„Santaka“ / Savaitgalio pašnekesiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14

Parduoda naują šiferį dideliais lapais ir naudotą šiferį mažais lapais. Tel. 8 622 84 697.
Galioja iki: 2018-12-01 11:47:16



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-01-23 16:10

Dalinkitės:  


Aktorius Liutauras Kasulaitis dar besimokydamas Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje vesdavo renginius, tad jį mokiusios mokytojos sako iki šiol pasigendančios tokio išskirtinio balso tembro vaikų.
Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Savaitgalio pašnekesiai

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Sugrįžęs į gimtinę aktorius pratins prie kitokių renginių



– Kodėl būtent toks literatūrinis vakaras, o ne įprastas Sausio 13-osios minėjimas buvo surengtas kultūros rūmų fojė?

– Norisi, kad žmonės pradėtų mąstyti, o ne gautų viską „sukramtyta“. Tokie kaip Sausio 13-osios renginiai turi sakralumo, tad norisi tą sieloje susikaupusį graudulį išreikšti kažkaip kitaip, o ne įprastu visiems renginiams scenarijumi. Norisi, jog žmonės susimąstytų, bet neverktų, nesigailėtų. Norisi, kad tokia prasminga kažkieno mirtis nebūtų suprantama vien kaip pabaiga, bet būtų pradžia kažko nauja. Todėl renginys ir buvo pradėtas prieš pat mišias katedroje, kad laisvės siekio minties pakylėti žmonės galėti nueiti pasimelsti už žuvusiuosius.

– Renginys be oficialių kalbų ir šabloniško scenarijaus? Ar taip bandai perauklėti vietinę publiką ir „patobulinti“ jos skonį?

– Aš manau, kad Vilkaviškio publikos auklėti nelabai reikia. Gal buvo keletas moteriškių, kurios pasigedo to šabloniškumo, bet aš jų komentarų tiesiog negirdėjau. Prie manęs po renginio priėjo daugiau žmonių, kurie sakė, kad jiems labai patiko. Man pačiam nusibodo vadovautis lozunginiais dalykais. Tiesiog norėjosi širdingai pagerbti tuos žmones, kurie gal net nesitikėjo žūti ir tapti didvyriais. Pats atsimenu tuos įvykius prieš 19 metų, kai su draugais važiavome prie Seimo. Buvome jauni, mums buvo smagu pabūti kartu prie laužo per naktį, kur bendraamžiai grojo gitaromis, tyliai dainavome. Tai buvo tokios dienos, kai lietuviai buvo artimi vienas kitam, kai nepažįstami žmonės nešė arbatą, sumuštinius, dalijosi šiluma, ore sklandė nepaprastos vienybės jausmas. Tą ir norisi perteikti, o ne vien paminėti pavardes ir uždegti žvakutes. Todėl renginį sugalvojau būtent tokios formos, kuri turėjo būti patraukli jaunesnės kartos žmonėms.

– Ką labiausiai turėjo akcentuoti Tavo renginys?

– Ypač norėjau atkreipti dėmesį į motinas, kurios neteko savo vaikų. Tai jos – didvyrės, jos daugiausiai iškentėjo ir kenčia iki šiol.

Aš norėjau savo renginiu parodyti, kad viskas neprasideda ir nesibaigia tik sausio 13 diena. Norėjosi priminti, kad gyvenimas neklausia, kada jam baigtis ir kada kokiu didvyriu mums lemta būti kiekvienam. O tuos sparnus, apie kuriuos klausia mažas vaikas, galima užauginti ne vienam mažam piliečiui. Tik reikia juos pradėti auginti anksti ir labai to norėti....

Kiek aš čia būsiu, bandysiu laužyti stereotipus, darysiu renginius kitaip. Jie bus tokie, kad žmonėms dar liktų vietos fantazijai, kad būtų apie ką grįžus pamąstyti, o ne vien pasakyti, kad kažkas gražiai šoko, dainavo. Aš neperšu savo nuomonės. Jau vien tai, kad po renginio išsivystė diskusija, nuomonių įvairovė, reiškia, kad jis pasiekė savo tikslą – privertė žmogų mąstyti.

– Ar po šešiolikos metų grįžai į Vilkaviškį genamas kažkokio ilgesio, ar jautiesi skolingas Tave išauginusiai žemei, ar tiesiog norėjai į provinciją įlieti šiek tiek kitokio „kraujo“?

– Vilkaviškyje esu dar tik tris mėnesius. Man čia gera – juk čia mano tėvai, šeima, mano šaknys. Sugrįžęs į tėviškę tikrai nesiruošiu nieko auklėti ar keisti. Tiesiog noriu parodyti tai, ką mąstau, daryti tai, ką noriu padaryti.

Matau, jog čia turiu ką veikti, turiu ką pasakyti žmonėms, ir jaučiu, kad tai verta pastangų. Man smagu. Aš noriu kalbėtis su žmonėmis, kurie ateis į mano renginius, į spektaklius, kurių, tikiuosi, bus...

Kai jau neturėsiu ką pasakyti, kai jausiuosi nereikalingas ir matysiu, kad viskas gražiai teka be manęs, tada užlipsiu ant tėviškės kalnelio, pažiūrėsiu į vieną, į kitą pusę ir nuspręsiu, jog man laikas traukti kitur. O aš tai tikrai pajausiu...

– Ar dėl to, kad jau nebeturėjai ką pasakyti, išvykai ir iš Klaipėdos?

– Tikrai ne. Tiesiog ten nebeliko erdvės. Nebeliko mūsų namų – teatro. Nebeliko trupės. Dramos teatro pastatas pradėjo smukti, nes jis pastatytas ant senvagės. Paprasčiausiai nebegalima dirbti, nėra kur susitikti su kolegomis.

Susitikę gatvėje tik tarstelėdavome vienas kitam „labas“ ir, persimetę keliais žodžiais, skubėdavome savais reikalais. Kai visas darbas yra tik „atvaidinti“ savo vaidmenį kokiame nors miestelyje ir vėl skirstytis nesusitinkant – negerai. Juk tai – kolektyvinis darbas, kuriam reikia bendravimo. Nebeliko ir scenos, kurioje galėjau organizuoti didesnius renginius. Likau be kūrybinės erdvės. Tada ir pagalvojau, kad per ilgai užsibuvau vienoje vietoje, kad reikia kažką keisti, nes po gulinčiu akmeniu ir vanduo neteka.

– Esi sukūręs nemažai vaidmenų ne tik teatre, bet ir kino filmuose, reklamose. Kurie iš jų labiausiai įsiminė?

– Vaidmenų buvo nemažai, juk esu aktorius ir mano darbas – vaidinti. Toks mano pašaukimas, tokia mano misija. Džiaugiuosi pasirinkęs tokį kelią ir gyvenime nieko nekeisčiau.

Man visada patiko dirbti su „dideliais“ žmonėmis, kuriuos sutikau Lietuvoje. Tokiu režisieriumi aš laikau „Keistuolių teatro“ aktorių ir režisierių Aidą Giniotį. Jis buvo pirmasis žmogus, kuris mane suprato ir su kuriuo buvo labai lengva bendrauti, smagu dirbti. Man labai patiko vaidmuo jo režisuotame spektaklyje „Mykolas žvejas“ – linksma pasaka pagal pamarėnų krašto žvejų istorijas. Kelerius metus jis buvo labai populiarus ir laimėjo geriausio vaikiško spektaklio nominaciją.

Paskui buvo rimtesni darbai pas tą patį režisierių – tai Moljero „Žoržas Dandenas, arba apgautas vyras“, o spektaklis vadinosi „Ožys“. Jame aš vaidinau meilužį. Paskui dar vienas spektaklis, pastatytas pagal V. Švabo radikalią komediją „Tautos sunaikinimas, arba mano kepenys be prasmės“. Tai buvo labai įdomūs darbai su A. Giniočiu.

Įdomi asmenybė ir nuostabus režisierius – mano dėstytojas Povilas Gaidys. Ypač didelę pagarbą jaučiu kino režisieriui Algimantui Puipai. Jis man yra asmenybių asmenybė.

Neseniai teko filmuotis ukrainiečių režisieriaus filme „Linksmoji našlė“. Tai buvo mano paskutinis vaidmuo kine. Čia filmavausi su televizijos žvaigžde Dmitrijumi Nagijevu. Visų pamėgtas aktorius gyvenime man toks žavus nepasirodė.

Iš tikrųjų buvo nemažai įdomių vaidmenų.

– Kokie planai ateičiai, žvelgiant į darbus Vilkaviškyje?

– Labai norėčiau savo gimtajame mieste įkurti savivaldybės teatrą. Daugelis savivaldybių tokius turi. Manau, kad čia, Suvalkijos krašte, gyvena labai linksmi žmonės, tik jie pavargę nuo kasdienybės. Norėčiau jiems pasakyti: ateikite ir sukurkime kartu ką nors šviesaus, gražaus.

Taigi rytoj, sekmadienį, 13 val., visus, mylinčius teatrą ir sceną, noriu pakviesti susirinkti kultūros rūmų antrajame aukšte. Norėčiau susitikti su žmonėmis ir nuspręsti, ką daryti toliau. Gal kam atrodo, kad pusė to, ką sakau, neturi prasmės. Vis dėlto aš norėčiau, jog bent kita pusė mano pasakytų žodžių pasiektų žmones...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas