„Santaka“ / Po gimtinės skliautais: sodžiaus istorija be pagražinimų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-01-06 09:14

Dalinkitės:  


Po gimtinės skliautais: sodžiaus istorija be pagražinimų

Padėjo talkininkai

Užbaiginėju 1970 m. pradėtą rašyti monografiją „Piliakalnių sodžiaus istoriniai-etnografiniai bruožai“. Ją ruošdamas sutikau nuoširdžių bičiulių ir talkininkų. Neskaičiavo laisvalaikio valandų Bronislava Giraitienė ir ypač – Arūnas Kalinauskas. Jis aplankė garbaus amžiaus sulaukusius sodžiaus senolius, užrašė 83 vietovardžius, apžiūrėjo nykstančių dvarų užkampius, surado vertingos informacijos. Tokie vietovardžiai, kaip Kašarai, Paryžius, Raudondvaris, vaizduotę nukelia į XIX amžiaus pradžią ir vėlesnius metus. Krosniakalnis – tai 223 metrus virš Baltijos jūros lygio iškilusi aukštuma Dirvonų kaime. Vietovardžiai, menantys istorinius įvykius, papildo tyrinėjamas temas.

Esu dėkingas Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkui dr. Adui Jakubauskui, Jolantai Emilijai Striogaitei-Zinkuvienei ir kitiems bendruomenių nariams už suteiktas žinias atskleidžiant Vinkšnupių kaime išlikusių totorių kapinių paslaptis.

Monografijos pagrindą sudaro 7 skyriai ir 34 lentelės-suvestinės. Ją papildo 113 kruopščiai atrinktų fotonuotraukų su metrikomis, retų dokumentų kopijos, abėcėlinis žodžių, jų santrumpų ir terminų žodynėlis. Panaudoti istoriniai šaltiniai, archyviniai dokumentai, literatūra, vietos gyventojų prisiminimai.

Tyrinėjimo objektu pasirinktas Piliakalnių sodžius ir gretimos vietovės apžvelgiamos nuo mūsų eros pradžios iki šių dienų. Istorinės praeities ir dabarties įvykiai nepagražinti, tikrovė neiškraipyta, išvengta hipotetiškai išmąstytų teiginių.



Totorių pėdsakais

Išskirtinė tema skirta Užnemunėje gyvenusių totorių buities, dvasinės kultūros ir Vinkšnupiuose buvusio jų bendruomenės centro istorinės atminties išsaugojimui. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Bartninkų seniūnas Petras Čirvinskas su talkininkais sutvarkė apleistų totorių kapinių aplinką. Iniciatyvą parėmė Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos entuziastai iš Alytaus. 2008 m. gegužės 30 d., dalyvaujant gausiam svečių būriui, kapinaitėse iškilmingai buvo atidengtas paminklas čia gyvenusių ir amžino poilsio vietą suradusių tautiečių atminimui.

XVI a. karalienė Bona LDK ir Prūsijos pasienyje pradėjo miškais apžėlusios Užnemunės apgyvendinimą. Lankeliškių bažnyčios metrikų 1612–1642 metų knygose išvardyti 70–80 kaimų pavadinimai. Dalis įrašų neįskaitomi. Dabartinės Bartninkų seniūnijos kaimai XVII a. pradžioje steigėsi Darsūniškio, Birštono, Punios ir Alytaus kertamų girių pakraštyje. Alytaus ekonomijos Karalkrėslio valsčiaus inventoriuose išliko krašto administracinės struktūros aprašymas, gyventojų socialinė sudėtis, jų baudžiavinė priklausomybė, mokesčių ir natūrinių duoklių karališkajam Karalkrėslio dvarui dydžiai.

1693 m. inventorius supažindina su badmečio ir gyventojų išretėjimo kaimuose laikotarpiu. Pavyzdžiui, Piliakalnių kaime gyveno 5, Vilkabalių – 2, Vinkšnupių – 3 gyventojai. Ariami laukai dirvonavo. Baranovskis šiuos kaimus išsinuomojo už 61 auksiną ir 38 skatikus. Tekste gausu šių laikų skaitytojui negirdėtų matų pavadinimų: pinigų vienetų – kapa, lietuviškas grašis, auksinas, skatikas; saiko matų – solianka, Vilniaus statinė, Berlyno kartis; ploto – lenkiškas margas, magdeburginis margas ir pan. Terminų reikšmės nurodomos monografijos puslapių apačioje.

1709–1711 metų maras, į amžinybę palydėjęs tūkstančius Prūsijos gyventojų, neaplenkė ir Lietuvos. Dėl to sklandantis gandas, kad totoriai, apie 1663 metus karaliaus Jono Kazimiero privilegija už karo tarnybą gavę žemės sklypus Skersbaliuose, Parausiuose, Dembavragyje, Vinkšnupiuose, Vilkabaliuose, Piliakalniuose, Patilčiuose ir Barauciznoje, tuoj pat įkūrė bendruomenę Vinkšnupiuose, prasilenkia su tikrove. 1693 metų inventoriuje tarp karališkojo dvaro žemės nuomininkų šmėkščioja Baranovskio, Dylevskio, Makovskio ir kitos totoriškos kilmės pavardės. 1738 m. inventoriuje aiškėja žemės nuomininkų tikslai. Valdose jie apgyvendindavo atvykstančius naujakurius, aprūpindavo juos gyvenamuoju plotu, darbiniais gyvuliais, padargais ir paversdavo priklausomais darbininkais.



Kūrėsi dvarai

1765 m. Lietuvos valstybės iždo valdytojas Antanas Tyzenhauzas, sumąstęs padidinti valstybės iždo pajamas, steigė dvarus su palivarkais ir stiprino dvarams priskirtų valstiečių baudžiavinį išnaudojimą. Dokumentuose galima aptikti duomenų apie 1772–1782 m. A.Tyzenhauzo įsteigto Bartninkų majoratinio (valstybinio) dvaro administratoriaus grafo G.Nostico matematiškai apskaičiuotus lažo dienų, mokesčių ir natūrinių duoklių dydžius dvarui priklausomų kaimų gyventojams.

1795 m. žlugus Žečpospolitai (Lietuvos ir Lenkijos karalystei), karališkųjų žemių nuomininkai įteisino turimų žemės valdų nuosavybę ir A.Tyzenhauzo pavyzdžiu steigė jose privačius dvarus. Rasių dvaro kluono sienoje įmūrytose plokštėse iškalta 1832 m. data, statybos darbus vykdžiusio ar jiems vadovavusio vokiečių kilmės mūrininko Lutzo ir dvarininko J.N.Jagmino pavardės. Plokštė su 1834 m. data rasta buvusio degtinės bravoro pastogėje. XIX a. pradžioje turėjo atsirasti Piliakalnių, Vinkšnupių ir Vilkabalių dvarai.



Naujakurystės metai

1861–1864 metais, panaikinus baudžiavą, nuo trilaukės sėjomainos buvo pereita prie daugialaukės. Prievartinį baudžiauninkų darbą pakeitė samdomasis. Atsivėrė vartai vystytis kapitalistiniams santykiams, prekinės produkcijos gamybai.

Nepriklausomoje Lietuvoje įvykdyta 1922 metų žemės reforma apribojo dvarininkų žemėvaldą. Dvarų kumečiai – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriai buvo aprūpinti žeme. Formavosi nauji visuomenės sluoksniai, kaimai, ūkininkų vienkiemiai. Mažažemių valstiečių naujakurystės džiaugsmą greitai aptemdė užgriuvę mokesčiai, rinkliavos, paskolų grąžinimo terminai valstybiniam žemės ūkio bankui ir privatiems kreditoriams. Monografijos lentelėje Nr. 10 piliakalniečiai ras 1926–1936 metais paskolas arba pašalpas gavusių tėvų, giminaičių, kaimynų pavardes.

Pasinaudodami žemdirbių nepasitenkinimu, Lietuvos vyriausybės diskriminacine politika, keliaklupsčiavimu prieš dvarininkus ir stambiuosius ūkininkus, pogrindyje veikusios kompartijos agitatoriai 1935 metais sukurstė Suvalkijos ir Dzūkijos valstiečių streiką.

1940–1990 metai – valstybingumo praradimo, tremčių, karo, pokario rezistencijos kovų, suluošintų likimų, kolektyvizacijos, pastangų išgyventi ir istorinio lūžio metai.



Kolūkinės permainos

Tyrinėjant „Vagos“ kolūkio istoriją, išskirtini yra 1949–1965 metai. Arogantiški, mažaraščiai visuomeninio ūkio vadovai niekino sąžiningų žemdirbių iniciatyvą, neapkentė kritikos. Jie neprieštaravo iš Vilkaviškio atvykstančių kompartijos instruktorių pastaboms, kaip reikia ūkininkauti. Besaikis girtavimas, visuomeninio ūkio turto grobstymas kolūkį rideno prie ekonominio bankroto ribos.

1965 m. kolūkiui vadovauti pradėjo energingas žemės ūkio specialistas J.Kabelka su bendraminčių komanda. Girtuokliams ir dykinėtojams prasidėjo neramios dienos bei naktys. Kolūkiečiai greitai pastebėjo permainas ir joms pritarė. Ūkis sparčiai kopė iš ekonominio atsilikimo duobės. Bet 1968–1969 metais kolūkio teritorijoje vykdyti melioracijos ir būsimos gyvenvietės statybos darbai naikino vienkiemius, gyventojai skubėjo laimės ieškoti didmiesčiuose, rajonų centruose.



Kaimo bendruomenei veiklos yra

1990 metais, atkūrus nepriklausomybę, piliakalniečiai nepanoro užsibūti bendrovėje. Išsidaliję likutinį bendruomenės turtą, susigrąžino žemės nuosavybę, pradėjo ūkininkauti savarankiškai. Piliakalnius pasiekusi privatizacijos banga nepaliko ženklesnių pėdsakų. Kolūkio ūkinius pastatus žemdirbiai pritaikė savo reikmėms.

Slenkant metams išryškėjo negatyvūs gyvenimo reiškiniai. 1995 m. likvidavus Piliakalnių kultūros namus apmirė saviveiklinė veikla. Mažėjant gimstamumui Rasių pagrindinė mokykla liko pradine, vėliau buvo uždaryta. Suaktyvėjo gyventojų girtavimas.

Išsisklaidžius sąjūdžio dienų euforijai, stiprėja individualizmo, pasyvumo, nusivylimo demokratinėmis laisvėmis tendencijos. Piliakalnių sodžiaus kaimo bendruomenė neturi iniciatyvių vedlių.

Nepaisant to, piliakalniečiai puoselėja aplinkos grožį, saugo kultūros paveldo paminklus. Džiugina kraštiečių sambūriai ant Piliakalnių piliakalnio. Rusena viltis, kad kaimo bendruomenės išsaugos senolių puoselėtus papročius, tradicijas, atgims kultūrinis gyvenimas. Pasiteisins tautos patriarcho dr. J.Basanavičiaus, Vilkaviškio centrinėje aikštėje rymančio ant pjedestalo, mintys gerbti tautos istorinę praeitį.

Nesiekiau visapusiškai apibendrinti monografijoje tyrinėjamas temas. Tik nesinorėtų, kad ji užsigulėtų nepasiekusi skaitytojų, besidominčių krašto istorija.



Sigitas ŠILEIKA






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas