„Santaka“ / Buvo buvo, kaip nebuvo...

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-12-19 17:36

Dalinkitės:  


„Susitikimo“ su Rusijos pasieniečiais R.D.Dulinskas sakė neužmirš visą gyvenimą.

Buvo buvo, kaip nebuvo...

Ryžto parsivežti benzino neatvėsino nė „kalašnikovai“



Renaldas Darius DULINSKAS, vilkaviškietis:

– Galutinai subyrėjus Sovietų Sąjungai, tautos euforiją slopino prasidėjusi ekonominė blokada. Prisiminus tuos laikus sunku suvokti, kad buvo ribojama benzino norma.

Benzino kolonėlės antspaudas motociklo techniniame pase reiškė, kad skirtoji dešimties litrų norma jau atsiimta. Žinoma, ir seniai išvažinėta...

Motociklininkų, tuo laiku dar vadintų „rokeriais“, judėjimas buvo pačiame įkarštyje. Lėkti „geležiniu arkliuku“ buvo toks didelis noras, kad nebuvo gaila už benzino litrą permokėti keletą kartų brangiau, nei jis kainuoja. Brangų benziną pirkdavome iš rusų.

Mes, kaip dori suvalkiečiai, su draugu Robertu Marčiulioniu nusprendėme patys parsivežti benzino iš Kaliningrado srities. Sienos nebuvo aklinai uždarytos, pro pasienio postus degalų buvo galima įvežti tik trečdalį bako. Buvome nugirdę, kad netoli Matlaukio kaimo per Lieponos upelį, skiriantį dvi valstybes, yra brasta. Daug nelaukę prie motociklo pririšome keturis 20 litrų ir vieną 10 litrų kanistrus, planuodami dar ir motociklo bake parsivežti 100 litrų benzino.

Privažiavę Matlaukį prie tvenkinio sutikome gulinčius Lietuvos pasieniečius. Paklausėme, kur čia ta girdėta brasta per upelį. Jie tik patraukė pečiais ir parodė į kelią Kaliningrado srities link. Na, mes ir patraukėme.

Kad mes jau Rusijos teritorijoje, supratome, kai iš griovio iššoko rusų kareiviai su „Kalašnikovo“ automatais. Paklausti, kodėl važiuojame ne per Kybartų postą, o vieškeliu, kuriuo negalima kirsti sienos, sugebėjome paaiškinti, jog pasiklydome ieškodami Vištyčio. Kaip čia papuolėme – nežinome...

Juokingai atrodėme su kanistrais, pririštais prie motociklo, – pasieniečiai mūsų kalbomis tikriausiai nepatikėjo. Vienas kareivis liko mus saugoti, o kitas nubėgo į netoliese esantį pastatą – gal pastiprinimo, o gal antrankių...

Robertas, nieko nelaukęs, užkūrė motociklą, pasuko akceleratoriaus rankeną ir mes dideliu greičiu nuriedėjome Lietuvos link. Iš paskos pasileido rusų kareivis rėkdamas: „Stot! Šausiu!“ Ačiū Dievui, nebuvo paleistas nė vienas šūvis.

Išsvajotosios brastos nutarėme ieškoti patys. Savo motociklu „Iž-49“ pavažinėję pievomis susiradome gyvulių pramintą taką, vedantį prie upelio. Motociklą palikome prie kranto. Upė toje vietoje buvo maždaug 10 m pločio. Pabridę iki vagos vidurio pamatėme, kad gylis vos siekia kelius: „Valio! Brasta čia!“ Užsėdę ant motociklo pradėjome važiuoti per upę. Likus iki kranto keletui metrų, mūsų motociklas niurktelėjo po vandeniu. Virš vandens matėsi tik veidrodėlis...

Ištraukę motociklą iš upelio džiovinome gal kokias dvi valandas – teko ilgai jį stumdyti, kol variklis pagaliau užsivedė.

Mes – jau Rusijoje, beliko tik užsipildyti benzino talpyklas. Privažiavę siauro kelio atsišakojimą pasukome į kairę. Džiaugdamiesi, kad po didelių vargų pagaliau pasieksime tikslą, staiga prieš akis išvydome tuos pačius rusų kareivius, nuo kurių pabėgome. Šįkart kareiviai neklausė, nei iš kur mes, nei kaip čia papuolėme, – jie tik garsiai rėkė...

Aistroms kiek aprimus, mes nieko nelaukdami vėl bandėme sprukti. Kad ir kaip būtų keista, motociklas užsikūrė iš pirmo karto. Lėkėme nesižvalgydami į šalis. Įtūžę rusai ilgai bėgo iš paskos ir vis šaukė, kad šaus, jeigu nesustosime.

Gal kareivių automatas buvo be šovinių, gal paprasčiausiai jie mūsų pasigailėjo – Dievas tėvas težino, kaip ten iš tiesų buvo. Mes, šoko ištikti, grįžome į savo šalies teritoriją ir Lietuvos pasieniečiams sukėlėme juoko audrą.

Tačiau nuo to ryžtas parsivežti pigaus benzino neatvėso. Netikėtai pastebėjome pievos takeliu dviratį besistumiančius jaunuolius. Jie vežėsi keletą kanistrų. Mums buvo aišku, kokiu tikslu jaunimas traukia upelio link. Vaikinų ilgai įkalbinėti nereikėjo – tuojau pat buvome priimti į „benzinvežių“ kompaniją.

Nustebome pamatę, kad bendrakeleiviai mus atvedė prie tos pačios vietos, kur nuskendo mūsų motociklas. Vietiniai jaunuoliai paaiškino, kad reikėjo šiek tiek tolėliau kirsti upės vagą ir viskas būtų buvę gerai.

Upę įveikėme be vargo, tik nežinojome, kad tikrieji vargai dar priešaky. Nusileidę nuo kalvos pamatėme, kad mūsų jau laukia trys milicijos automobiliai... Švelniai tariant, buvome „supakuoti“ ir nuvežti į Nesterovą.

Prie milicijos pastato likau aš ir motociklas, o Robertą nusivedė milicininkai. Po dviejų valandų draugas buvo paleistas. Buvo duotas ir leidimas Nesterove įsipilti 10 litrų benzino, kad galėtume grįžti namo.

Pigaus benzino taip ir neparsivežėme, tačiau prisiminimai liko visam gyvenimui.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas