„Santaka“ / Australas antrąkart parodė pagarbą savo tėvų gimtinei

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-01-13 09:00

Dalinkitės:  


Bronius Zumeris ne kartą stabtelėjo prie tėvo atminimui pasodinto vardinio ąžuolo parkelyje prie Sūdavos krašto muziejaus.

Autorės nuotr.


Australas antrąkart parodė pagarbą savo tėvų gimtinei

Birutė NENĖNIENĖ

Džiaugėsi kaip vaikas

Sausio pirmosiomis dienomis aukštaūgis jaunas vyriškis, šaliku keliomis eilėmis apsimuturiavęs kaklą, karšta arbata gynėsi nuo lietuviško šaltuko, su kuriuo savo gyvenime susidūrė antrąkart.

Prieš 38-erius metus Australijoje gimęs, užaugęs ir išsimokslinęs Bronius Zumeris savo tėvų gimtinėje lankėsi tuo pačiu laiku ir pernai. Čia jis sutiko Naujuosius metus ir dalyvavo Laisvės gynėjų – Sausio 13-osios dienos – renginiuose Vilniuje, susitiko su draugais ir giminėmis sostinėje, Kaune, Šiauliuose, Druskininkuose, viešėjo mūsų rajone.

Į pirmąją kelionę australas leidosi su draugu, o šiemet – vienas. Pernai pirmąkart pamatė tikrą sniegą ir juo džiaugėsi kaip vaikas, skriedamas rogutėmis nuo Vilniaus kalvų, lipdydamas sniego senį, o šiemet pažino ir tikros lietuviškos žiemos rūstį – su pusnimis, pūga, šerkšnu. Tomis dienomis Australijoje, jo gyvenamajame Viktorijos regione, termometras rodo apie trisdešimt laipsnių šilumos.

Savo šeimos dar nesukūręs, su mama gyvenantis australas svarsto, jog ir kitąkart į Lietuvą išsiruoš žiemą – po Kūčių ir Kalėdų šventės savo namuose Melburne.



Iš Bobių – į platų pasaulį

Aplankyti savo tėvų gimtinę buvo sena Broniaus Zumerio svajonė. Jo tėvelis, taip pat Bronius Zumeris, žurnalistas, rašytojas, visuomenės veikėjas, gimė 1920 metais Bobių kaime, mokėsi Didvyžių pradžios mokykloje. Anksti netekęs tėvo ir vyresnio brolio, neeilinių gabumų jaunuolis nelengvai skynėsi kelią į mokslus.

Artėjant antrajai rusų okupacijai, 1944 metais pasitraukė į Vakarus, 1945–1949 metais studijavo Freiburgo universitete filosofiją, istoriją ir psichologiją, o 1949 metais išvyko į Australiją. Sulaukęs brandaus amžiaus vedė kaunietę Onutę Rakauskaitę, užaugino ir išmokslino vieną sūnų.

Australijoje B. Zumeris dar studijavo germanistiką ir istoriją, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, redagavo „Tėviškės žinias“, kitus lietuviškus leidinius, dalyvavo įvairioje lietuviškoje veikloje, priklausė kelioms organizacijoms, vadovavo lietuvių bendruomenei, įvairiais būdais garsino Lietuvą pasaulyje. Ilgus metus jis dirbo Melburno parapijos sekmadienio mokykloje, buvo uolus parapijos tarybos narys. Išeivis užsiiminėjo labdaringa veikla, palaikė ryšį su Lietuvos universitetų profesoriais.

Šio iškilaus žmogaus veikla ir nuopelnai gimtinėje ištisus okupacijos dešimtmečius nebuvo viešinami.

Kurdama Sūdavos krašto muziejų mokytoja Regina Naujokaitienė pradėjo ieškoti žymių kraštiečių, tarp jų – ir B. Zumerio. Deja, pavėlavo visus metus, nes iš Australijos atsiųstame laiške žmona O. Zumerienė pranešė, jog vyras mirė 1997 metais.

Klausučių seniūnija rašytojo atminimą įamžino mirties metinių proga Bobių kaime prie jo gyvenamosios sodybos pastatytu vardiniu akmeniu.

Visą dešimtmetį mokytoja palaiko ryšį su O. Zumeriene, o pastaraisiais metais, sulaukusi rašytojo sūnaus, jį sutiko, priėmė ir globojo kaip artimą žmogų.

Bronius Zumeris jaunesnysis vaikščiojo tėvo gimtinės kaimų takais, susitiko su žmonėmis, o muziejuje įsitikino, kaip įamžintas ir gerbiamas jo tėvelio atminimas. Apie tai nuolatos telefonu ir elektroniniu paštu informavo Australijoje laukiančią mamą.

Sūnus taip pat aplankė Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką Vilniuje, kur surado dalį tėvo literatūrinio palikimo.



Dėl ko reikėtų susigėsti

Su gražiai lietuviškai mintis reiškiančiu Broniumi Zumeriu pokalbį pradėjome apie lietuviškumą, apie tai, kad dalis mūsų tautiečių, išvykusių uždarbiauti į užsienį, po kelerių metų lietuviškai sakinius rezga „aksėdami“, užsienyje gimusiems savo vaikams parenka keisčiausius vardus, nes, esą, Anglijoje ar Airijoje lietuviškų niekas neištars.

– Dėl to man labai liūdna. Be jokio atsiprašymo sakau: jei Lietuvoje gimęs ir baigęs mokyklą bet kokios specialybės ir išsilavinimo žmogus per kokius trejus metus praranda savo tautiškumą ir gebėjimą kalbėti lietuviškai, turėtų dėl to susigėsti. Kiek esu sutikęs užsienyje lietuvių, tai jie su akcentu angliškai kalba taip, kad per pusę minutės gali suprasti, jog jie ne anglakalbiai. Tai kam reikalinga paneigti savo tautą, tėvynę dėl kažkokio mįslingo supratimo, kad vaikams bus lengviau ateityje ar panašiai.

Nemanau, jog nuo mažens vaikams reikia pagalves ant jų gyvenimo kelio pakloti, – savo nuomonę išsakė Bronius Zumeris.

– Iš kur Jūsų lietuviškumas?

– Esu gimęs Australijoje. Iki aštuonerių metų anglų kalbos nemokėjau, nes namuose buvo kalbama tik lietuviškai. Abu tėvai gerai šnekėjo angliškai, tačiau laikėsi nuostatos, jog mūsų šaknys lietuviškos, todėl turiu kalbėti lietuviškai.

Kai pradžios mokykloje mokytojai mokė abėcėlės ir ateidavo mano eilė pasakyti kokią nors anglišką raidę, pradėdavau vapalioti apie a arba i su nosinėmis – kitiems atrodydavo, jog esu pamišęs.

Patyriau visokių įžeidinėjimų dėl neįprasto šioje šalyje savo vardo. Kadangi iš mažens buvau aukštas ir stambokas, tai užtekdavo pasakyti, jog galime išeiti į lauką ir pasikalbėti apie vardo reikšmę. Bendraamžiai tuojau nustojo erzintis.

Mano augimo laikais Australija nebuvo toks tolerantiškas kraštas. Dabar kaip tik skatina užsieniečių kultūrą, vienybę, kad visos tautos ir gentys taikiai ir maloniai sugyventų.

Australijoje nemažai šeimų išlaikė lietuviškumą. Ir dabar parapijose veikia šeštadieninės mokyklos, į kurias vaikučius leidžia ir mišrios šeimos. Juk kalba ir kultūra nėra kaip koks kryžius ar akmuo, kurį turėtum vilkti per visą gyvenimą.

– Ką Jums reiškia atvykimas į Lietuvą? Ką labiausiai norisi pamatyti?

– Kai subręsti, tai ir pagalvoji, kad pats laikas pamatyti tėvų šalį. Kaip tik pernai su geru draugu Tomu Aru pasitaikė proga pakeliauti, tai ir patraukėme į Lietuvą. Lietuviška žiema taip patiko, kad vis norisi atvykti dar kartą.

Per televiziją buvau matęs daug reportažų apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius: kaip prie televizijos bokšto po tankais traiškomi žmonės, kaip jie budi prie laužų.

Po keliolikos metų, vaikščiodami tomis vietomis, sustodami prie degančių laužų ties Seimu, autentiškai pajautėme tą didžiulį žmonių pasiaukojimą dėl nepriklausomybės.

Su draugu Sausio 13-ąją Vilniaus arkikatedroje dalyvavome mišiose. Kai užgiedojo „Marija Marija“, žliumbėme kaip kūdikiai.

Grįždamas prie mūsų pokalbio pradžios noriu pasakyti, jog kai lietuviai nuvyksta uždarbiauti į užsienį ir po kelerių metų pranyksta jų lietuviška kalba, tai kyla klausimas: dėl ko Sausio 13-ąją jauni žmonės žuvo po tankais, pasiaukojo? Matyt, turėjo tikslą ir supratimą, jog mes – lietuviai, ir esame verti tokiais būti, kad išliktume pasaulinėje arenoje. Tai buvo tarsi jų žūties tikslas.

Šiemet taip pat nueisiu į Sausio 13 dienos renginius Vilniuje.



Nori pajausti tikrą Lietuvą

– Kodėl beveik pusę savo viešnagės šiemet praleidžiate Sūdavos krašte?

– Šiais laikais nemažai jaunimo iš užsienio šalių, taip pat – ir iš Australijos, gyvena ar net dirba Vilniuje. Daugumai atrodo, jog Gedimino prospektas ir yra Lietuva. Nors Vilnius – iš pažiūros labai europietiškas miestas, bet kodėl aš, už kelionę sumokėjęs kelis tūkstančius ir lėktuvu skridęs dvi dienas, turėčiau pasitenkinti Gedimino prospektu, klubais ar parduotuvėmis su užsieninėmis prekėmis? Viso to prisižiūriu savo šalyje.

– Kaip Jums atrodo Lietuvos kaimas ir jo žmonės?

– Sutikau daug žmonių – ne vien gimines, pažįstamus, kurie paprastai būna mandagūs ir nuoširdūs, bet pažinau kur kas platesnį ratą.

Nesutikčiau su tais, kurie sakytų, jog kaimo žmonės liūdni ar nusivylę. Jie yra paprasti ir nuoširdūs. Jų ūpas ir viltis yra labai stiprūs, nesakyčiau, kad jie verkšlentų. Apie ateinančią krizę daugiau verkšlenama Vilniuje.

– Kokia Jūsų nuomonė apie krizę?

– Kiek tik viešėdamas Lietuvoje įsijungiu televiziją ar radiją, vartau laikraščius, vis krizė, krizė ir krizė... Negaliu sakyti, kad ji nėra realybė, kad reikėtų kaip nors tai uždangstyti. Tačiau toks nuolatinis kalimas į galvas žmones paveiks psichologiškai.

Mano nuomone, krizė yra kitur: mąstyme ir priimant neapgalvotus sprendimus. Į akis krenta tai, kad išleisti milijonai Vilniuje kelių minučių naujametiniams fejerverkams, o pinigų nėra vertingiems darbams, tilto Kaune remontui.

Krizė, manau, yra ir tai, jog kelerius metus užsienyje pagyvenę žmonės jau su akcentu švebeldžiuoja bei verkšlena, kad atšalo ir atitolo nuo Lietuvos.

– Koks skirtumas Naujuosius metus sutinkant Lietuvoje ir Australijoje?

– Šįmet gerai praleidau laiką Kaune su giminėmis. Gėrėjomės fejerverkais. Skirtumas tas, kad čia žmonės Naujuosius sutinka apsupti sniego, apsirengę šiltais rūbais, o Australijoje – su trumpomis kelnaitėmis, nes tuo metu būna 30–40 laipsnių karščio. Australijoje taip pat būna slidinėjimo sezonas, bet tik ant dirbtinio sniego.



Krizė slepiasi giliau

Bronius Zumeris kaimo aplinkoje ir bendraudamas su naujais žmonėmis jautėsi labai laisvai, tarsi seniai būtų pažįstamas. Tačiau prasitarė, jog jei dabar jį pamatytų bendradarbiai, labai nustebtų arba net neatpažintų, nes tarnyboje privalu laikytis aprangos kodo.

– Papasakokite apie savo gyvenimo kelią.

– Kai baigiau gimnaziją, humanitarinius mokslus – filosofiją, ekonominę istoriją bei žydų ir arabų santykių istoriją – studijavau Deakin universitete. Kai Melburno universitetas pasiūlė studijuoti magistrantūroje, pasirinkau moderniąją muziką. Gilinausi į 1978–1985 metų australišką muziką. Kalbėti šia tema buvau išvykęs į konferencijas Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje, Vokietijoje. Kai baigiau magistrantūrą, gavau pasiūlymą dirbti Sidnėjaus universitete. Bet man, kaip melburniškiui, buvo lengviau pragyventi Melburne, kur jau buvau įsidarbinęs banke.

Nors jau daug metų buvau praleidęs besimokydamas, dar įstojau į aukščiausio lygio Viktorijos regione Monash universitetą studijuoti teisės. Pasisekė įsidarbinti advokatūroje, penktus metus dirbu advokatu komercijos srityje.

– Ką manote apie tai, jog Lietuvos jaunimas, kad ir baigęs studijas, neretai išvyksta paprasčiausiai uždarbiauti į užsienį?

– Lietuvos jaunimas yra labai gabus ir išsilavinęs. Gal pasakysiu per stipriai, bet, mano akimis žiūrint, yra liūdna ir gėda valstybei, kad išsimokslinęs jaunas žmogus negali uždirbti tiek, jog normaliai įsikurtų ir gyventų savo šalyje. Tai, kad neįvertinamas jaunimo pasiryžimas ir pastangos lavintis, dirbti bei kurti Lietuvos labui, irgi galiu pavadinti krize.

– Kiek esate įsitraukęs į lietuvybės veiklą Australijoje?

– Buvau išrinktas Australijos lietuvių bendruomenės, kitą kadenciją – Melburno lietuvių bendruomenės pirmininku, teko būti šios organizacijos finansininku. Tai padėjo daugiau susipažinti su žmonių norais, svajonėmis, reikalais ir labai praplėtė mano, kaip advokato, akiratį.

– Teko girdėti, jog Melburno lietuviai maloniai priėmė į Pasaulio jaunimo dienas atvykusius Lietuvos atstovus?

– Labai gerą įspūdį paliko Vilniaus arkivyskupijos jaunimo grupė, ypač pajautėme jų kuklumą, atvirumą, tvirtą religinę katalikišką nusiteikimą, tikėjimo „karštį“. Aš ir trys mano draugai kartu su šia grupe vykome į Sidnėjų dalyvauti popiežiaus Benedikto XVI aukojamose šv. Mišiose.

– Kokių turite savo laisvalaikio pomėgių?

– Savo laiku dalyvavau skautų veikloje, šokau tautinius šokius. Esu aukšto ūgio, daugiau nei dviejų metrų, tai mane nuo vaikystės vis skatino žaisti krepšinį. Gal ir užgausiu skaitytojus, jei prisipažinsiu, jog krepšinio nemėgstu ne tik žaisti, bet ir žiūrėti. Žaidžiau futbolą bei Australijoje populiarų žaidimą kriketą.

Dabar laisvalaikiu kaip muzikos kritikas rašau įvairiems muzikos leidiniams straipsnius, esu kviečiamas apie muziką kalbėti įvairiose radijo laidose, nuvykstu į koncertus. Mėgstu pavažinėti dviračiu. Esu išvažinėjęs visus Australijos žemyno kampelius, išskyrus Tasmanijos regioną.

Labai norėčiau pamatyti lietuvišką vasarą, pabūti ir prie Baltijos jūros.

– Pokalbio pradžioje minėjote, jog daug tautiečių iš Australijos ir kitų pasaulio šalių ruošiasi atvykti į Lietuvą tūkstantmečio jubiliejaus proga. Kadangi Jums neteks atvykti į iškilmes, gal dabar galite ko nors palinkėti Lietuvai ir visiems tautiečiams?

– Visais laikais ir visose šalyse buvo įvairios krizės. Buvo – ir praėjo. Jei žmonės sąžiningai dirbs, vėl turės pinigų. Nereikia nuolatos verkšlenti, įsikalti į galvą, kad viskas aplinkui tik blogai. Esame gyvi, sveiki, turime laisvę, stogą virš galvos. Ko daugiau reikia?






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas