„Santaka“ / Gaisrinėje dirbusius tėvus pakeitė jaunesnė pamaina

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-12-05 16:20

Dalinkitės:  


Paskui Joną ir Teresę Vasiliauskus į Kybartų gaisrinę dirbti atėjo ir sūnūs: Audrius (kairėje) ir Linas. Marčios Loreta (kairėje) ir Virginija dažnai girdi vyrų kalbas apie remontą, priešgaisrinės technikos tvarkymą. O jauniausias Vasiliauskų anūkas Titas kol kas tik žaidžia su gaisrinėmis mašinėlėmis. Tikrų autocisternų sirenos berniuką dar gąsdina.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Gaisrinėje dirbusius tėvus pakeitė jaunesnė pamaina

Eglė MIČIULIENĖ

Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kybartų komandoje dirba du broliai – Linas ir Audrius Vasiliauskai.

Tačiau tai tik dalis visos ugniagesių šeimos. Šių vyrų tėvai – Jonas ir Teresė Vasiliauskai – nemažą savo gyvenimo dalį praleido dirbdami toje pačioje Kybartų gaisrinėje.



Paveikslas primena tarnybą

Atvažiavę pas kybartiečius Vasiliauskus į svečius pirmiausiai apsidairome, ar nepastebėsime ko nors neįprasto – juk po šiuo stogu vienu metu gyveno visa ugniagesių dinastija... Tiesa, sūnūs Audrius ir Linas jau sukūrė šeimas, paliko gimtuosius namus.

Įžengus į svetainę iš karto į akis krenta ant sienos kabantis gražus siuvinėtas paveikslas priešgaisrine tematika: ugniagesys iš degančių namų ant rankų išneša moterį.

Šį paveikslą už ilgametę tarnybą Jonui Vasiliauskui įteikė buvęs VPGT viršininkas Edmundas Zabilavičius.

Jonas Kybartų gaisrinėje praleido 25 metus, jo žmona Teresė – 15 metų.

– Mes vaikystėje dažnai lankydavomės gaisrinėje, pietus tėvui nuveždavome. Mums, vaikams, buvo visai įdomu... – pasakojo Audrius.

Dabar pas sūnus į gaisrinę jau užsuka tėvai – aplankyti, o kartais ir patarti. Pamaina pasikeitė...



Vietoj Jono Vasiliausko – Jonas Vasiliauskas

J.Vasiliauskas pirmasis iš šeimos ir pradėjo dirbti ugniagesiu. Iš pradžių – Vištyčio punkte, truputį vėliau, nuo 1980 m., – Kybartuose. Ten dirbo iki pat 2005 metų.

Su Jono atėjimu į darbą susijusi kiek mistiška istorija – mat jis atėjo dirbti vietoj kito... Jono Vasiliausko. Pastarasis, dirbęs ugniagesiu vairuotoju, žuvo Kybartuose po traukinio ratais. Į jo vietą buvo priimtas bendravardis ir bendrapavardis Jonas Vasiliauskas.

1983 m. Kybartų gaisrinei buvo paskirtas instruktoriaus etatas. Į šias pareigas priėmė Jono žmoną Teresę Vasiliauskienę.

Po aštuonerių metų baigęs mokslus paskui mamą į Kybartų gaisrinę atėjo Audrius, o dar po metų – ir jo vyresnysis brolis Linas.

Vienu metu Kybartų gaisrinėje dirbo visa šeima. „Auklėjau vaikus ir namuose, ir darbe“, – juokavo Teresė.

T.Vasiliauskienė buvo vienintelė moteris šioje tarnyboje. Jai, kaip instruktorei, reikėdavo vaikščioti po namus ir tikrinti dūmtraukius, elektros instaliaciją – visą priešgaisrinę būklę.

1998 metais instruktoriaus etatas buvo panaikintas ir moteris tarnybą paliko. Dabar tokių funkcijų ugniagesiai nebeatlieka – žmonės patys turi rūpintis savo namų saugumu.



Nuvirto kaminas

Su gražia šeimyna kalbėjomės apie tai, kad ugniagesių gelbėtojų darbas – pakankamai pavojingas.

Jaunesnysis brolis Audrius kartą galėjo skaudžiai nukentėti gesindamas degantį pastatą.

– Būdviečiuose gesinome mūrinį tvartą. Buvau užsilipęs ant perdengimo ir pasilenkiau pasiimti šakės – reikėjo šieną perkasti. Vos tik atsitiesiau – ir virto kaminas visai pro nosį... Jei būčiau nespėjęs atsitiesti, būtų užgriuvęs ant nugaros, – prisiminė A.Vasiliauskas.

Pati darbo pradžia Audriui taip pat įstrigo visam gyvenimui. Per antrąjį vaikino budėjimą užsidegė namas Kybartuose.

– Tada dar jokios patirties neturėjau... Važiavome kartu su tėčiu, jis nukirto elektros laidus. Per vieną langą pylėme vandenį ir užliejome televizorių su lempiniu kineskopu... Tokio sprogimo dar nebuvau girdėjęs... – dabar jau su šypsena prisiminė ugniagesys.

Buvo ir kitas atvejis, kai ne taip seniai Kybartuose užsidegė automobilis. Ryte ugniagesiai matė, kaip savininkai jį tampo po miestą, nes pats neužsivedė. O per pietus partemptas į kiemą automobilis užsidegė.

– Atvažiavome, stabtelėjome prie pat mašinos ir puolėme ją gesinti. Degė variklio skyrius, ugnis plito per saloną... Atidarėme bagažinę, o ten – dujų balionas! Tada gaisrinį automobilį mikliai patraukėme už kokių 40 metrų... Visa laimė, kad balionas nesprogo – o trūko visai nedaug... – kalbėjo A.Vasiliauskas.

Audrius pasakojo, kaip jo pamainos vyrams teko iš užsiliepsnojusios pirties nešti dujų balioną – jis buvo toks įkaitęs, kad degino rankas...



Vargsta su neblaiviais

Ugniagesiai sakė, jog ypač vargsta su neblaiviais padegėliais. Šie griebia iš automobilio žarnas, jas išmėto, moko gaisrininkus dirbti...

J.Vasiliauskas pasakojo vieną kuriozinį atvejį, kai Kybartuose, Cvirkos gatvėje, vienas neblaivus rūkalius padegė sofą-lovą.

– Nuvažiuoju, o ten guli „pijokas“... Sofa dega, o jis sau miega... Tada mes dar po vieną budėdavome. Aš jį čiupau ir išvilkau į kiemą, palikau ir bėgu tą sofą gesinti... Tuo momentu daugiau žmonių aplink kaip ir nebuvo, o vienam juk – ne taip ir lengva. Pirmiausiai šokau langą atidaryti, tada nuskubėjau vandenį iš žarnos paleisti. Nagi žiūriu – tas žmogelis paskui mane atėjo ir... vėl atsigulė ant savo sofos. Teko griebti ir vėl išmesti jį lauk...

Ugniagesių šeimos nariai tvirtino iš savo patirties pastebėję, jog kone daugiausiai gaisrų ir kyla dėl rūkymo lovoje.

Nei juoktis, nei verkti, kai kieme stovi nuo alkoholio apdujęs žmogelis ir dejuoja, kad berūkydamas susidegino paskutinę savo lovą... Tokie, žinoma, net negalvoja, kad pavojų kelia ir kitiems žmonėms.



Skaudžiausia – mirtys

Per ilgą visos šeimos darbo patirtį buvę ir labai skaudžių nelaimių. Liūdniausia, žinoma, kai gaisruose žūsta žmonės.

Audrius pasakojo, jog jo praktikoje pats skaudžiausias atvejis buvo pačioje darbo pradžioje, kai Totorkiemio kaime dūmuose užduso trys vaikai.

Neblaivus tėvas mažuosius namuose paliko vienus. Vaikai žaidė su degtukais ir uždegė sofą. Nė vieno iš jų išgelbėti nepavyko...

Linas prisiminė kitą su vaikais susijusį atvejį, tik gerokai laimingesnį. Tuomet teko atlikti vadinamuosius gelbėjimo darbus.

– Virbalio tvenkinyje, prie užtvankos, į šachtą įkrito berniukas. Ten vaikai pavojingai išdykaudavo – šokdavo į vidų, o paskui išlįsdavo per pralaidą. Bet tą kartą buvo smarkiai paliję ir šachta užsemta, pralaida – pilna vandens.

Įleidome virvę su diržu ir persigandusį vaiką ištraukėme, nes pats niekaip nebūtų išsikapstęs, – prisiminė L.Vasiliauskas.



Nėra taip blogai

Daugiausia patirties turintis vyriausiasis Vasiliauskas sako, kad ugniagesiai šiuo metu gyvena visai neblogai ir jaunimui nėra ko skųstis.

Dabar Kybartų gaisrinėje dirba keturios pamainos po tris žmones ir dar vienas – pakeičiantis sergančius arba atostogaujančius darbuotojus. Iš viso – trylika žmonių, dar laukiama ir keturiolikto.

Lyginant su ankstesniais laikais, ugniagesiai turi ir daugiau įvairių priemonių. Kybartiečiai dirba su suspausto deguonies aparatais, turi automobilių karpymo įrangą.

Broliai pasakojo, jog dabar ir apranga ugniagesių gera, o batų padai – su skarda, pirštų apsauga, todėl dirbti gerokai saugiau.

– Mes anksčiau pamainoje dirbome po vieną. Visoje tarnyboje buvo keturi vairuotojai ir viršininkas, kuris pats mus išleisdavo atostogų. Į gaisrą važiuodavo vienas ugniagesys vairuotojas. Buvo laikas, kai patys ne tik viską remontuodavomės, bet dar ir atsinešdavome savo medžiagų. Patys ir šildymą įsivedėme, krosnį virinomės – net ir savo skardos, dažų nešėmės... O jie dabar į darbą kaip į šventę eina – po tris dirba, – juokėsi J.Vasiliauskas.

Tačiau pokalbyje dalyvavusios Jono marčios savo vyrus užstojo: dabar ugniagesiai lanko kursus, kasmet turi pereiti medicininę apžiūrą, mokėti dirbti su kvėpavimo aparatais – viso to anksčiau nereikėjo.



Visur – šeimyninė ranga

Be abejo, dirbdami tokį darbą Vasiliauskai kartais nesusilaiko nedavę pastabų dėl priešgaisrinio saugumo ir kaimynams, ir giminaičiams... Ypač mama, kuri tiek metų dirbo instruktore.

– Na, visų Jūsų namuose krosnys tikriausiai tvarkingos, dūmtraukiai išvalyti? – provokavau šeimyną.

– O kam gaisrininkui kaminą valyti? Užsigesins, jei degs, – provokacijoms nepasidavė broliai.

Tėvas, suėjęs su sūnumis, pasikalba ir apie priešgaisrinių automobilių remontą, pakonsultuoja sūnus, nes šioje srityje turi nemažai patirties. Padeda ir detalę nutekinti, ir suvirinti, ką reikia...

Tačiau šeima juokėsi, kad namuose tikrai nėra kalbama vien apie ugnį.

Kadangi ugniagesių algos nėra tokios didelės, kokių norėtųsi, tris laisvas dienas tarp pamainų Vasiliauskai užsiima kitu darbu. O šioje srityje ir vėl – tikra šeimyninė ranga. Visi trys vyrai – santechnikos meistrai. Šio darbo sūnus išmokė vyriausiasis Vasiliauskas.

Tad, nedirbdami gaisrinėje, Linas su tėčiu virina katilus, Audrius įrengia šildymo sistemas.



Ne visada įvertina

Vasiliauskai kalbėjo, kad jų darbą mažai kas įvertina.

– Daugelis mano, kad gaisrininkai nieko neveikia – tik miega... Nors pastaruoju metu žmonės supratingesni – ir padėkoja už atliktą darbą, ne tik barasi, – šypteli Audrius.

– O ką iš tiesų veikia ugniagesiai, kai gaisro nebūna? – pasitikslinau.

– Ką veikia ugniagesiai – nežinau, bet kai jie nevažiuoja, Lietuva tuo metu turtėja... – juokėsi A.Vasiliauskas. – O jei kalbėsime rimtai – tai mums patiems tenka remontuoti mašinas, tvarkyti patalpas. Ir kiekvieną minutę turime būti pasiruošę gesinti gaisrą.

Vis dėlto nemažai žmonių supranta gaisrininkus, net ir patys skuba jiems padėti. Vasiliauskai pasakojo, jog Žynių kaime užsidegus šienui teko rankomis perkasti 12 tonų šieno – tada žmonės ne tik talkino su technika, bet dar ir pietus ugniagesiams pristatė. Ugniagesių šeima tvirtino, kad panašių atvejų buvę ne vienas.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas