„Santaka“ / Daugiavaikė šeima patyrė ir tremtinių dalią

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-06-14 08:11

Dalinkitės:  


Danutė ir Juozas Zigmas Alkevičiai prie savo namų su anūkais Domantu, Kristina ir Milda bei marčia Rita.

Autorės nuotr.


Daugiavaikė šeima patyrė ir tremtinių dalią

Birutė NENĖNIENĖ

Kai už Šakių ežero keliukas pavingiavęs per pušyną suka nežinia kur, po akimirkos kitos atsiveria laukymė, o joje ant kalvelės – sodyba. Ją mūsų rajono Šveicarijoje atrasti gali tik žinantys ko ieško.

Pro miško proskyną tiesiai į trobos langus kiekvieną neapsiniaukusį vakarą žiūri besileidžianti saulė – lyg norėtų labanakt pasakyti, lyg pasitikslinti, kokiomis nuotaikomis čia gyvena jos spindulių glostomi žmonės.



Iš Šveicarijos – į Sibirą

Danutės Alkevičienės gyvenimas čia eina etapais. Šitoje sodyboje gimė ir augo iki 1949-ųjų pavasario. Tų metų kovo mėnesį vienturtė trylikametė kartu su tėvais ir dar su šešiomis kaimynų šeimomis kaip „buožės“ pasiekė taip pat gamtos grožio turtingą, bet svetimą kraštą Sibirą, Irkutsko sritį, Čeremchovo rajoną.

Visų tremtinių kaltė buvo vienodai „svari“: mylėjo Tėvynę ir rūpestingai bei tvarkingai dirbo keletą hektarų savo žemės.

Danutė po devynerių metų iš tremties grįžo tik su mama. Tėtį liga Sibire pakirto dar pačią pirmąją žiemą.

1989-aisiais Danutė su sūnumi leidosi į tolimą kelionę, kad cinko karste parsigabentų tėčio kaulelius. Atrado tvorele aptvertą kapą ir jau palūžusį kryžių. Parsivežusi palaidojo greta mamos Pajevonio kapinėse.

Po karo Danutės tėvai sutiko, kad jų troboje įsikurtų Šakių pradinė mokykla. Tačiau 1958-aisiais jodvi su mama grįžusios iš tremties neturėjo teisės gyventi savo namuose. Tik po kelerių metų mama atgavo nuosavybės dokumentus.

Į savo tėviškę Danutė sugrįžo jau ištekėjusi, o mokykla išsikėlė tik 1965 metais.



Teko ir elgetauti

Juozui Zigmui Alkevičiui likimas irgi pamėtėjo tremtinio dalią, tik į kitą pusę. Buvo aštuonerių metų, kai 1944-ųjų vasarą, artinantis frontui, vokiečiai visą Alkevičių šeimą – dešimt vaikų, tėvus ir močiutę – išvarė į Vokietiją.

Arklių traukiamas dengtas jų vežimas nudardeno iki Pomeranijos žemės. Ten sužinojo apie karo pabaigą, tačiau atgal išleido tik 1947-ųjų sausį.

Nuo šeimos atsiskirti buvo lemta vieninteliam broliui, kuris vėliau pasiekė Ameriką. Gausi Alkevičių šeimyna, sugrįžusi į Lietuvą, neturėjo nė kąsnio maisto. „Tą žiemą ėjome elgetauti. Duodavo kas gručką, kas barštį. Vienąkart parsinešėme kelis kilogramus ruginių miltų. Pavasarį ėjome uždarbiauti, ganyti karvių“, – vaikystę prisiminė Juozas.



Šeimininkauja jaunimas

Daug metų Alkevičiai dirbo kolūkyje: moteris melžė karves, vyras buvo mechanizatorius. Atėjus naujiems laikams, atsiėmė žemę, miško. Kliuvo to paties, kuris pridengia jų sodybą ir kurį prieš gerus trisdešimt metų patys sodino. Mažasis Vidukas irgi pušų daigus dėliojo, o paskui mokėsi miškininkystės, įsidarbino Pajevonio girininkijos eiguliu.

Pastaruoju metu Alkevičiai susitarė, jog ūkiu toliau tegul rūpinasi jaunimas – su jais kartu gyvenantis vienintelis sūnus Vidas su žmona Rita.



Daug Alkevičių

„Šitam kampeliui labiau tiktų Alkevičių kaimo pavadinimas“, – juokavo Alkevičiai.

Mat kariuomenėje atitarnavęs J.Z.Alkevičius nusižiūrėjo iš tremties grįžusią netolimą kaimynę Danutę Alkevičiūtę. Ir abiejų tėvų vardai – Jonai, o ir kaime gyveno ir tebegyvena net ir giminystės ryšiais nesusietos kelios Alkevičių šeimos.

Jaunoji pora prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų susiremontavo atgautą namą. O ir vietos reikėjo vis daugiau: pamečiui gimė Rita, Danguolė, po poros metų pertraukos – Daivutė, paskui vėl pametinukai: Vidas ir Vitalija, po trejų metų – Jolanta, paskui, kas penkeri – Jurgita ir Loreta. Septynios dukros ir vienas sūnus – nuo 1961 iki 1980 metų. Visos ištekėjusios mergaitės ne per toliausiai nuo tėviškės nusikėlė: trys – Vilkaviškyje, trys – Matlaukyje. Danguolė – labai gražaus pavadinimo – Balandėlių – kaime. Vaikai seneliams Alkevičiams jau padovanoję 18 anūkų. Jauniausiam – Loretos Linui – dar tik trečias mėnuo. Vyriausią anūką Andrių, kopiantį į dvidešimtus metus, „vejasi“ keli kiti.

Mama Danutė nesusimaišydama vardijo savo vaikų gimimo metus, kokį kas mokslą baigė, kokias praktiškas profesijas įgijo, o sūnaus jaunėlė dukra Kristina močiutei padėjo prisiminti, jog tėtis šiemet rašys diplominį.



Vargo lyg ir nebuvo

Kol Danutės mama gyveno, vaikai niekada nelikdavo be priežiūros, o kai paaugo – vienas kitą prisižiūrėjo.

„Atrodo, jokio sunkumo ir nebuvo“, – užklausti apie vaikų auginimą sakė Alkevičiai.

Tik sąlygos kitos – reikėjo palutes skalbti, ir tų nusipirkti negaudavo. Apie jokias labdaras net minties nekildavo. Į mokyklą išleisti nebuvo sudėtinga – nupirkdavo uniformas, ir gerai. Paaugusioms mergaitėms pati pasiūdavo suknelių.

Visi vaikai užaugo sveiki. Tik dėl septintosios, Jurgitėlės, pirmaisiais jos gyvenimo metais teko tiek daug išgyventi, liginti ir rūpintis, jog atgiję prisiminimai net dabar ašarą išspaudžia.



Sunkumai pasimiršta

Sibire ją, augalotą mergaitę, kaip ir mamą, varė dirbti lauko darbus. Dirbo traktoriaus prikabinėtoja. Mokslui kelias buvo galutinai užkirstas.

Dabar gyventi nuošaliame kaime nėra sunku ar liūdna. Kelias į jų namus visada geras, svečių netrūksta, ypač rudenį, kai dygsta grybai. Anūkės lanko Pajevonio mokyklą, šiemet mama Rita jas vežiojo ir į Vilkaviškį – abiem pirmaisiais metais labai patiko Muzikos mokykloje mokytis groti kanklėmis ir fortepijonu.

Muzikos mokosi ir kiti anūkai. Ar tik nebus iš senelių paveldėję šį polinkį, nes Danutė ir Juozas dar nuo 1969 metų gieda Pajevonio bažnyčios chore.

Nuo šiemet Danutė Alkevičienė, kaip daugiavaikė mama, pagimdžiusi ir gerai išauklėjusi daugiau nei septynis vaikus, pradėjo gauti valstybinę motinystės pensiją. Toks dėmesys malonus, tačiau įstatymiškai sustabdyta gautoji mažesnė tremtinės pensija.

Moteris sakė, jog anksčiau keistai jautė tremties metus – atrodydavo toks tuščias, iš gyvenimo išbrauktos jaunystės laiko tarpas. Tik vyresnio amžiaus sulaukus dažniau atgyja prisiminimai. Danutė pasistengia dalyvauti tremtinių minėjimuose ir kasmetiniame renginyje Ariogaloje. Prie jos besiglaudžiantiems anūkams šis istorijos laikotarpis iš močiutės pasakojimų aiškesnis nei vadovėliuose parašyta.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas