„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-01-23 16:19

Dalinkitės:  


Atodangos

Birutė PAVLOVIENĖ

Diržas, sandėliukas ir mokyti šlavėjai



Ir kodėl niekam nerūpi, jog būtina steigti ne tik Energetikos, bet ir Orų ministeriją. Juk dabar padangėje, kaip ir žemėje, nėra tvarkos ir teisybės. Maža to – klesti diskriminacija. Argi ne akivaizdu, ką išdarinėja šių metų žiema? Žemaičiams sniego privertė iki pažastų, o suvalkiečių laukai pusplikiai.

Aišku, Lietuvoje tik nauja ministerija gali įvesti tvarką. Prieš keletą dienų televizijos laidoje vienas Energetikos ministerijos šalininkas, gražbyliaudamas apie jos svarbą, ištraukė tokį „saldainiuką“, kuriuo sunku nesusivilioti.

Atseit, jei turėsime Energetikos ministeriją, tai elektra kainuos... perpus pigiau.

Ech, bet ko tik neprišnekama, kol šokamas viliotinis. Taip juk būna ir prieš vestuves, ir prieš rinkimus. Taigi gerai, kad niekas dar nepradėjo įrodinėti, jog būtina ir Orų ministerija, nors jos gal reikėtų. Pasirūpintų, kad greičiau ateitų žiemos išvarymo diena. Tik apie ją ir verčia galvoti į pašto dėžutes įmestos sąskaitos už gruodžio mėnesį suteiktas šildymo paslaugas. Juk kokie gali būti žiemos džiaugsmai tų butų gyventojams, kurie, kaip antai Kybartuose (ir ne tik juose), už šilumą ir karštą vandenį per mėnesį turi pakloti apie 800 litų. Argi ne tragedija, kad didelę Lietuvos dalį maitinančios minimalios algos neužtenka patenkinti vien poreikį nesušalti ir apsiprausti šiltu vandeniu? Vadinasi, XXI amžiaus žmogus, gyvenantis ne kokioje vargingoje trečiojoje šalyje, o Europos centre, visa kita, kuo turėtų pamaloninti kūną ir dvasią, turi „užveržti“? Juk tik tokias rekomendacijas girdime iš mūsų „kapitonų“, vedančių laivus per krizės siūbuojamas bangas.

Bet diržas juk turi ir paskutinę kilpą, kuri kartais pasielgia nepataisomai žiauriai. Su tokiomis „kilpelėmis“ jau ir taip neblogai atrodome tarp europietiškų kaimynų. Reikėtų ieškoti kitokios išeities.

Ieškome, tikrai nesėdime sudėję rankų. Gavę Konstitucinio teismo leidimą, algas pagaliau šiek tiek apsikarpė ir Seimo nariai. Nors tauta ir toliau tebegąsdinama, kad bus dar blogiau, kabinamės vilties šiaudo, jog po šoko terapijos ateina eilė reanimacijos procedūroms. Kartais bandome patikėti net tuo, jog bankrutuojantį kaimo žmogaus pieno ūkį gali išgelbėti karklų ar sliekų auginimo verslas. O ligas įmanoma įveikti ir be vaistų, todėl ne bėda, kad jie tapo neįperkami. Močiutės litą prie pensijos tegul prisidurs megzdamos kojines. Bet jeigu ir šioms „verslininkėms“ į turgų reikės temptis kasos aparatus? Aišku, be kojinių neliksime – jų primegs kinai. Bet kuriuo atveju, pasak šmaikščiojo Seimo nario Juliaus Veselkos, Lietuvoje bado nebus. Bent iki pavasario lietuvį tikrai išmaitins jo sandėliukas. Po to bus... Prezidento rinkimai. Po jų... Tik nepulkime svajoti, kaip bus gera, kaip viskas pasikeis, gyvensime lyg rojuje.

Vienas aukštuomenės atstovas, dalyvaudamas per kelis milijonus kainavusiame naujametiniame viršūnių „grietinės“ baliuje, iš televizijos ekrano patarinėjo, jog šiame žiauriame pasaulyje būtina suvokti, kad nelygybė buvo ir bus: vieni skraidys, o kiti šliaužios, kas nesimokys, tas šluos gatves.

Prie šių žodžių kai kas turbūt ne mažiau arogantiškai pridurtų: kas nemitinguos, tas protestuojančiai miniai rodys špygas, šveis pietus prabangiame restorane ir... kaip dainavo, taip ir dainuos.

Bet mintis apie mokslo svarbą nėra kvaila. Jau prieš kelis šimtmečius tą puikiai suvokė bent šiek tiek prakutę Suvalkijos ūkininkai, ne visus savo vaikus palikę „šliaužioti“ ant žemės. Bent po vieną leido į mokslus. Kartu su Nepriklausomybės atkūrimu siūbtelėjus laisvei, kai kurie Vilkaviškio jaunuoliai, paniekinę mokyklos suolą, skubėjo kalti pinigus ir sėsti į „mersus“. Po kurio laiko savo „žirgus“ kažkodėl jau ginė į vakarinės mokyklos kiemą. Bet šiandien nesimokančius gąsdinti juodo darbo baubu tikrai nereikėtų, nes ir aukštųjų mokyklų diplomai, neradę savo šalyje erdvės skraidyti, dabar šluoja užsienyje gatves, plauna indus restoranų virtuvėse ir šveičia tualetus.






Apie lietuvių kančias plačiame pasaulyje



Šią savaitę vienas liberalių pažiūrų išsimokslinęs pažįstamas iš Rusijos elektroniniame laiške paprašė paaiškinti, kas dedasi Lietuvoje. Žmogelis neskaito lietuviškai, todėl vengia skubotų išvadų, kurias perša oficialioji Rusijos žiniasklaida. Vis dėlto prisipažino, jog ir iš informacijos nuotrupų anglų kalba, kurių gausiai randa internete, jam kyla jau suvis prieštaringas vaizdelis.

Mano pažįstamas – analitikas, todėl ir be atskiro prašymo numaniau, jog mano nuomonės jam reikia paskiausiai, o pasikliauja manimi kaip žurnalistu, kuris gali pateikti kuo platesnę žinių ir nuomonių įvairovę. Todėl sėdęs prie kompiuterio tariausi per pusvalandį brūkštelėsiąs, ką apie kilusias prieš savaitę riaušes bei krizės priežastis mano svarbiausios Lietuvos pavardės, žiniasklaida bei oficialiosios institucijos. Tačiau intensyvusis pusvalandis virto valanda ir dar daugiau, be to, man pačiam sukėlė gana įdomių minčių.

Jau baigęs šią savanorišką misiją, pamėginau šviežia galva perskaityti į vieną vietą surinktų pranešimų rinkinį ir įvertinti, ar sugebėjau patenkinti savo bičiulio iš Rusijos smalsumą. Tačiau pirmiausiai atradau, jog šis gana didelės apimties tekstas liudija apie permanentiškai skriaudžiamą bei dėl to kenčiančią visuomenę. Galima net numanyti, kad jeigu į šios visuomenės gerovę ir laimę nuolat nesikėsintų viso pasaulio „niekadėjai“: amerikonai, visi europiečiai, konkretūs skandinavai ar tradiciškai – rusai (nuostabu, kad šį kartą nepavyko rasti nė vienos viešos nuorodos į pasaulinį žydų sąmokslą), lietuviai gyventų laimingai, nes, kaip kažkada rimtą veidą nutaisęs „Akiračiuose“ rašė Ričardas Gavelis (1950–2002), „absoliuti šios visuomenės dauguma pasižymi išskirtiniu sveiku protu, išskirtiniu darbštumu, be to, lietuvio genuose slypi ypatingoji dora“.

Tiems, kuriems man kilęs įspūdis apie „kankinamus lietuvius“ atrodo neįtikėtinas, siūlau pamėginti patiems susirinkti ir į vieną krūvą sudėlioti šia tema skelbiamas žinias bei susikurti savo subjektyvų vaizdą. Tačiau kad ir kaip jį bedėliotumėte, neišvengiamai patirsite, kad daugelio lietuvius užpuolusių nelaimių pirmapradė priežastis yra JAV kilusi finansų krizė (apie tai gausiai pasakojo buvęs premjeras Gediminas Kirkilas, „pasaulio krizės“ motyvą kaip patį svarbiausią vis dažniau mini ir Andrius Kubilius). Antrasis mūsų kankintojas yra šioje rinkoje dominuojantys skandinaviški bankai, užvertę Lietuvą pigių kreditų lavina ir „privertę“ naiviuosius lietuvius be proto skolintis, todėl dabar – vis garsiau dėl to verkti (šis motyvas oficialios valdžios kartojamas dar nuo tų laikų, kada finansų ministro kėdėje sėdėjo socialdemokratas Zigmantas Balčytis).

Na, o jeigu pakvimpa riaušėmis, tada jau neišvengiamai randasi „rusiškai kalbančiųjų“ arba tikrų tikriausių rusų pėdsakai. Šiuo klausimu lietuviai yra vieningi it Sąjūdžio laikais. Dar prieš praėjusį penktadienį tūkstantinei miniai išbarškinant Seimo vitrinas, šalies Prezidentas, Premjeras, neminint tuzino žemesnio rango politikų, pareigūnų ir TV stočių, tarsi aiškiaregiai savo pareiškimuose laidė drąsias versijas apie plaukuotą Kremliaus ranką, rodė būsimų įvykių Vilniuje panašumą į neramumus Rygoje. Pasiklausęs aukščiausio rango orakulų, galėjai pasijusti, jog skaitai rytdienos laikraščius.

Net paaiškėjus, jog tvarkos sergėtojai ašarinių dujų rūke sugebėjo sugaudyti per šimtą žmonių, tarp kurių, regis, taip ir neatsirado nė vieno dvigalviu ereliu pažymėto paso su įrašais kirilica turėtojo, tašką dėjo Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, priminęs 1991-ųjų sausį prosovietinių jėgų surengtą mėginimą įsiveržti į Atkuriamąjį Seimą. Tačiau nutylėjęs, jog smulkesnių bandymų būta ir po to, kada jau patriotiškai nusiteikusi minia (plaukuotą rusišką ranką šia prasme minėti būtų šventvagystė) kėsinosi duoti pluton tiems to paties Seimo deputatams, kuriuos nematomos lūpos krikštijo „komunistėlių“ ir „raudonųjų“ vardu.

Tiek jau to. Ko šioje pasaulinio sąmokslo teorijoje reikia su žiburiu paieškoti – tai atsakomybės motyvo. Jo kvapo nerasi nei tuose koridoriuose, kur blaškosi riaušių precedento išsigandę politikai (tarpusavio kaltinimų vadinti atsakomybe neapsiverčia liežuvis), nei ten, kur karinius žaidimus alaviniais kareivėliais tebežaidžia specialiųjų tarnybų generolai. Atsakomybės nė už grašį neturi įmitę profesinių sąjungų lyderiai, pirmąsyk gyvenime tapę reikšmingi. Nesijaučia, kad atsakomybės našta bent iki kritinės masės cementuotų amorfinę nominaliųjų Lietuvos Respublikos piliečių visuomenę, kuriai laidant plytgalius į Seimą (arba stebint šį procesą) kyla lygiai toks pat orgazmas, kaip gyvenant savo vaikų ir vaikaičių sąskaita, energijos ištekliais šildant dangų, turint daugiausiai Europoje poilsio dienų (neįskaitant laiko, praleisto rakinėjant nosį neišėjus iš darbovietės) ir tebedirbant veik taip pat „efektyviai“, kaip ir sovietiniais laikais.

Taip sutapo, kad paskutinis įrašas mano laiške bičiuliui iš Rusijos buvo apie Seime inicijuotą tarppartinį politinį susitarimą, kuris, pasak A. Kubiliaus, „padės pagrindus ilgalaikei Lietuvos sėkmei“. Dėl pagrindų nebūčiau toks tikras. Kol politiniame dokumente neatsiras išsami preambulė apie atsakomybę, kurioje dominuos tautiškos problemos, o ne pasauliniai sąmokslai, geriau suvis neeikvoti energijos ir negadinti popieriaus.



Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas