„Santaka“ / Direktorei nereikėjo verkti miške apsikabinus medį

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-01-27 08:17

Dalinkitės:  


Muziejuje direktorė Grita Launikonienė ir jos pavaduotoja Rasa Misiukevičienė pademonstravo, kaip atsinaujinusioje mokykloje nederėję seni lempų gaubtai rado vietą tarp eksponatų.

Autorės nuotr.


Direktorei nereikėjo verkti miške apsikabinus medį

Birutė NENĖNIENĖ

Vienos sukaktys paminimos viešai ir iškilmingai, kitos lieka nepastebėtos, bet jos reikšmingos vienam ar keliems žmonėms. O tai irgi yra svarbu, nes kiekvienas žmogus sparčiai besisukančiame laiko rate palieka savo brydę, savo veiklos ženklą.

Pastaruoju metu mokyklų vadovai stabiliai laikosi „savo vietose“ po kelerius ar net keliolika metų. 2008 metų pabaigoje sukako metai, kai Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos direktore dirba Grita LAUNIKONIENĖ. Prieš ateidama į Žaliąją pedagogė dirbo Vilkaviškio „Aušros“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Grita Launikoniene sutiko pasidalyti mintimis, kokie rūpesčiai ir džiaugsmai ją užgriuvo mažoje kaimo mokykloje.

– Ar pajautėte kokius nors skirtumus tarp darbo miesto ir kaimo mokykloje?

– Pirmiausia, aišku, čia dešimt kartų mažiau mokinių, mokytojų kolektyvas daug mažesnis, dėl to yra tam tikrų pliusų ir minusų. Mažame kolektyve – daugiau susiklausymo, bendravimo ir bendradarbiavimo.

– Tikriausiai ir mokytojai jaučiasi labiau matomi?

– Mokytojus mokiniai visada mato. Lygiai taip pat matomas ir vadovas – nesvarbu, ar mokykla didelė, ar maža. Darbai tiek didelėje, tiek mažoje mokykloje yra panašūs, tik apimtys kitos.

Pereidama iš pavaduotojos pareigų į direktorės neišsivadavau ir nuo popierizmo, tik dokumentai mažesnės apimties. Tačiau atsirado naujų svarbių dalykų. Vidurinėje mokykloje dar galėjau „slėptis“ už direktoriaus pečių, o čia atsakinga esu pati.

– Kokį radote kolektyvą?

– Prisipažinsiu, jog į Žaliąją direktoriauti ėjau su tam tikru nerimu ir bijojau, kad gali tekti verkti Žaliosios miške apsikabinus medį, kai bus labai blogai. Nors buvo visko, bet per pirmuosius darbo metus tikrai neteko patirti tokios nesėkmės, dėl kurios reikėtų pravirkti. Galiu tik pasidžiaugti darbščiu kolektyvu, kurio daugumą sudaro jaunos moterys, turime tik du vyrus. Keli mokytojai atvažiuoja iš Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos bei Vilkaviškio „Aušros“ vidurinės mokyklos. Mūsų pedagogai „gaudo“ visas naujoves, dalyvauja įvairiuose seminaruose. Šiais mokslo metais visos pradinių klasių ir kelios dalykų mokytojos pradėjo dirbti pagal naująsias mokymo programas, nors jos bus privalomos tik nuo kitų mokslo metų.

Beje, mokykloje (su skyriais) yra po vienodą skaičių pradinių klasių ir mokomųjų dalykų mokytojų.

– Kokiais mokyklos pasiekimais galėtumėte pasidžiaugti?

– Praėjusį pavasarį pagal Švietimo plėtotės centro skelbiamus atviruosius mokinių pasiekimų testus padarėme ketvirtokų ir aštuntokų pasiekimų tyrimus ir galime pasidžiaugti, kad mūsų rezultatai nėra prastesni nei respublikos vidurkis. Visi praėjusių metų dešimtokai sėkmingai pabaigė mokyklą ir mokosi toliau. Gerų rezultatų pasiekta sportinėse varžybose, sėkmingai dalyvauta rajoniniuose ir apskrities renginiuose. Mokykla „gyva“, joje organizuojama įvairiapusė veikla.

– Pernykščiai dešimtokai Jums buvo pirmieji, kuriems įteikėte Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos baigimo pažymėjimus?

– Taip, ir tikiuosi, tai bus ne paskutinė laida. Įteikiau ir pradinio išsilavinimo pažymėjimus ketvirtokams visuose trijuose skyriuose – Lauckaimio, Klausučių, Daržininkų. Pažinti pradinukų darbo specifiką man buvo visai nauja patirtis. Su mokytojomis aptarėme, ką galėtume kiekviename skyriuje pagerinti. Vienas iš tikslų buvo pasirūpinti materialine skyrių padėtimi.

– Ir vos ne stebuklai dėjosi Daržininkų skyriuje...

– Daržininkų mokykla įsikūrusi buvusiose darželio patalpose. Dalis patalpų priklauso kaimo bendruomenei, o kai kurios – bene dešimt metų nenaudojamos. Apžiūrėjome ir nusprendėme, kad jose galima įrengti sporto saliukę ir priešmokyklinio ugdymo klasę, nes Daržininkuose atsirado tokio amžiaus vaikų.

Pradėjome minti slenksčius ir ieškoti būdų, kaip suremontuoti patalpas. Esame dėkingi, kad rajono Savivaldybė skyrė lėšų, idėją palaikė Švietimo skyriaus vedėja. Elektros instaliaciją skubiai sutvarkė UAB „Vilkmonta“, bet patalpas susiremontuoti turėjome patys. O tie „patys“ buvo su nepaprastu entuziazmu dirbę skyriaus mokytojos, valytoja, jų šeimų nariai, mokinių tėvai, mokyklos ūkio darbuotojai. Padėjo Klausučių seniūnija, ir per dvi savaites prieš rugsėjį patalpos buvo įruoštos.

Kiti skyriai taip pat nebuvo pamiršti: įrengti vandens šildytuvai, atliktas einamasis patalpų remontas.

– Kiek Jums buvo pažįstama Žaliosios mokykla prieš ateinant į ją dirbti?

– Su vienu kitu mokytoju buvo tekę susitikti abiturientų valstybinių egzaminų komisijose, nes kelerius metus pagrečiui būnu šiuose egzaminuose vyr. vykdytoja. Į visišką nežinią nėjau – buvau nuvažiavusi į mokyklą pasižvalgyti, kalbėjausi su buvusia direktore, susipažinau su mokyklos strateginiu ir veiklos planais.

Gal ne visai išsipildė tos viltys ir siekiai, kuriuos buvau išsikėlusi kaip prioritetinius. Jaučiausi labiau kompetentinga ugdymo srityje, o taip jau išėjo, jog teko daryti tai, ko anksčiau nelabai įsivaizdavau. Per darbo metus šioje mokykloje įvyko didžiuliai pokyčiai gerinant ugdymo aplinką.

– Turite mintyje, kad pataikėte ateiti į mokyklą, kai ji buvo pakilusi „ant renovavimo bangos“?

– Renovacijai lėšų buvo skyrusi Savivaldybė. Dar 2007 metų rugsėjo mėnesį mokyklos viduje buvo įrengti tualetai, vėliau pakeisti langai, durys, o praeitą vasarą pertvarkyta šildymo sistema, elektros instaliacija, pakeisti šviestuvai, į gamtos ir informatikos kabinetus atvestas vandentiekis, mokyklos bendruomenės pastangomis perdažytos visos klasės. Per mokinių rudens atostogas išdažyti koridoriai. Šią žiemą mokykla pasitiko su naujai įrengta automatizuota modernia katiline. Per žiemos atostogas pabaigėme įrengti technologijų kabinetą. Liko neišdažyta tik sporto salė, dar vasarą pasipuošusi naujomis krepšinio lentomis.

Neprarandu vilties, kad netolimoje ateityje bus pakeistas kiūrantis mokyklos stogas, perdažyta išorė ir renovuotas sporto aikštynas.

– Mokykloje jau prieš kelerius metus buvo sukurtas gražus muziejus...

– Atėjusi dirbti į Žaliąją radau tokią situaciją, kad visi muziejaus eksponatai buvo sukrauti į dėžes, nes po remonto jam kaip ir neliko patalpos. Vienas iš pirmųjų darbų buvo surasti muziejui vietą ir jį atnaujinti. Kadangi lapkričio mėnesį minimos Vinco Žemaičio gimimo, o vasarį – jo mirties metinės, norėjosi, kad mokykloje iki vasario mėnesio muziejus būtų įrengtas. Tam pritarė mokyklos taryba.

Patalpa, esanti už mokyklos salės ir naudojama kaip sandėlis, oficialiai priklausė kaimo bendruomenei. Pritarus jos nariams, mokyklos darbininkai, padedant kaimo jaunimui, patalpas suremontavo. Dailės mokytoja Lidija Černiauskienė nubraižė interjero eskizus, darbininkas Raimondas Misiukevičius išpjaustė ir pritvirtino stilizuotą ąžuolą, buvo pagaminti patalpai tinkami baldai.

Taigi dabar V. Žemaičio muziejus yra bendroje mokyklos ir Žaliosios kaimo bendruomenės patalpoje, turinčioje atskirą įėjimą ir iškabą, žmonės gali jį lankyti. Per trumpą laiką muziejuje buvo sulaukta daug svečių, apsilankė užsienyje gyvenantys Vinco Žemaičio sūnūs Algirdas ir Kęstutis, kiti giminaičiai.

– Taip sklandžiai apie viską pasakojate – atrodytų, jog pradėjus direktoriauti viskas ėjosi kaip sviestu patepta?

– Taip nebūna, kad užsinori ir viskas savaime pasidaro. Ieškojome rėmėjų, reikėjo mokyklos bendruomenės susiklausymo.

Labai džiaugiuosi mokytojais, mokiniais, tėvais, visomis šeimomis, kurie padėjo, palaikė, kupini geranoriškumo dirbo remonto darbus be atlyginimo. Galėčiau papasakoti apie daugybę jaudinančių ir labai gražių mokinių iniciatyvų.

– Bet iš tikrųjų vadovo darbas Jums nėra „iš dangaus nukritęs”?

– Pedagoge dirbu jau 21 metus, iš jų devynerius – vadybinį darbą. Per tą laiką teko daug mokytis, kelti kvalifikaciją ir įgyti naujų kompetencijų. O į šias pareigas buvau paskirta laimėjusi konkursą.

– 2000–2002 metais dirbote „Žiburio“ vidurinės mokyklos direktore. Tada turėjote vizijų rajone sukurti kitokią mokyklą. Gal dalį tų sumanymų pasiseks įgyvendinti Žaliojoje?

– „Žiburio“ vilčių, planų ir ambicijų, buvusio siekio tapti gimnazija nerealu tikėtis. Jos, kad ir pavėluotai, bet išsipildė kitoje – „Aušros“ – mokykloje. Tačiau Žaliojoje yra kiti dalykai, kurie man labai dažnai primena „Žiburį“. Visų pirma, mokytojų bendravimas, susiklausymas, galimybė pasitarti, kolektyviai priimti sprendimus.

„Žiburyje“ stengėmės atsižvelgti į kiekvieną vaiką, matyti jį. Kaimo mokykloje taip pat pažįstame kiekvieną vaiką, žinome jo poreikius. Nedidelė mokykla – tai ideali terpė individualizavimui ir diferencijavimui, mane pasiekia informacija apie kiekvieną mokinį. Žinodami, iš kokios socialinės aplinkos šis atėjo, stengiamės atsižvelgti ir padėti.

– Ar nesigailite, kad išėjote iš „Aušros“ vidurinės mokyklos kaip tik tada, kai buvo subrandinta idėja ir tik laukiama patvirtinimo dėl jos vidurinio ugdymo programos akreditavimo?

– Aš džiaugiuosi, kad „Aušra“ jau tapo gimnazija. Ir dirbdama šioje mokykloje, ir palikdama ją tikėjau, jog akreditacija bus sėkminga. Šios mokyklos reikalai man svarbūs ir įdomūs trigubai, nes joje ne tik dirbau, bet ir esu ją baigusi, čia mokosi mano vaikai. Gal ir aš įdėjau kokią kruopelę savo darbo, kad „Aušra“ taptų gimnazija. Džiaugiuosi, jog siekiai išsipildė.

– Kokia Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos perspektyva?

– Rajono mokyklų tinklo pertvarkos programoje nėra numatyta, kad iki 2012 metų mokykla būtų reorganizuojama. Ateityje viskas priklausys nuo to, kiek mus palaikys kaimo bendruomenės, tėvai. Galiu pasidžiaugti, jog šiais mokslo metais į Žaliosios mokyklą sugrįžo keletas anksčiau ją lankiusių ir kitas mokymo įstaigas pasirinkusių moksleivių. Jei bus mokinių, būsime reikalingi ir mes, mokytojai.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas