„Santaka“ / Alvitiečių šeimą suburia šmaikštus senolis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-12-26 17:21

Dalinkitės:  


Į Vaclovo ir Juzefos Bakūnų (centre) namus anūkai ir vaikai užsuka ne tik per šventes.

Autorės nuotr.


Alvitiečių šeimą suburia šmaikštus senolis

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Vaclovo ir Juzefos Bakūnų šeima Alvite gyvena nuo 1970 metų. Bet ir anksčiau, kaip sako vasarą aštuoniasdešimtmetį švęsiantis Vaclovas Bakūnas, iš Alvito parapijos jie niekur nebuvo nuklydę. Mat šeimos galva gimė ir augo Lygumų kaime. Ir žmoną susirado visai prie kaimo „rubežiaus“ – Žaliojoje.



Kelių kartų žemdirbiai

– Šitoje parapijoje užaugau, šeimą sukūriau, čia ir amželį pabaigsiu, – porino kalbus V.Bakūnas. – Niekad mieste nenorėjau gyventi. Vien į turgų nuvažiavęs porai valandų pavargstu, išsisemiu. Jėgas atgaunu tik savame kaime, miške, tarp medžių. Kai kolektyvizacijos laikais kėlė visus iš vienkiemių, panorau įsikurti netoliese nuo gimtinės, Alvite, – tokia trauka šitai žemei.

Bakūnų šeima žavi tuo, kad visi jos nariai vienaip ar kitaip susiję su žemdirbyste. Vaclovo tėtis dirbo žemę, jis pats triūsė savo asmeniniame ūkyje, augino gyvulius, bites. O jo sūnus Gintas, jau vienuolika metų dirbantis Šeimenos seniūnu, pralenkė tėvą kelis kartus ir dirba kur kas didesnius plotus. Žmona Ramutė, taip pat baigusi žemės ūkio mokslus, dirbo savame ūkyje, o dabar jau dešimtus metus mokytojauja – dėsto tikybą Alvito pagrindinėje mokykloje.



Įsikūrė arti tėvų

Meilę žemei Gintas įskiepijo ir sūnui Povilui, kuris po truputį didina savo valdas. Mat prie šitų darbų Povilas linko jau nuo vaikystės. Jauniausias Ginto sūnus Gintautas, nors iš pradžių ir teigė nieko bendro su žemdirbyste neturįs, vis dėlto išsidavė, kad seneliui dažnai padeda dirbti prie bičių, ir tai jam patinka.

Ginto Bakūno šeima anksčiau gyveno kiek tolėliau – Šiaudiniškiuose. Mat jis, baigęs tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijęs mokslinio agronomo išsilavinimą, dirbo Kybartų agrarinėje tarnyboje. Vėliau, tapęs seniūnu, ėmė ieškoti vietos arčiau tėvų, savo seniūnijoje. Suradęs Kiršuose vienos firmos parduodamus gamybinius pastatus, Gintas daug negalvojo.

– Kur Salomėja Nėris, Bradūnas, ten ir Bakūnas, – šypsojosi sueiliavęs Gintas. – Nuo šitos vietos matosi Ežero gatvėje stovintis tėvų namas. Ten prieš septynerius metus ir įsikūrėme.



Netoli ir dukra

V.Bakūno dukra Violeta Andrijauskienė taip pat baigė mokslus žemės ūkio srityje, yra ekonomistė. Jos abi dukros – Vilma ir Agnė – taip pat LŽŪU auklėtinės. Agnė dar studijuoja kaimo plėtros administravimą Ekonomikos fakultete, o magistro laipsnį įgijusi Vilma dirba Vilkaviškio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriuje vyr. specialiste. Andrijauskų šeimos galva, nors ir turi „valdišką“ darbą, dar triūsia ir nuosavame 40 ha augalininkystės ūkyje. Violetos šeima nuo tėvų taip pat toli nenuklydo ir gyvena toje pat Šeimenos seniūnijoje, Paežeriuose.



Grybauja savo miške

O ir nuklysti Vaclovo vaikams nuo savųjų toli nesinori. Jie visi – kaip vienas kumštis. Sūnui Gintui besikuriant naujoje vietoje tėtis davė daug patarimų. Mat pats visą laiką – nuo tada, kai grįžo iš kariuomenės, – dirbo statybininku. Ir į pensiją išėjo būdamas statybininkas.

Namą Alvite Vaclovas statė pats, o paskutinis jo darbas – dar šiais metais sūnaus namų kieme, prie tvenkinio, sumūrytas lauko židinys. Ir keli didžiuliai tvenkiniai aplink namus tėvuko patarimu iškasti. Aplink juos Vaclovo rankomis prisodinta eglaičių, berželių, kitokių medžių.

Gintas juokavo, kad šiais metais išsiruošęs grybauti miške neaptiko nė vieno grybo. Tačiau grįžęs namo rado šeimyną su pilnomis pintinėmis. Šie paberžių, lepšių ir net baravykų prisirinko dar jauname savo sodybos miškelyje...



Serga medžių liga

Medžiai – Vaclovo aistra. Kur tik jis pasisukdavęs, ten po savęs palikdavęs giraitę. Ir netoliese esančią Bradūnynę (Kazio Bradūno tėviškę Kiršuose) berželiais apsodinęs. Vietiniai jau žinojo: jei pakeliui pasitaikė sutikti arklio traukiamą vežimą su kalnu beržo „šluotų“, kad net sunkiai aplenkti sekdavosi, viskas aišku – V.Bakūnas veža jas kažkur sodinti.

– Medžiai visada mane ramino, – sakė Vaclovas. – Išeini pavasarį – paukščiukai čiulba įvairiais balsais, oras kvepia. Ar gali būti didesnė laimė žmogui...



Klausosi senelio istorijų

Žmona Juzefa, paklausta, ar vyras visada toks romantikas, šypsojosi ir sakė, kad „pašposyti“ jis progos irgi nepraleidžia. Štai į svečius atėjusiam kaimynui į batus prideda obuolių – žinok, vaišina. O kaimynės dekoratyvinę gulbę į obelį buvo įkėlęs, kad toji iš aukščiau galėtų apsidairyti.

Nesvetima Vaclovui ir maištininko dvasia. Ir vaikai, ir anūkai gerai žino istoriją, kaip jis, padaręs tvirtą ąžuolinį kryžių, per pačius neramumus Lietuvoje, vaduojantis iš sovietų, jį vienas naktį pastatė Drebulinės kaime keturių žuvusių pažįstamų partizanų atminimui. Kryžius kažkieno buvo bandytas išversti, bet Vaclovas jį taip tvirtai įkasė, sutvirtino metaliniais strypais, kad šis tik palinko, bet liko stovėti.

Visa šeima gerai žino ir istorijas, kaip Lygumuose, Vaclovo tėvelių namuose, nakvodavo partizanai. Žino ir kaip jie žuvo, kas išdavė.

Atsimena senelio pasakojimus apie tremtį Vokietijoje, Pomeranijoje, ne kartą girdėję apie grįžusių į tėvynę naujakurių vargus. Kiekvienąkart, seneliui pasakojant tas pačias istorijas, šeima tarsi išgyvena jas iš naujo.

Čia visi klausosi vienas kito ir moka girdėti...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas