Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-06-16 08:28

---

Viena iš vilkaviškietės Aušrinės Kulvinskaitės nuotraukų, papuošusių žurnalo „Marie Claire“ puslapius.

Vilkaviškietę Aušrinę Kulvinskaitę daugelis žino kaip puikią sportininkę, pasiekusią gerų rezultatų lengvojoje atletikoje. Tačiau jau prieš dvejus metus rašėme, kaip graži mergina nutarė išbandyti save ant podiumo – „paragauti“ modelio darbo. Aušrinė tuomet nusiuntė nuotraukas „Modilinos“ agentūrai, vėliau pateko į jos rengiamą „Ford Super Model“ konkursą.

Šiemet viena Tailando modelių agentūra merginą pasikvietė tris mėnesius padirbėti į Bankoką. Į svetimą kraštą septyniolikmetė „Aušros“ vidurinės mokyklos moksleivė išvyko vasario viduryje.



Dabar reikia mokytis

– Aušrine, kai prieš porą metų kalbėjomės apie Tavo galimybę dirbti modeliu, prasitarei, kad bijotum konkurencijos.

– Nėra ten jokios konkurencijos, – šypsojosi mergina. – Nuvažiavusi patekau į labai draugišką aplinką. Mane pakvietusi agentūra – labai jauna, visi sutarėme kaip šeimyna.

Bet, kiek girdėjau, kokiame nors Milane – madų sostinėje, taip tikrai nebūtų. O su Tailando agentūros direktore ir dabar susirašinėju. Gal dar kada nors ten grįšiu. Tik dabar negaliu niekur keliauti, nes reikia mokytis.

– Išvykai dar nespėjusi baigti vienuoliktos klasės. Kaip mokslai?

– Grįžusi turėjau mokytis savarankiškai. Dabar jau beveik viską atsiskaičiau. Mokytojai nė kiek nepriekaištavo, tikrai labai daug padėjo.

– Ar šeima nebijojo Tavęs išleisti?

– Ir norėjo, kad išvažiuočiau, ir bijojo, kad ko neatsitiktų. Baiminosi, kad manęs neparduotų. Įtikinėjau, kad su kontraktu išvykstu, nieko blogo neatsitiks...

– Labiausiai mūsų rajone esi išgarsėjusi kaip bėgikė. Kaip šiuo metu sporto reikalai?

– Šitas sezonas man turėjo būti labai rimtas, nes, jei būčiau įvykdžiusi normatyvą, turėjau dalyvauti varžybose užsienyje. Bet Tailande buvau tris mėnesius, o bėgiojau tik tris savaites. Todėl pasakiau treneriui, kad šį sezoną nesivaržysiu, nes tikrai nepasitikiu savo jėgomis. Ir, juo labiau, tokiose svarbiose varžybose. O kaip bus toliau – nežinau. Jau ir mesti norėjau, ir gaila, nes tiek metų sportavau. Dar tie mokslai... Visko norėčiau, bet nespėju.



Norisi tik miego

– Nuvažiavai, įsikūrei. Kas toliau?

– Kiekvieną dieną turėdavome pasiimti žemėlapius ir važiuoti į atrankas – „kastingus“. Pavyzdžiui, koks nors drabužių dizaineris nori, kad pristatytume jo drabužius. Jis daro atranką, suvažiuoja viso Tailando modeliai. Per dieną būdavo 4–5 „kastingai“, nuo ryto iki vakaro. O kai jau darbas – dirbdavome visą dieną, tada jau jokiose atrankose nedalyvaudavome.

– Koks buvo tas darbas?

– Pavyzdžiui, fotografuotis drabužių katalogui, žurnalų mados puslapiams. Arba filmuotis reklamoms – ten mokami labai geri pinigai.

– Taip vykdama į Tailandą savo darbą ir įsivaizdavai?

– Važiuodama galvojau, kad bus sunkiau. Nors kai gavau patį pirmą darbą, iš tikrųjų buvo sunku. Nežinojau, kaip pozuoti, ką daryti, nežinojau, ko jie iš manęs nori ir kokią ten „galią“ akyse nori matyti. Norėjosi greičiau iš ten dingti. Bet apsipratau.

– Ar sunkus modelio darbas?

– Patikėkit. Pavyzdžiui, turi stovėti visą pusvalandį, kol jie į tave nureguliuoja šviesas. Paskui jau pradeda fotografuoti. Keiti vieną, kitą, trečią drabužį, kartais – ir porą šimtų... Grįžti, reikia nusivalyti veidą, nes iš jo visko būna pridarę... Ir norisi tik miegoti, daugiau nieko. Sunku... Bet įdomu.



Degintis negalėjo

Aušrinė su merginomis ir agentūros darbuotojais bendravo angliškai. Modelių apartamentuose gyveno kanadietė, ji kitoms svetimšalėms padėjo „pralaužti“ kalbos barjerą. Agentūroje visos buvo pilnametės, A.Kulvinskaitė – vienintelė septyniolikmetė.

Merginos gyveno gana savarankiškai. Į atrankas važiuodavo taksi. Angliškai visai nesuprantantiems taksistams jos rodydavo į žemėlapį, o nepavykstant išaiškinti skambindavo agentūros direktorei, kad paaiškintų tailandietiškai. „Taksistai ten nėra labai protingi, bet stengiasi kiek gali, net paskolina savo mobilųjį paskambinti, jei reikia“, – šypsojosi Aušrinė.

Laisvo laiko beveik nebuvo. Nuo apartamentų iki paplūdimio buvo dvi valandos kelio, bet merginos į pajūrį nevažiuodavo, mat bet kuriuo metu galėjo paskambinti darbdaviai.

Kita vertus, degintis vilkaviškietei taip pat nebuvo galima – ji privalėjo išsaugoti natūralią odos spalvą. Jei tai būtų žinoję draugės, kurios Aušrinei išvykstant į Tailandą labiausiai pavydėjo, kad ši grįš gražiai įdegusi...

Tačiau ne visų nurodymų A.Kulvinskaitė taip griežtai laikėsi. Pavyzdžiui, einant į atrankas agentūros darbuotojai liepdavo išsilyginti plaukus, bet mergina jų nelygindavo.

Kaip ir retai paisydavo nurodymo prieš atranką pasidaryti makiažą – kad neatrodytų tokia jaunutė. „Man patinka būti tokiai, kokia esu. O jie, agentūros klientai, jau paskui tegul galvoja, ką galima padaryti“, – aiškino septyniolikmetė.



Žiogai – kaip vištiena

– Koks pirmasis įspūdis pamačius Tailandą?

– Į Bankoką atvažiavau su dar viena lietuve, su kuria ir gyvenau viename kambaryje. Iš pradžių „pakraupom“: tvankuma, o gatvėse – maistas, maistas, maistas... Visur tvyro pervirto aliejaus kvapas. O paskui pripratom. Netgi ilgiuosi tų perpildytų gatvių ir kvailų taksistų... Gatvėje pagaminto maisto aš nevalgiau. Paragavau tik egzotiškų dalykų: tarakonų ir žiogų. Keptas žiogas skanus, primena vištieną. Parvežiau ir draugėms paragauti.

O šiaip jų maistas – daugiausiai ryžiai ir makaronai. Kiekvieną dieną taip valgant nekaip atrodytum...

– Tai ką tu valgei?

– Iš tikrųjų nelabai buvo laiko valgyti. Be to, jei nori gauti darbo, turi būti plona. Užtai grįžus namo pavalgiau. Grįžau pasikeitusi, numetusi 6 kilogramus, tai tėtis kad primaitino!.. Buvau labai pasiilgusi šašlykų, cepelinų, nes ten jie neturi bulvių.

– Kas dar įsiminė toje kelionėje?

– Ten skiriasi absoliučiai viskas – tikra egzotika. Jau važiuojant iš Vilniaus namo buvo keista: tik laukai, keli medžiai. O ten lyg visko perkrauta: mašinų daugybė, palmės, žmogus prie žmogaus, gatvės maistas, turgūs... Po viso to čia taip tuščia atrodo. Dar įdomu, kad eini, o tau visi šypsosi nei iš šio, nei iš to. Labai visi šilti ir paprasti. Dar sutikau labai daug gėjų. Visi stilistai, visas vadinamas mados elitas – gėjai. Bet su jais bendrauti man patiko – jie labai draugiški.

– Ar prie jūsų, dailių merginų, gatvėje nepriekabiaudavo?

– Nelabai. Bet būdavo, kad eini gatve, o tau jau rėkia: „Hello, hello!“ Ir labai į mus žiūrėdavo, net atsisukę. Iš pradžių prie to niekaip negalėjome priprasti.



Modeliu nebus

Aušrinė pasakojo, kad už vieną madų šou modeliui mokama apie 500 litų. Bet toli gražu visų pinigų mergina negauna. Didžioji dalis tenka agentūrai, reikia apmokėti ir už bilietus, gyvenamąją vietą. Moksleivė tvirtino didelių pinigų neužsidirbusi, tačiau dėl kelionės nesigailinti – ji buvo įdomi.

Būdama Tailande vilkaviškietė įgijo ir draugių. Merginos ranką dabar puošia spalvinga rankų darbo apyrankė.

Tokias pat nešioja ir trys Aušrinės draugės: lietuvė iš Kauno, kanadietė ir tailandietė. Tai lyg ir simbolizuoja jų draugystę. Merginos bendrauja internetu.

Ateityje duonos iš modelio darbo Aušrinė valgyti nesirengia. Nors moksleivė pati lipo ant podiumo, jos požiūris į madų pasaulį gana skeptiškas. „Tai – ne ilgalaikis dalykas. Visada sakiau, kad modeliai – kaip kokie daiktai. Jie turi daryti viską, ko jų prašo. Bet man buvo įdomu pamatyti, koks tas mados pasaulis, kaip žmonės ten bendrauja“.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---