„Santaka“ / Atviras pasikalbėjimas išsklaido įtarinėjimus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-02-05 09:10

Dalinkitės:  


Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis, kalbėdamas apie parapijos reikalus, nori sulaukti žmonių pasiūlymų ir pagalbos.

Atviras pasikalbėjimas išsklaido įtarinėjimus

Birutė NENĖNIENĖ

Lanko šeimas ir kolektyvus

Kiekvienais metais kunigai pasistengia aplankyti savo parapijų žmones namuose, kaip to ir reikalauja Bažnyčios įstatymai. Dėl darbo apimčių ir laiko stokos neįmanoma kasmet aplankyti kelis tūkstančius tų pačių šeimų, todėl didelėje Vilkaviškio parapijoje vienais metais lankoma viena, kitais metais – kita parapijos dalis. Šiemet kalėdojimas organizuotas kiek kitaip. Po Naujųjų metų prasidėjęs parapijos lankymas tęsis iki gavėnios pradžios. Kunigai aplankys tik dalį parapijos šeimų.

Dekanas Vytautas Gustaitis darbo dienomis aplanko įstaigas, organizacijas, pabendrauja su darbuotojais, atsako į klausimus, palaimina ir pašventina patalpas. Prelatas lankėsi ir „Santakos“ redakcijoje, bendravo su žurnalistais, atsakė į klausimus.

Savo apsilankymais kolektyvuose dekanas primena kai kuriuos svarbius dalykus, paskleidžia naujausias Bažnyčios žinias.



Siūlo žmonėms susiburti

Pokalbio redakcijoje metu dekanas iškėlė vertą apsvarstyti mintį. Vilkaviškio parapijoje kalėdojimas paprastai užsitęsia porą mėnesių ir kunigams tai nėra lengvas darbas. Be to, kunigas lankomuose namuose pabūna labai trumpai, nes tą dieną jo laukia kelios dešimtys šeimų. Todėl daugeliu atvejų žmonės lieka nepatenkinti, jog negalėjo su juos atlankiusiu kunigu ilgiau pabendrauti, pasiaiškinti rūpimų dalykų.

V. Gustaitis jau ir anksčiau yra žmonių klausęs, ar nebūtų patogiau ir naudingiau, jei kalėdojantis kunigas tik užsuktų į namus, juos pašventintų, atliktų registraciją, o po to tą patį vakarą lankomos gatvės ar namo gyventojai ateitų į parapijos salę ar valgyklėlę. Tai būtų savotiška sueiga, kai žmonės prie arbatos puodelio susitiktų su dvasininku, išgirstų atsakymus į daugumai rūpimus klausimus. Ir patys susirinkusieji pabendrautų, labiau susipažintų, suartėtų vieni su kitais, užsimegztų kaimynystės ryšiai, kurie pastaruoju metu labai silpni arba visai išblėsę.

Praėjusiais metais tokius susitikimus po kalėdojimo darė vienos gatvės ir vieno penkiaaukščio namo gyventojai. Jie nepasinėrė į gilius dvasinius dalykus, bet į visiems rūpimus klausimus atsakymus išgirdo.



Kalėda – kunigui ir tarnams

Tam tikru laiku ir skirtinguose kraštuose susiklosto savos kalėdojimo tradicijos. Lietuvoje ištisus dešimtmečius pasaulietinė valdžia kalėdojimą buvo uždraudusi. Bet Bažnyčios tradicijoje nuo seno taip buvo, jog žmonės, duodami kalėdą, prisidėdavo prie parapijos kunigo išlaikymo. Tarpukario Lietuvoje tam tikras skaičius dvasininkų gavo nedidelį atlyginimą. Tada didžioji dalis žmonių gyveno kaimuose ūkiškai, parapijos taip pat turėjo žemės. Maža kalėdos dalis buvo duodama pinigais, o kita – grūdais, mėsos produktais, vilna, kitais ūkyje užaugintais dalykais. Kalėda buvo duodama ne vien kunigui, bet ir Bažnyčios tarnams išlaikyti.

Dekanas priminė, jog statant Vilkaviškio katedrą pusė kalėdojant surinktų aukų būdavo skiriama statyboms, o kita pusė – kunigams ir tarnams išlaikyti. Dabar iš kalėdojant surinktų lėšų, atskaičiavus pinigus, kurie išleidžiami šeimose dalijamiems informaciniams leidinukams, pusė likusios sumos įnešama į parapijos kasą, kita pusė padalijama kunigams ir išmokami vadinamieji „šventpinigiai“ Bažnyčios tarnams (valytojoms, zakristijonui, vargonininkui).



Mišios neperkamos

Žmonėms dažnai sunku įsivaizduoti, iš ko kunigas pragyvena, kiek derėtų duoti už įvairius patarnavimus, pavyzdžiui, kiek kainuoja užpirkti šv. Mišias.

Dekanas patikslino: šv. Mišios nėra nei perkamos, nei parduodamos. Yra tik šv. Mišių auka. Todėl negalima tiksliai nustatyti jos dydžio, žmogus aukoja, kiek gali arba įsivaizduoja galintis. Vadinamoji „mišių stipendija“, duodama kunigui, turėtų atitikti žmogaus dienos uždarbį. Kunigo pragyvenimo šaltinis ir yra tik ši mišių auka. Kunigui galima pasilikti tik vienų per dieną aukotų „mišių stipendiją“, o jei aukoja antras ir trečias mišias, auką už jas privalo atiduoti vyskupijos kurijos išlaikymui.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2007 metų lapkričio mėnesio plenariniame posėdyje buvo patikslintos orientacinės aukų normos. Tuo vyskupai atkreipė kunigų dėmesį, jog prašant paaukoti visuomet reikia įsigilinti į žmonių situaciją, rūpintis, kad materialiniai dalykai neužgožtų sielovados. Keičiantis Lietuvos ekonominei situacijai kiekvienu atveju dera apgalvoti, kokio dydžio auka netaptų našta žmogui ir leistų išlaikyti Bažnyčią.

Dekanas sakė, jog jam niekada su niekuo nėra malonu kalbėti apie pinigus, tačiau reikia, nes norisi suformuoti žmonių supratimą ir atsakomybę.



Žmonėms reikia paaiškinti

Labai suprantamas jaunimo noras katedroje įsimintinai gražiai atšvęsti vestuves. Jaunavedžiai su palyda atvažiuoja limuzinais, nuotakos nuometas nusidriekia keletą metrų, barstomi rožių žiedlapiai, bažnyčia papildomai išpuošiama. Ir kaip jūs manote, kokia auka paliekama Bažnyčiai?

„Jei po jungtuvių kunigui įteikiamas užklijuotas vokas, visada ten būna ne kitaip kaip 50 litų... Vienąkart pažįstamam pajuokavau, kad pabandytų išdalyti tą sumą kunigui ir visiems patarnavusiems: zakristijonui, vargonininkui, valytojai“, – dekanas vaizdžiai pailiustravo susidūrimą su žmonių nenuovokumu, nesupratimu apie pareigą prisidėti prie Bažnyčios išlaikymo. Bet V. Gustaitis pabrėžė, jog per beveik dvidešimt darbo metų Vilkaviškyje niekada nepasakė žmonėms, jog per mažai aukoja.

Neseniai parapijos pastoracinės tarybos ekonominės sekcijos pasitarime priimti kai kurie sprendimai. Nutarta, kad pas kunigą atėjusioms poroms tartis dėl Santuokos sakramento reikia paaiškinti tai, jog derėtų palikti 100 litų auką Bažnyčiai, o tuokusiam kunigui tegul paaukotų po „šliūbo“ tiek, kiek patiems atrodys reikalinga. „Aišku, visada primename, jog jei nėra finansinės galimybės, jūsų auka nebūtina“, – aiškino dekanas.

Nuo praėjusių metų prašoma, kad penkių litų auką per mėnesį Bažnyčiai paliktų Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui ruošiami vaikai – lėšos reikalingos patalpų šildymo, tvarkymo išlaidoms padengti. „Prisipažinsiu, jog tai įgyvendinti sekasi sunkiai, nors tėvų susirinkime šį klausimą aptarėme“, – apgailestavo dekanas.

Kokią auką duoti krikštijant vaiką, palikta laisva aukotojo valia. Tačiau parapijos ekonominės sekcijos susirinkime nuspręsta, kad derėtų palikti 20 litų auką Bažnyčiai.

Dažnai žmonės nežino, kiek aukoti už laidotuves, o paaukoję daugiau mėgsta ir visaip pakalbėti: tai žvakių daugiau žibėję, tai vargonai garsiau skambėjo. „Jei matome, jog žmogus duoda didelę auką, visada paklausiame, ar savęs nenusiskriaudžia. Išgirstame, jog taip nori ar tokia mirusiojo valia“, – sakė dekanas ir pasidalijo jam žinoma Lenkijos patirtimi. Ten nuo seno galioja nerašyta taisyklė: laidotuvių auka Bažnyčiai paliekama tokia, kiek kainuoja karstas.

Pas mus net ir labiau pasiturintys žmonės už laidotuves aukoja kelis kartus mažiau nei Lenkijoje, tačiau šioje šalyje yra visai kitokia aukojimo dvasia. Bažnyčios prieangyje patys žmonės į knygą užrašo savo pavardę su nuoroda, kokiam tikslui palieka auką, pavyzdžiui, gėlėms bažnyčiai papuošti. Gal todėl ten visos bažnyčios suremontuotos, tvarkingos, miela žiūrėti.



Svarstoma apie metinį mokestį Bažnyčiai

Kiek aukoti už šv. Mišias, kunigai taip pat neapibrėžia. Bet, pasak dekano, apie šią auką visai skirtingą supratimą turi nedidelę pensiją gaunantys ir tūkstančius uždirbantys žmonės. Pirmieji yra supratingesni ir dosnesni.

Pastoracinės tarybos ekonominėje sekcijoje jau visi metai svarstoma ir neprieinama prie galutinio sprendimo dėl metinio mokesčio Bažnyčiai. „Norisi, kad ir šis mokestis atsirastų kartu su mūsų visų išsiauginta atsakomybe ir sąmoningumu. Svarstoma, kad tas mokestis galėtų prilygti vienos dienos atlyginimui, neapibrėžiant konkrečios ribos, paliekant kiekvieno žmogaus sąžinės reikalu įsivardyti savo darbo dienos atlyginimą“, – sakė dekanas. Metinį mokestį Bažnyčiai išlaikyti privalėtų mokėti kiekvienas, save laikantis kataliku, – ir tas, kuriam Bažnyčios gal prireikia tik kartą per metus.



Kam nereikia pinigų...

Vilkaviškio katedroje šiokiadieniais aukų rinkliava nedaroma, išskyrus šeštadienio vakaro mišias. Per eilinio sekmadienio visas šv. Mišias surenkama nuo 1500 iki 1800 Lt. Dekanas pabrėžė, jog iš bažnyčioje surinktų aukų nė litas nepriklauso kunigams. Šios aukos yra parapijos pinigai. Iš jų galima apmokėti sąskaitas ir išmokėti algas ar ką nors nupirkti (pavyzdžiui, sietyną, vazą ir t. t.). Kiek susitaupoma vasaros mėnesiais, tiek „išgaruoja” per šildymo sezoną. Dekanas svarsto galimybę, kaip katedroje įrengti modernų taupaus režimo momentinį šildymą, rasti galimybę taupiai šildyti parapijos namus.

V. Gustaitis prisipažino, jog jaučiasi pavargęs, kiekvienąkart prašinėdamas pinigų. Statant katedrą buvo aiškus užsibrėžtas tikslas. Ir dabar parapijos klebono galvoje yra daugybė projektų, ant pečių gula aibė nebaigtų darbų, kurie savaime, be pinigų, nepasidaro.

Tarkime, toks, atrodytų, paprastas dalykas – dekanato moksleivių giesmių konkursas, kurio kiekvienam dalyviui ir laureatams įteikiama po knygelę, po padėkos raštą. Štai pernai buvo įgarsinta mažoji bažnyčią ir parapijos salė. Kainavo nei daug, nei mažai – po 14 ir 13 tūkstančių litų. Gruodžio mėnesį vien už elektrą ir dujas sumokėta 15 tūkst. litų. „Kiek kainavo senosios bažnyčios stogo perdengimas, bijau net pasakyti“, – sakė dekanas, prisipažindamas, jog jam rūpi, kad kiekvienas darbas būtų atliktas kokybiškai, bet po to nereikėtų gyventi skoloje.



Dėkingi už paramą ir supratimą

Kiekvienai parapijai kyla uždavinys, kaip ir iš kur sukaupti lėšų, nes parapijos išsilaiko iš tikinčiųjų aukų. Mažas parapijas vyskupijos kurija paremia tik tada, kai atliekamas koks nors kapitalinis darbas. Pavyzdžiui, praėjusiais metais buvo perdengtas Vištyčio bažnyčios ir klebonijos stogas. Kurija sumokėjo už skardą, o klebonas ieškojo lėšų darbams atlikti.

Daugelyje kraštų Bažnyčios ūkiniais, finansiniais reikalais rūpinasi pasauliečiai, parapijos žmonės, o prasidėjus kokiems nors remonto darbams kunigai išvyksta atostogauti. „Būčiau laimingas, jei taip pas mus būtų“, – savo svajone dalijosi dekanas.

Praėjusiais metais rajono Savivaldybė Vilkaviškio dekanato parapijoms iš biudžeto skyrė 197 tūkst. litų. 100 tūkst. litų iš jų skirta Alvito bažnyčios statybos darbams. Kiti pinigai paskirstyti parapijoms: Bartninkuose ir Vištytyje – stogams sutvarkyti, Pilviškiuose – bažnyčios grindims bei trinkelėms kloti ir t. t.

„Esame dėkingi Savivaldybės tarybai. Tik ieškodami sąlyčio taškų ir susikalbėjimo kelių galime išspręsti visas problemas“, – rajono vadovaujančiųjų supratimu pasigėrėjo prelatas.

Žurnalistų paprašytas pareikšti nuomonę apie krizę, redakcijos svečias sakė manąs, jog „krizė pirmiausia jaučiasi mūsų galvose“. Juk toji bankų suirutė vyksta visame pasaulyje. Gal šis laikotarpis yra Dievo mums duotas tam, kad iš naujo pervertintume daugelį dalykų, pamąstytume, kurioje vietoje dar galėtume pasispausti, ką galėtume kitaip daryti.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas