„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-02-06 17:20

Dalinkitės:  


Atodangos

Algimantas GUDAITIS

Krizę prisišaukė nevaldomas godumas



Lietuvą aplankė krizė. Ekonomistai šį reiškinį vadina šalies finansų ir ekonomikos krize, kai kurie sociologai – gyvenimo sunkmečiu. Nuo žmones užgriuvusių negandų pavadinimo jų gyvenimas nei pagerėja, nei pasunkėja. Ir krizės, ir sunkmečio laiku mažėja prekių ir produktų gamyba, užsidaro įmonės, žmonės netenka darbo, pajamų, darbdaviai mažina užmokestį. Gamyba sustingsta, bet gyvenimas nesustoja.

Kalbant apie krizę visuomenė pasidalijo į dvi puses. Dar kol kas nesumažėjusią pensiją atsiėmęs senjoras ar vos vos sumažintą atlyginimą gavęs valdininkas sako: „Kokia čia krizė, kam čia kelti nereikalingą paniką?“ Visai kitaip mano darbo netekęs darbininkas, naujos mokesčių naštos prispaustas smulkusis verslininkas, jau neišmanantis, ką auginti, ūkininkas. Vieni tvirtina, jog derėtų negąsdinti žmonių ir apie krizę kalbėti kuo mažiau. Kiti mano, jog krizės atsiradimo priežastis ir jos padarinius reikia analizuoti, nes tik taip galima bent šiek tiek apsisaugoti nuo to laikmečio negandų.

Dalis visuomenės įsitikinusi, jog ekonomikos ir finansų krizę sukėlė JAV bankai. Kad krizės bacila atsirado Amerikoje, gal ir tiesa. Kad nuo amerikoniškų bankų „užsikrėtė“ ir mūsiškiai – taip pat tikėtina. Tačiau vieni bankai sukelti krizę vargu ar būtų ryžęsi ir pajėgę.

Svarbiausia ekonominių krizių priežastimi dažniausiai būna visuomenės godumas, siekis bet kokiais būdais gauti kuo daugiau pelno, naudos. Tai reikėtų vertinti dvejopai. Siekimas gauti kuo daugiau pelno yra varomoji sudėtinė rinkos ekonomikos dalis. Jei žmonės nenorėtų gyventi geriau, tai dar ir šiandien žemę artume mediniais arklais, o apie kompiuterius gal tik nedrąsiai būtų užsimenama pasakose. Tačiau blogai, kai pelno siekimas perauga į nevaldomą, jau visuomenei kenkiantį godumą, piktavališkumą. Tačiau tokioms visuomeninėms ligoms stabdyti bei gydyti mes renkame valdžią.

Taigi ką per tuos aštuoniolika nepriklausomybės metų besikeičiančios valdžios padarė nesveikam godumui ir krizės atsiradimo prielaidoms sustabdyti? Atsakymas išties graudus: valdžia ne tik nesustabdė piktavališko godumo, bet ir pati juo apsikrėtė.

Susikūrė gamybininkų ir prekybininkų monopolijos, atsirado monopolinės kainos. O monopolizmo sąlygomis, kaip žinia, neveikia svarbiausi rinkos ekonomikos – prekių vertės ir jų pasiūlos bei paklausos – dėsniai. Prekės kainą nustato monopolistas, nelieka sveikos konkurencijos. Ar ne tokiomis sąlygomis iš mūsų ūkininkų superkamas pienas, gyvuliai, grūdai? Ar ne monopolistinėmis sąlygomis parduodamos mineralinės trąšos, degalai? Ar tokios kainos neatvedė šalį į ekonominės krizės suktuką? Ar viso to nematė ir nesuprato buvusios, o iš dalies – ir esama valdžia?

Keistai skambėjo dar neseniai buvusiųjų valdžioje aiškinimas, jog visus ekonomikos, ypač kainų, nesklandumus išspręs rinka. Supratingesni mūsų šalies ir Europos Sąjungos institucijų ekonomistai vis dažniau primena, jog monopolizmo sąlygomis nori nenori reikia įvesti kai kurias finansų sritis reguliuojančias priemones. Jau seniai siūloma nustatyti prekių antkainius, kurie ribotų monopolistinius pelnus ir antpelnius. Be abejo, tam visais būdais priešinasi monopolistai. Kuriuo keliu pasuks dabartinė valdžia? Ar ir vėl nepakiš kojos visus gundantis godumo kipšiukas?

Bet grįžkime į bankus, kuriuose, be bankinio kapitalo, sukaupti ir įmonių bei gyventojų pinigai. Bankai tokius pinigus nelaiko sukaišioję į maišelius, bet jų dalį skolina tiems, kam jų labiausiai trūksta. Dar neseniai daugiausiai pinigų trūko daugiabučius gyvenamuosius namus statantiems verslininkams ir tuose namuose norintiems įsikurti žmonėms. Prasidėjo skolų karuselė. Bankininkai neatsilaikė savo godumui prabangiai gyventi iš surenkamų palūkanų. Žmonės, naudodamiesi bankų lengvabūdišku „dosnumu“ bei neįvertinę savo finansinių galimybių, skolinosi pinigus ne tik būstui nusipirkti, bet ir vestuvėms iškelti, jubiliejui atšvęsti, baldams įsigyti.

Tačiau kreditą reikia sutartu laiku grąžinti ir dar palūkanas pridėti. Atsiėmęs atlyginimą žmogus pirmiausiai turi susimokėti už monopolistinę elektrą, tokią pat šilumą, vandenį, už sąlygiškai brangiausią Europoje pieną, duoną, mėsą... Paskolai grąžinti algos jau ir nelieka.

Žiniasklaida skelbia, kad bankuose vos ne katastrofiškai storėja laiku negrąžintų paskolų portfelis. Į finansinės krizės suktuką pateko ir bankai. Kai kuriuose jau steigiami padaliniai, kuriems bus pavesta valdyti iš laiku negrąžinančiųjų paskolas konfiskuotus butus ir namus. Bankai reikalauja perskaičiuoti už paskolas prieš 2–3 metus įsigytų butų vertę, kuri dabar jau apie trečdalį mažesnė. Pardavus nuvertėjusį butą jau nepakanka pinigų paskolai grąžinti.

Kyla klausimas, kas turi tokiais atvejais padengti dėl krizės atsiradusį nuostolį: už paskolą pirkto buto savininkas, bankas, o gal iš dalies ir statybų „bumo“ laikais pernelyg godžiai ir sočiai gyvenęs statybininkas? Juo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Krizė dar tik įsibėgėja.






Krizės pabaigą liudys pasikeitęs mąstymas



Pasaulio finansų sistemą iki pat pagrindų supūdę Vostryto bankininkai, nepaisydami patirtų nuostolių, toliau dalijasi metines premijas. „Yra laikas, kada susižeriami pelnai, yra laikas, kada išmokamos premijos, tačiau dabar yra ne tas laikas, tai – neatsakingumo viršūnė“, – JAV prezidentas Barakas Obama gali viešai rautis plaukus kiek tik įmanydamas. Bergždžiai. Šią savaitę paskelbta, jog premijas dalijosi „Royal Bank of Scotland“ bankininkai, kuriuos nuo žlugimo ką tik išgelbėjo 58 proc. banko akcijų už 5 mlrd. svarų (beveik 20 mlrd. Lt) įsigijusi britų vyriausybė. Bankininkai teigia, jog godumas šiais konkrečiais atvejais – niekuo dėtas: ir premijos nepalyginamai mažesnės nei „augimo laikais“, be to, viso pasaulio finansų sistema sutvarkyta taip, kad politiniu skalpeliu nurėžus premijomis grįstą skatinimo ir darbo bankuose patrauklumo sistemą ji paprasčiausiai žlugtų.

Patrauklumą, ko gero, panašiai prarastų ir valstybės tarnyba Lietuvoje, kurioje, kaip aiškėja, patologinis valdininkijos poreikis metinėms premijoms buvo tenkinamas ne tik tarpuvaldžiu praėjusiųjų metų pabaigoje. Regis, žodžiais jau įtikinę visą visuomenę apie užeinančio sunkmečio tikrumą, kai kurie naujosios Vyriausybės ministrai tikrovėje siunčia visiškai priešingus signalus, savo ką tik įdarbintiems patarėjams skirdami priemokos. Teisingumo ministras R. Šimašius tik vieną dieną dirbusios patarėjos „padidėjusį darbo krūvį“ įvertino veik pusės atlyginimo dydžio priemoka, nes „toks buvęs susitarimas“ patarėją priimant į darbą.

Galima ilgai ginčytis, kokie skirtingi ar kokie panašūs šie du pavyzdžiai. Mano supratimu, paaiškėjus, jog žlungančią Amerikos finansų sistemą bus mėginama reanimuoti ne tik iš JAV mokesčių mokėtojų, bet ir iš daugelio šalių piliečių kišenės, šių dviejų pavyzdžių analogija artima kaip niekada iki šiol. Tačiau greičiausiai iš tokių požymių galima daryti išvadą, jog ir pasaulyje, ir Lietuvoje krizė dar nė neįpusėjo.

Viena vertus dėl to, kad į Tarptautinį ekonomikos forumą Davose (Šveicarija) susirinkę šio pasaulio galingieji tvirtino, jog į žlungančios finansų sistemos žiojinčią kiaurymę visame pasaulyje jau įlieta per trilijoną dolerių. Kad ji pradėtų bent su pertrūkiais kvėpuoti, reikės dar mažiausiai dviejų. Tik nesutariama, kas turėtų užkimšti šią skylę: bankų akcininkai, bankų skolininkai ar mokesčių mokėtojai. Ar visi kartu. Dar viena problema ta, kad finansų rinka yra globali, o jos nacionalinių reguliuotojų – veik pora šimtų – tiek, kiek pasaulyje nacionalinių vyriausybių, kur, kaip rodo B. Obamos pavyzdys, net pačios galingiausios šalies valdžia prieš senus sistemos įpročius kartais būna bejėgė. Trečioji problema – vadinamoji „pasitikėjimo krizė“, kurią kai kas aiškina daug paprasčiau: rinkose niekas niekuo nepasitiki, nes visi žino, kad po šios krizės iš esmės keisis daugelio dalykų kainodara.

Kita vertus, kol verslo ar valdžios struktūros turi galimybę veikti pagal kažkokius senus „augimo laikų“ principus ir, maža to, neskaidriai dalytis mokesčių mokėtojų pinigus, tai reiškia, jog krizė tęsis dar ilgai.

Tikriausiai pernelyg blogai vertinu padėtį, tačiau kirsčiau lažybų, kad ir šią savaitę paskelbta žinia apie 4 mlrd. litų vertės Lietuvos Vyriausybės planuojamą paramos verslui programą daug kam sukėlė skirtingų minčių. Ir tik nedaugeliui – tiesioginių asociacijų apie šviesesnį verslo rytojų. Valdininkijos smegeninėse vėl pradėjo vaidentis „otkatai“, o iš valstybės užsakymų įpratusiam gyventi verslui – perpus mokesčių mokėtojų sąskaita pakeltos prekių ir paslaugų kainos.

Aišku kaip dieną, kad krizės pabaigą liudys pirmiausia ne finansiniai biudžeto rodikliai, sumažintas sąnaudas atspindintys buhalterinių ataskaitų balansai ir ne paramos programos, o iš esmės pasikeitęs mąstymas. Tai nereiškia, kad dėl to ateityje pasaulis bus šviesus, gražus ir tobulas. Tai tereiškia, kad skaidresnes valdymo sistemas ir galingesnius piliečių institutus turinčios visuomenės turės galimybę stipriau atsispirti nuo dugno. Kas bus toliau, greičiausiai iš tikrųjų nežino niekas.



Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas