Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-06-10 16:47

---

„Kurdami nepriklausomą valstybę turėjome tikslą išugdyti savąją lietuvišką kultūrą ir siekti aukščiausio laipsnio ūkiškos gerovės. Ši darbą sutrukdė mūsų visuomenės susiskaldymas ir partijų aštrios kovos. Tai didžiausia mūsų tautos nelaimė. Laikas ir apakėliams praregėti, kad atsidūrėme ant bedugnės kranto.

Pas mus partijos, turinčios Seime daugumą, gali ne tik kokius nori įstatymus išleisti, bet paima ir visą šalies valdymą. Pastato savus žmones ministeriais, panaudoja gerą progą savas organizacijas paremti, o priešingąsias prispausti, savos partijos žmones bei talkininkus aprūpinti. Kas pikčiausia, kad tos partijos nebuvo išaugusios iš mūsų gyvenimo. Jų steigėjai dažniausiai vadovavosi svetur paveldėtomis mintimis ir idėjomis. Dažnai turėjo reikšmės ir pavienių žmonių nesveika savimeilė, asmeninės garbės ir naudos troškimas. Partijos, paėmusios valdžią, vyriausias vietas ir darbus paveda tik saviems žmonėms. Kuriai nors partijai įsigalėjus į ją smelkdavosi daug prisimetėlių, savanaudžių ir dažnai net prieš valstybę nusistačiusių žmonių. Tokie žmonės paprastai esti labai apsukrūs ir nustelbia, užrėkia doruosius partijų žmones, tyčia kliudo partijų susitarimams, jeigu tik jaučia, kad tie susitarimai neis jų naudai. Partijos įsileidžia juos į savo tarpą, nes joms trūksta apsukrių talkininkų kovoje su kitomis partijomis. O iš kitų partijų, arba ne partyvių, kad ir doriausių žmonių, imti nenori, nes jie nepildys aklai jų įsakymų.

Seime bus ne daugiau kaip 40 atstovų. Iki šiol atstovų skaičius mūsų mažam kraštui buvo tikrai per didelis. Seimo išlaikymas brangiai kaštavo. Tiek daug žmonių, gerai krašto reikalus ir įstatymų leidimo darbą išmanančių, partijoms buvo sunku surinkti.

Todėl partijos vesdavo į Seimą kad ir netinkamą darbui dirbti, bile tik savo žmogų. Tokie atstovai buvo aklas įrankis partijų vadų rankose. Todėl mes ir matėme mūsų seimuose tik kokį desėtką atstovų, kurie ir kalbas kalbėjo, ir komisijose dirbo, o kiti tik balsavo, kaip jiems partijų vadai nurodydavo...“

Kas galėtų įvertinti apie kokius laikus čia rašoma? Ne, ne... tikrai ne apie dabartinius, nors jie daugumai gali atrodyti į mūsiškius labai panašūs. Tai ištraukos iš 1927 metais Valstybės spaustuvės Kaune išleistos publikacijos „Kur išganymas? Kodėl ir kaip turi būti taisoma Lietuvos konstitucija?“

Kaip žinia, 1927 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje buvo įvykdytas valstybės perversmas. Šalies vadovo postas atiteko Antanui Smetonai. Vėliau šalies prezidentu A.Smetona buvo perrenkamas 1931 m. ir 1938 metais. Jam valdant sustabdyta į chaosą šalį atvedusios liberalios demokratijos (o gal anarchijos) tradicijų raida – susiaurintos viešųjų diskusijų galimybės, partijų konkurencija. Po kelių A.Smetonos valdymo metų prasidėjo šalies ūkio atgimimas – Lietuva savo ekonomika pradėjo lygiuotis į Daniją, Olandiją, Švediją, kitas panašios geografinės juostos valstybes.

O gal istorija juda spirale? Gal artėjame prie 1927 m. situacijos? Tik kur rasti šiuolaikinį „Smetoną“? Iš dabartinių seimūnų ar aplink besisukinėjančių politinių veikėjų ko gero ne vienas sutiktų ateiti į prezidento postą. Tik ar tie žmonės vestų šalį pažangos ir visuotinės (ar tik savo ir savo rėmėjų) gerovės keliu.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---