„Santaka“ / Paukštininkas mokosi įtikti kaprizingiems žvėreliams

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-11-20 08:59

Dalinkitės:  


Kalakutus auginantis Jonas Lenkutis prieš dvejus metus sukūrė verslą ir savo sūnui Aurimui – serdokiečiai augina porą šimtų audinių.

Autorės nuotr.


Paukštininkas mokosi įtikti kaprizingiems žvėreliams

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Didžiulę veislinių kalakutų fermą turėjęs serdokietis Jonas Lenkutis sukūrė dar vieną verslą – ūkininkas pradėjo auginti brangiakailius žvėrelius. Kartu su sūnumi Aurimu paniręs į gražuolių kanadinių audinių auginimo rūpesčius, serdokietis neatsisakė ir kalakutų. Jų Lenkučių fermose vis dar burbuliuoja apie pora tūkstančių. Jonas Lenkutis sako, kad tai – jau nedaug, tik laikui užimti. O audinės yra sūnaus Aurimo verslas, kuriame jis tik padeda dirbti.



Mokosi iš klaidų

Pradėti brangiakailių žvėrelių auginimo verslą Lenkučiai sugalvojo bemaž prieš porą metų. Turėjęs nutrijų ir lapių auginimo patirties, Jonas nupirko apie 7000 kv. m tuščias karvides ir iš vieno audines auginančio žmogaus įsigijo kelias dešimtis, kaip tada manė, veislei tinkamų žvėrelių. Į narvus Serdokuose atkeliavo trijų spalvų audinės: ypač gražaus kailiuko safyrinės, juodosios ir perlinės. Vėliau įsigyta dar daugiau nei pusšimtis žvėrelių. Eina jau antri metai, o narvuose auga tik pora šimtų judrių gyvūnėlių – 170 patelių ir 30 patinėlių.

– Dabar žinau, kur padaryta klaidų, – sakė J.Lenkutis. – Ir šerta ne taip, ir patalpas kitaip įrengti reikėjo. Buvusiomis sąlygomis užaugo tik apie 50 jauniklių. Tai tas pats kas nieko. Išsigandę netgi tyrėme žvėrelius dėl aleutinės ligos (kraujo liga – plazmocitozė). Laimei, pasirodė, kad jos nėra.

Dabar, manau, viskas klostysis gerai. Perskaičiau daug literatūros, konsultavausi, sužinojau, kad audinėms reikia šviesos ir tokių patalpų, kur jos gali jausti gamtos ritmą – dienos ir nakties ilgumą. Guviems žvėreliams reikia net mėnulio švytėjimo.



Klaidingos rekomendacijos

Jonas su Aurimu griebėsi darbo ir fermoje įrengė didžiulius atvirus grotuotus langus, kurie tarnauja ir kaip ventiliacija. Mat ten, kur auginamos audinės, ji turi būti, kitaip patalpose tvyrotų stiprus amoniako kvapas. Tai irgi nepaskatintų gyvūnėlių reprodukcijos.

J.Lenkutis įtaria, kad žvėrelius jam pardavęs augintojas Kaune įsiūlė ne pačius geriausius egzempliorius. Atiduodamas augintinius žmogus dar pataręs gyvūnėlių neperšerti, nes esą jie nesidaugins. Tik vėliau Jonas ir Aurimas Lenkučiai sužinojo, kad audines reikia gerai maitinti, taikyti įvairų maistą skirtingais sezonais ir palaikyti gerą fizinę formą, tik tada atsiskleidžia jų reprodukcinės savybės. Tiesa, prieš poravimąsi maisto normą patartina mažinti.

Vyriškiai sakė, kad nors Lietuvoje yra nemažai fermų, auginančių audines, patirtimi dalytis jų savininkai nelabai linkę. Nors vietinėje rinkoje kailiai neparduodami ir nėra jokios konkurencijos, vis dėlto neretai atsiskleidžia ryškus lietuviškas bruožas – pavydas.



Jaučia svetimus

Kaune LŽŪU ekonomikos besimokantis Aurimas pernelyg neatviravo. Jis sakė dirbantis kartu su tėvu ir jokių auginimo paslapčių atverti nepageidaujantis.

– Mėsos gauname vietinėse skerdyklose, – aiškino dvidešimtmetis verslininkas. – Pašarus ruošiame patys, nes pirkti gatavus būtų per brangu. Žvėreliai jau pripratę prie mūsų su tėčiu, bet reaguoja, kai ateina svetimas žmogus – matyt, jaučia.

Vaikinas patarė pirštų pro narvelio grotas nekišti, nes mielo snukučio žvėreliai galį jį taip „patobulinti“, kad neliks ką ir siūti. Nors keletą audinių Aurimas prisipratinęs prie rankų, bet nežinia, kaip jos elgtųsi papuolusios į svetimas...

Šiuo metu didžiulėse fermose Lenkučiai įrenginėja patogesnę virtuvę, kurioje bus verdamos košės žvėreliams. Nors ir dabar tai įmanoma daryti, serdokiečiai nori, kad būtų patogiau, veiktų kanalizacijos sistema.



Aukcionus atvėrė ES

Vietinėje rinkoje, pasak J.Lenkučio, iš tokio verslo neišgyventum. Kauno turguje geras audinės kailis kainuoja iki 150 litų. Ir tai per mėnesį nuperkama vos vienas kitas. Neverta net važiuoti. Užauginę kailiui tinkamų žvėrelių Lenkučiai žada juos parduoti tarptautiniuose aukcionuose. Pavyzdžiui, penkis kartus per metus rengiamame didžiausiame Kopenhagos aukcione siūloma vidutinė kaina yra apie 110 litų. Priklausomai nuo kailių kokybės ji gali ir didėti, o vadinamųjų elitinių kailių kaina gali netgi dvigubėti. Mažiausias kiekis, su kuriuo galima dalyvauti aukcione, nesiekia nė šimto vienetų.

Visi Lietuvos kailinių žvėrelių augintojai į tokius pasaulio kailių aukcionus savo produkciją kaip lygiateisiai galėjo pradėti teikti tik tada, kai mūsų šalis tapo Europos Sąjungos nare. Iki to laiko visiems ūkiams patekti į aukcioną galimybių nebuvo, kailius sugebėdavo į užsienį išvežti tik didžiosios žvėrelių auginimo įmonės.



Tariasi dar pavasarį

Patekę į aukcioną kailiai rūšiuojami pagal spalvas, plauko ilgį ir kitus kokybės kriterijus. Taip surenkami tiesiog idealiai vienodi kailiukai. Tai vadinamasis „lotas“. Jame gali būti nuo penkiasdešimties iki keturių šimtų vienetų. Tai daroma tam, kad pirkėjas gautų vienodus kailiukus ir galėtų pasiūti norimus gaminius.

Norėdami užaugintų žvėrelių kailius parduoti aukcionuose, augintojai dar pavasarį susitinka su atvykusiu į Lietuvą atstovu. Tada ūkininkai jau žino, kiek turi jauniklių, aptariama, kiek maždaug kailių kiekvienas galės pateikti.

Rudenį pagal iš anksto sudarytą grafiką kailiai išvežami. Transporto išlaidas, kaip ir draudimą, apmoka aukciono organizatoriai. Į fermas atvažiuoja pasamdytos transporto firmos automobiliai, į dėžutes sudeda supakuotus išdžiovintus kailius ir visus iš karto išveža.

Šalyje šiuo metu yra per keturiasdešimt audinių fermų. Praeitais metais dotnuviškio Audroniaus Mankevičiaus aukcionui pateikti juodos audinės kailiai „black velvet“ (juodas aksomas) pateko į geriausiųjų penkiasdešimtuką, vadinamąjį „top lotą“.

Gerų audinių veislei, pasak J.Lenkučio, Lietuvoje įsigyti neįmanoma, nes savininkai jų tiesiog neparduoda. Vis dėlto iš savo turimų žvėrelių jis ruošiasi padaryti gerą veislinį ūkį ir žada leisti įsigyti jų norintiesiems. Kad sugeba į darbą įdėti daug širdies ir pasiekti gerų rezultatų, Lenkučiai jau įrodė per daugelį metų augindami kalakutus. Jie sakė, jog niekada neterštų savo „firmos vardo“.



Geros mėsos nevertina

Pasak specialistų, norint gauti realią naudą iš audinių fermos prireikia gerų penkerių metų. Paklaustas, kodėl ėmėsi tokio rizikingo ir laikui imlaus verslo, J.Lenkutis sakė, kad skubėti jis niekur nesiruošiantis, o ir blaškytis nepratęs. Mažinti kalakutų veislyną privertė pats gyvenimas, nors šitą verslą serdokietis kūrė ne vienus metus ir žino visas šių paukščių auginimo paslaptis.

– Lietuviams nereikia geros kokybės mėsos, – apgailestavo tiek metų kalakutų veisimui paaukojęs J.Lenkutis. – Jiems svarbu, kad būtų pigiau. Perka žmonės lenkišką kalakutieną ir jiems nesvarbu, kaip paukštis užaugintas.

Pasak ūkininko, pašarai pabrango tiesiog nerealiai. Bandęs derėtis dėl kombinuotųjų pašarų, nuo vienos tonos jis tenusiderėjęs... 7 litus, kai šiuo metu ji kainuoja apie pusantro tūkstančio litų. Nors grūdų kaina – juokinga, tad lyg ir būtų galima tuo džiaugtis, tačiau jais kalakutai šeriami tik du mėnesius iki pjovimo. Taigi auginimo savikaina vis tiek didelė, o perspektyvos gerai realizuoti produkciją Lietuvoje – gana miglotos. Tad ir norėta išeiti už šalies rinkos ribų.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas