„Santaka“ / Iš monografijos „Piliakalnių sodžiaus istoriniai etnografiniai bruožai“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-01-27 08:29

Dalinkitės:  


Bajoriškos kilmės seserys Makulavičiūtės: Felicija (1886–1970), Marytė (1890–1982), Elziunia (1892–1982), Chalima (1894–1965) ir Emilija (1898–1962).
Nuotrauka reprodukuota iš Elenos Chaleckaitės-Jarušauskienės asmeninio albumo.

Iš monografijos „Piliakalnių sodžiaus istoriniai etnografiniai bruožai“

Kai praeitis prabyla

2008 m. gegužės 30 d. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pasiuntiniai iš Alytaus, Kauno, Varėnos ir Vilniaus, atvykę į senąsias kapinaites Vinkšnupių kaime, pastatė paminklą čia gyvenusiems ir amžinojo poilsio vietą radusiems tautiečiams. Prie paminklo sukalbėjo maldą iš Korano.

J. Chalecko anūkė Jolanta Emilija Zinkuvienė aplankė senelio sodybvietę.

1990 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, suaktyvėjo tautinių mažumų bendruomeninė veikla. Lietuvos totorių bendruomenes vienijanti sąjunga, vadovaujama dr. A. Jakubausko, organizuoja mokslines konferencijas, dalyvauja tarptautiniuose renginiuose.

Nuo 1995 m. lietuvių, lenkų, rusų kalbomis leidžiamas informacinis laikraštis „Lietuvos totoriai“. 2006 m. balandžio 28 d. Trakų pilies istorijos muziejuje atidaryta nuolatinė ekspozicija, skirta totorių istorijai. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, veikė teminė paroda „Lietuvos totoriai – kariai“. 2007 m. birželį Subartonyse (Varėnos r.), Liusės ir Vlado Gaidukevičių sodyboje, lankytojams duris atvėrė totorių etnografijos, kultūros ir buities muziejus.

1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 5100, o 2001 m. – tik 3225 totorių tautybės žmonės. A. Jakubauskas pranešime, perskaitytame tarptautinėje konferencijoje „610-osios totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje metinės“ konstatavo: „Tarybiniais metais tautiškumas ir religija nebuvo toleruojami, tačiau tais laikais per metines musulmonų šventes vienintelė veikusi Raižių mečetė būdavo sausakimša. Dabar, kai niekam netrukdoma laisvai išpažinti religiją, mečetėje žmonių gerokai sumažėjo.“

Nykstančias Lietuvos totorių gyvenvietes primena į žemę smengantys kapinių akmenys. Tačiau atsikuriančių bendruomenių veikla nuteikia optimistiškai. „Atrodo, visai neseniai šventėme totorių ir karaimų įsikūrimo LDK 600-ąsias metines, – samprotavo A. Jakubauskas tarptautinėje konferencijoje, – o nuo to laiko prabėgo 10 metų. Išaugo nauja Lietuvos totorių karta. Labai norėtųsi tikėti, kad totorių bendruomenė, nors ir veikiama išorės ir vidaus veiksnių, galės išlikti Lietuvos žemėje ir pratęsti gražias tradicijas, kurias puoselėjo ne viena prosenelių karta.“

Iš fragmentų sudėliota Vinkšnupiuose gyvenusios totorių bendruomenės mozaika prisidės prie Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pastangų išsaugoti tautiečių materialinį, kultūrinį ir dvasinį palikimą Lietuvos žemėje.



Garsino kariniai nuopelnai

1790-05-04 Vinkšnupiuose, Jokūbo Lebedzio sūnaus Juzefo, tuometinio imamo, ir jo žmonos Felicijos Safarevič šeimoje, gimė Josifas Lebedzis, būsimasis carinės Rusijos generolas, Georgijaus ordino kavalierius ir vienas paskutiniųjų totorių ulonų pulko vadų. 1801 m. šeima išvyko į Daubutiškes Ašmenos apskrityje, kur iš majoro Osipo Kričinsko gavo paveldimą dvarelį.

1808-02-15 aštuoniolikmetis jaunuolis karinę tarnybą pradėjo rikiuotės eiliniu. Dalyvavo 1812 m. Tėvynės kare ir 1813–1814 m. rusų kariuomenės užsienio žygyje prieš Napoleono armiją. Už narsumą buvo apdovanotas Georgijaus kryžiumi, o už Paryžiaus užėmimą gavo sidabrinį atminimo medalį. 1815 m. buvo perkeltas į Smolensko dragūnų pulką adjutantu, po to ėjo poručiko pareigas. 1824 m. karinės vadovybės sprendimu jis paskiriamas generolo majoro grafo Nostico adjutantu.

Už narsą 1827–1828 m. rusų ir turkų kare buvo perkeltas į dragūnų leibgvardiją eiti kapitono adjutanto pareigas. Už dalyvavimą malšinant 1830–1831 m. sukilimą Lenkijoje jam suteiktas gvardijos pulkininko laipsnis. 1832 m. J. Lebedzis paskiriamas totorių ulonų pulko vadu, po pulko reorganizacijos – Rygos dragūnų pulko vadu. 1839 m. už pavyzdingą karo tarnybą jam suteikiamas generolo majoro laipsnis.

Josifas Lebedzis buvo Šv. Anos 2 laipsnio su imperatoriškąja karūna, Šv. Vladimiro 3 ir 4 laipsnio su kaspinu, Šv. Georgijaus 4 klasės ordinų kavalierius, apdovanotas medaliais už 25 metų karo tarnybą ir Varšuvos užėmimo 25-metį. 1831 m. apdovanotas 3 laipsnio lenkišku ordinu už karinius nuopelnus ir ženklu už 25 karo tarnybos metus.

Baigęs karo tarnybą, J. Lebedzis Vilniaus dvarininkų susirinkimo nutarimu drauge su giminaičiais buvo pripažintas dvarininkų giminės palikuoniu su lenkišku herbu. J. Lebedzis šeimos nesukūrė.



Ir turtingas, ir dosnus

Dar vienas įdomus faktas. Vienas gerbiamiausių Lietuvos totorių bendruomenėje žmonių, mecenatas, hadži (atlikęs piligriminę kelionę į Meką) Aleksandras Iljasevičius (1848–1925) buvo vedęs Aleksandrą Bučacką, gimusią Vinkšnupiuose, su kuria turėjo 6 vaikus (4 dukteris ir 2 sūnus). Šis žmogus garsus tuo, kad 1910 metais iš Kauno miesto dūmos nupirko 1 ha žemės, kurioje pastatė mažą medinę mečetę, parapijos namus, dalį sklypo paskyrė totorių kapinėms – miziarui.

A. Iljasevičius buvo ne tik turtingas (turėjo daugiabutį gyvenamąjį namą Kauno mieste ir dvarą Teodorave, 35 km už miesto), bet ir dosnus žmogus. Neturtingoms totorių šeimoms mečetėje kaip išmaldą dalijo savo pinigus. Viena jo dukterų buvo ištekėjusi už kunigaikščio Kryčinskio.



Bajoriška kilmė

1944 m. metų vasarą vokiečiai darbingus Bartninkų valsčiaus gyventojus suvarė kasti prieštankinių griovių laukuose tarp Vilkabalių ir Vinkšnupių dvarų. Suintensyvėjus mūšiams Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos fronto ruože, sutriko karinių įtvirtinimų statyba. Su pozicijas paliekančiais vokiečių kariais į Vakarus išskubėjo grupė piliakalniečių.

Per rusų aviacijos antskrydį netoli Bartninkų sprogo į bėglius paleista aviacinė bomba. Nuo skeveldrų žuvo keturi lietuviai ir totorius J. Chaleckas. Juos palaidojo bendrame kape, kurio vieta nežinoma. J. Chalecko žmona su dukromis prieglobstį rado Kaune.

Pokario metais Elena Chaleckaitė, viešėdama pas draugę Jurbarke, panoro susirasti darbą. Liaudies Švietimo skyriuje sužinojo, kad rajono mokyklose trūksta piešimo mokytojų. Apsisprendė ja tapti pabūgusi „vilko bilieto“ ir dėl prarastos vilties kur nors įsidarbinti. Užbaigusi studijas Šiaulių pedagoginiame institute, gavo pradinių klasių mokytojos diplomą. Mokyklose ji steigė profesines sąjungas, mokė pradinukus.

Sesuo Rozalija (Rožė) Striogienė liko Kaune. Čia gyvena jos dukros Jolantos Emilijos Zinkuvienės ir sūnaus Eugenijaus šeimos. Jolanta dalyvauja Kauno apskrities totorių bendruomenės veikloje.

Elenos (gim. 1926 m.) ir Rozalijos (gim. 1928 m.) Chaleckaičių šeimose dėl galimų sovietų valdžios represijų tėvų bajoriška kilmė buvo slepiama.

Ona Stepanauskienė (gim. 1896 m.), Kuosėnų kaimo gyventoja, 1969 m. užrašytuose atsiminimuose pasakojo apie 1921 m. žiemą Chaleckų sodyboje vykusias jaunavedžių sutuoktuves. Jai, tuomet dar panelei, ir seserims Makulavičiūtėms, panorusioms stebėti vestuves, teko nusivilti, nes vestuvių ceremoniją slėpė širma.

Jonas Chaleckas jaunystėje buvo carinės Rusijos pašto tarnautojas. Imamo pareigas perėmė iš garbaus amžiaus sulaukusio tėvo. Jo brolis Aleksandras buvo Kauno apskrities teismo sekretorius, 1944 m. emigravo į Vakarus. Sūnus Jurgis tapo mediku. Gyvena Šveicarijoje. J. Chalecko žmona Emilija išsaugojo bajorišką Makulavičių giminės herbą.



Sigitas ŠILEIKA






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas