|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-06-17 16:09
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių, kuriuo po mirties buvo apdovanotas mokytojas iš Paežerių Jonas Greimas, atsiėmė jo sūnūs Rimvydas, Gintautas ir Algimantas. Per įteikimo ceremoniją jie nusifotografavo kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi. Vilkaviškietis Algimantas Greimas – antras iš kairės.Dangyra APANAVIČIENĖ
Šis garbus ano meto inteligentijos atstovas, žinomas pedagogas iš Paežerių kaimo apdovanotas po mirties. Iškilmėse Prezidentūroje dalyvavo ir apdovanojimą atsiėmė trys jo sūnūs: Rimvydas iš Šiaulių, Gintautas iš Trakų Vokės ir vilkaviškietis Algimantas. Rajono gyventojams gerai pažįstamas vilkaviškietis, buvęs vicemeras Algimantas Greimas, paklaustas apie ano meto įvykius, sakė prisimenąs, kad jų namuose nuolat būdavo svetimų žmonių. – Jokia paslaptis, tėvas visą gyvenimą buvo kairiųjų pažiūrų. Jo namai buvo vienas iš konspiracinių butų, kurį žinojo revoliucionieriai, keliaujantys iš Varšuvos į Peterburgą. Nuo caro laikų tėvas tuo užsiėmė: priglausdavo žmones, stengėsi jiems pagelbėti. Prie Tarybų valdžios jis gavo personalinę pensiją. Ir karo metais tėvas buvo vienas iš tų, kurie organizavo žydų slėpimą. Vienam slėpti ir išlaikyti juos buvo neįmanoma – per daug pavojinga, todėl žydams tekdavo pabuvoti keliose šeimose. Į šią rizikingą veiklą tėvas buvo įtraukęs mokytojus, kitus patikimus žmones. Daug bendravo su mokytoju Vasiliausku iš Mažučių kaimo, kitais, – prisiminimais dalijosi A.Greimas. Paežerių kaime, prie pat pagrindinio kelio, didžiuliame name, vadinamoje Raginėje, buvo įsikūrusi mokykla, salė, kitame gale gyveno mokytojo Jono Greimo šeima. Viename iš kampinių kambarių nuo vokiečių kareivių ir buvo slepiami žydų tautybės žmonės – Lavitai (vyras ir žmona), Bela Mirbachaitė-Upnickij, kiti. Su Bela ir jos artimaisiais, dabar gyvenančiais Izraelyje, A.Greimo šeima lig šiolei palaiko ryšius. A.Greimas prisimena ir dar vieną žydaitę, kurį laiką gyvenusią jų namuose, tačiau nežino nei vardo, nei pavardės, tik girdėjęs, kad jos likimas susiklostęs palankiai: lietuviams padedant ji išliko gyva, baigė medicinos mokslus, tapo gydytoja. – Aš tada, 1943-aisiais metais, buvau vaikas ir daug ko nesupratau. Matydavau, kaip mama į galinį kambarį, kur paprastai niekas neužeidavo, nešdavo valgyti. Kartą labai nustebau ten pamatęs iš po lovos išlendantį žmogų. Tai buvo Lavitai, gyvenę pas mus gal pusmetį, – kalbėjo A.Greimas. Jis prisiminė pasakojimą apie tai, kaip vieną sekmadienį šeimai valgant vėlyvus pietus į namus grįžo linksma tarnaitė: – Ji gyrėsi pigiai įsigijusi lietsargį. O kaip tik vyko žydų šaudymas, po jo, kaip paprastai – „andeliavimas“ skudurais. Tėvas klausė, klausė, ką tauškia tarnaitė, sukandęs dantis tylėjo, tik jo judantys žandikauliai išdavė, kas dėjosi širdyje. Galop tarė: „Ar tau neatrodo, kad kraujo lašų ant to lietsargio daugiau nei lietaus?“ Sutriko tarnaitė, metė tą lietsargį susigėdusi. Žiaurūs to meto įvykiai tapo svarbiu moralės išbandymu daugeliui mūsų tautos žmonių. Deja, buvo tokių, kuriems šis išmėginimas pasirodė per sunkus, ir kritinėse situacijose jie pamynė žmogiškumą. Tačiau buvo daug lietuvių, kurie bet kokia kaina priešinosi sužvėrėjimui, rizikuodami savo gyvybe slėpė ir gelbėjo žydų tautybės žmones nuo mirtino pavojaus. Publikuota: 2005-06-17 16:09:30 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|