„Santaka“ / Dešimtmečio proga – pirmasis turnyras namuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-06-10 16:41

Dalinkitės:  


Laisvųjų imtynių klubo „Ravyras“ vadovas J.Jurkynas sako, jog ši sporto šaka ne tik sustiprina fiziškai, bet ir grūdina charakterį.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.


Dešimtmečio proga – pirmasis turnyras namuose

Eglė MIČIULIENĖ

Kitą šeštadienį Vilkaviškyje pirmą kartą bus surengtas laisvųjų imtynių jaunių ir jaunučių turnyras. Jis skirtas sporto klubo „Ravyras“ 10 metų jubiliejui paminėti. Apie klubą, varžybas, jaunųjų imtynininkų pergales ir pralaimėjimus kalbėjomės su „Ravyro“ vadovu Jonu JURKYNU.



Domisi nuo paauglystės

– „Ravyro“ klubui vadovaujate nuo pat jo įsikūrimo?

– Laisvųjų imtynių „virusą“ į Vilkaviškį atnešė buvęs SKAT Vilkaviškio štabo viršininkas Valdas Kiveris. Jis pats propagavo šį sportą ir sugalvojo įkurti klubą. Klubas oficialiai įregistruotas 1995 metų kovą.

Pati veikla prasidėjo anksčiau. Kovinės savigynos, imtynių treniruotės vyko profesinėje, pagrindinėje mokyklose, vėliau – dabartinio karinio komisariato patalpose.

Kai įregistravome klubą, Savivaldybė skyrė lėšų. Susiremontavome patalpas, kuriose iki šiol esame įsikūrę – buvusios pradinės mokyklos pusrūsyje. Griovėme sienas, tvirtinome lubas ir iš kelių kabinetų įrengėme dabartinę saliukę.

Nuo 1991 iki 1993 metų buvau kariškis, V.Kiverio kolega. Kai tapome savanoriais, jis mane pakalbino dalyvauti savanorių vasaros žaidynėse, nes jau nuo paauglystės domėjausi Rytų kovos menais. Sovietinėje kariuomenėje vesdavau kovinės savigynos užsiėmimus.

Po truputį pradėjome kartu treniruotis, dalyvaudavome varžybose, pradėjome ir kartu dirbti su vaikais. Paskui vėl po truputį jis man perdavė šią veiklą ir jau kokie penkeri metai aš šioje srityje dirbu vienas. V.Kiveris Vilkaviškyje jau nebegyvena.

– Kaip po dešimties metų, lyginant su dabartine padėtimi, atrodo klubo veiklos pradžia?

– Ypatingo skirtumo nėra. Dirbame toje pačioje salėje. Tikimės, kad kada nors gausime ir geresnes patalpas. Šiose nėra dušų, ankšta, be to – pusrūsis, drėgna. Higienos, sveikatos požiūriu – nelabai gerai.

Finansavimas iš pat pradžių gal net buvo geresnis. Bet kaip paskirstyti prioritetus – valdžios reikalas. Patys suprantame, kad negali duoti visiems tiek, kas kiek nori, ir džiaugiamės tuo, ką turime. Dabar bent jau mums skirtus pinigus gauname laiku. Buvo laikas – gal prieš trejus metus – kai į varžybas važiuodavome už savo pinigus, mokėdavome už viešbutį ir visa kita, o pinigų tekdavo laukti mėnesį.



Grįždami aptaria klaidas

– Laisvosios imtynės nėra labai populiarios Lietuvoje. Kokia šio sporto specifika?

– Visų pirma tai – individuali sporto šaka. Todėl ir vadinasi dvikovinė, nes vienas kovoja prieš kitą. Tai – esminis skirtumas, nes jei tau nesiseka komandinėje sporto šakoje, už tave pakovos komanda. Jei draugams seksis, tu tą dieną turi šansų tapti nugalėtoju. O čia gali pasikliauti tiktai savimi, savo kova ir trenerio patarimais per pertraukėlę.

Šie dalykai užgrūdina, o bruožą siekti tikslo ugdo labiau negu komandinės sporto šakos. Treniruotes lankantys vaikai ir fiziškai labai sustiprėja, ir ugdo charakterį. O kokios nors egzotikos šiame sporte nelabai yra – daugiau juodas darbas ir kasdieninis prakaito liejimas.

– Kaip reaguoja kovą pralaimėję vaikai?

– Tie, kurie perspektyvūs – retai pralošia. O kurie pralaimi, reaguoja įvairiai: vienas sieną spardo, kitas ir verkia. Aišku, džiaugsmo mažai, kai tikiesi medalio, o lieki be jokio apdovanojimo. Paguodžiu, aiškinu, ką reikėjo daryti, o ko ne. Varžybos paprastai vyksta toli – Kaune, Vilniuje, Šiauliuose. Todėl grįžtant būna laiko aptarti padarytas klaidas.

– Grįžtate ir iš toliau – juk esate kovoję ir užsienyje.

– Buvome Kaliningrade, Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje. Vakar vaikinai pirmą kartą išvažiavo į Vokietiją, tarptautinį jaunių turnyrą.



Grūdina charakterį

– Nuolat girdime apie jūsų auklėtinių pergales. Atrodo, „Ravyro“ rezultatai neblogi?

– Rezultatai respublikos mastu, lyginant su kitomis komandomis – tikrai aukščiau vidurkio.

Yra trys keturi vaikai, lyderiai, kurie lyg ir „tempia“ klubą. Edvinas Sidaravičius ir mano sūnus Mindaugas Jurkynas yra įtraukti į respublikos jaunių rinktinę. Jie dalyvauja praktiškai visose varžybose.

– Sūnus į sportą atėjo paskui tėtį. Ar nereikėjo jo versti?

– Kai mažas buvo – visko būdavo. Ir nenorėdavo, ir nusibosdavo, kaip ir visiems vaikams. Jis nuo pirmos klasės pradėjo eiti į treniruotes, ir lanko jau dešimti metai. Gal trečioje klasėje būdamas pradėjo dalyvauti varžybose. Tie „bangavimai“ – nenoriu, nusibodo – tęsėsi gal iki septintos klasės. O dabar jau kokie treji metai raginti nebereikia.

Jau į kraują įaugo, pats organizmas „reikalauja“... Turi prikaupęs taurių, medalių, diplomų – reikės namuose daryti kokį stendą jiems sukabinti.

– Tikriausiai yra ir tokių vaikų, kurie ateina tik šiaip pasportuoti, ne dėl varžybų?

– Dabar klubą lanko apie dvidešimt vaikų. Žinoma, priimu visus, kurie nori. Kol telpame – nėra jokios problemos. Džiaugiuosi, tegul tik vaikai ateina ir užsiiminėja – vis tiek kažko išmoks. Būna, netgi tėvai atėję prašo vaikus priimti, kad daugiau pajudėtų, nesėdėtų ištisai prie kompiuterių. O išlieka pas mus tie, kurie tvirtesnio charakterio – nebūtinai fiziškai stiprūs. Tai – specifinė sporto šaka, turi būti kovotojas, nebijoti, mokėti nugalėti skausmą. Juk būna ir traumų, ir krenta, net sąnariai išnyra. Ir vis tiek vaikai eina. Neseniai viena auklėtinė Vaida Puidaitė buvo gavusi traumą – maniau, tikrai praeis noras kovoti. Bet ji lanko treniruotes ir toliau. Ši mergaitė jau pasiekusi neblogų rezultatų.

– Kiek merginų yra jūsų klube?

– Šiuo metu – dvi. Merginų galėtų ir daugiau ateiti, bet ne visoms toks sportas patinka. Nors, pavyzdžiui, Vaida nė vienų treniruočių nepraleidžia. Dabar ji net gavo pasiūlymą važiuoti į Europos čempionatą Albanijoje. Bet aš turiu pats ieškoti pinigų, kad nuvežčiau ją į varžybas. Federacija tam lėšų neskiria.



Ir pirmas, ir jubiliejinis

– Po dešimties metų surengsite pirmąjį turnyrą?

– Tai šioks toks paradoksas: ir pirmasis turnyras, ir jubiliejinis. Anksčiau jo nedarėme dėl to, kad neturėjome galimybių. Tam reikalingas imtynių kilimas, kuris kainuoja didelius pinigus – iki dešimties tūkstančių eurų. Mes ieškojome pigesnių variantų: žaliavą kilimui – čiužinius – pirkome Lietuvoje, Telšiuose. 144 m² dydžio imtynių kilimui reikėjo 72-jų čiužinių.

Toks mano bandymas pasiteisino: lietuviški čiužiniai kainavo beveik triskart pigiau nei originalūs. Užtiesalą (vadinamąjį tentą) mums parveš iš Lenkijos. Turėdami kilimą, varžybas dabar galėsime rengti kiekvienais metais. Esu labai dėkin-gas rėmėjams, kurie padėjo finansiškai – be jų pagalbos turnyro nebūtume surengę.

– Į klubo dešimtmečio varžybas pakvietėte dešimt komandų. Žaidžiate skaičiais ar taip pavyko atsitiktinai?

– Ne, tai – tik sutapimas. Kvietėme komandas iš tų miestų, kuriuose kultivuojamos laisvosios imtynės. Visi treneriai – draugai, susitinkame varžybose, visus ir kviečiau. Jau dauguma ir pažadėjo atvykti. Ir vaikai šio turnyro laukia. Juk jie dar niekada nekovoję savoje aikštelėje.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas