Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-06-03 15:46

---

Susirinkusiems į parodos pristatymą V.Diržiuvienė skaitė ir savo eiles.

Autorės nuotr.

Neseniai Vilkaviškio krašto muziejuje buvo atidaryta Vaidutės DIRŽIUVIENĖS skiautinių paroda „Sugrįžimai“. Siuvėjos amato Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriuje mokanti pedagogė tik prieš gerą mėnesį atsisveikino su mados podiumu, kuriuo jos modeliai žengė penketą metų, ir pasinėrė į skiautinių siuvimą.

Naujausia paroda – žingsniai vaikystės, jaunystės ir dabarties takais, suskilusių kaštonų gatve. Vaikystės langas, ant kėdės užsnūdęs katinas, pirmųjų arimų akėčios – skiautiniuose sustingęs laikas. Visa tai skirta V.Diržiuvienės mamai, kuri jos gyvenime – didžiausias autoritetas.



– Kas paskatino palikti podiumo šurmulį ir užsiimti skiautiniais – labiau individualiais darbais?

– Mano gyvenimą tarsi pakeitė mamos liga. Kai porą savaičių teko sėdėti ligoninėje, prie jos lovos, supratau, kad kito tokio brangaus žmogaus mano gyvenime nebebus. Papuolusi į tą, kaip vadinu – „akvariumą“, permąsčiau visą savo gyvenimą ir supratau, kad šeimai, artimiesiems reikia sakyti gražius žodžius, džiaugtis jais, kol jie yra tarp mūsų.

Modelių konkursai – praeitas etapas. Dabar visus savo išgyvenimus ir džiaugsmus išreiškiu skiautiniuose. Kai man liūdna, sunku, apninka blogos mintys – užsidarau savo kambaryje ir siuvu. Kartais taip pasineriu į siuvinius, kad vyras ateina ieškoti. Siūdama visada galvoju apie gyvenimo prasmę.

Taigi mano paroda – visa eilė išgyvenimų. Ją, kaip bebūtų keista, atėję bendradarbiai ir šeima priėmė labai šiltai. Manau, kad man už viską atlyginta su kaupu.

– Sakėte, kad Jūsų skiautiniai – netradiciniai. Kuo jie skiriasi nuo kitų?

– Taip. Jie tokie ir yra. Aš nedarau ornamentų, gėlyčių, kvadračiukų. Mano skiautiniai yra tokie, kokie jie iškirpti iš medžiagos siuvant gaminį. Suderinti tokius gabalus daug sunkiau nei iškirptus specialiai. Ši kolekcija gimė per dvejus metus.

Per pristatymą skaičiau ir savo sukurtus eilėraščius. Šiam mano „kūdikiui“ dar tik metai. Net mano vyras nežinojo, kad juos kuriu, tai buvo tikra staigmena. Kažkokia proga vaikai man padovanojo dienoraštį. Į jį rašau tik tada, kai labai sunku ar labai gera. Štai tokiu metu ir gimsta eilės. Beje, eilėraščius kuria ir mano sesuo.

– Gal „meniškumo“ genas Jūsų šeimoje paveldimas?

– Tikriausiai. Mano mamytė turi labai gražų balsą. Dainuoja, šoka. Tėtis grojo bajanu. Deja, kai sesei buvo treji metai, o man dar tik keturi mėnesiai, tėvelis mirė. Nuo to laiko mama mums stengėsi pakeisti ir jį, duoti viską, ko reikia. Nors dažnai į mokyklą tekdavo kulniuoti „išaugtiniais“ batais ir kęsti vaikų patyčias, visgi mieliau atsimenu šeimos šventes, kurios mamos namuose visada kvepėdavo pyragu, ant stalo puikuodavosi balta mamos siuvinėta staltiesė ir kuklios, bet labai brangios jos dovanos.

Mama irgi buvo siuvėja. Kaip pati sakau, užaugau po stalu, iš kur viskas buvo gerai matyti. Nuo vaikystės dirbinėjau įvairius darbelius: lėlėms siūdavau rūbelius, savo guminiams gyvūnėliams gamindavau miniatiūrines meniškas ėdžiukes, iš batų dėžutės buvau pasidariusi lėlių namelį. Su langeliais, užuolaidėlėmis, kambarėliais ir mažulyčiais baldžiukais.

– Kaip į Jūsų netradicinius pomėgius reaguoja vyras, vaikai?

– Džiaugiuosi, kad turiu nuostabią šeimą. Jie visi mane palaiko, kartu važiuoja į renginius. Vyras, prieš išmesdamas ką nors, jau nereikalingo namų ūkyje, visada paklausia, ar man neprireiks. Taip gimė ir iš lino megzta kolekcija „Ne vien tik retro“. Tuos siūlus kažkur rado vyras ir paklausė, ar nereikia...

Galiu pasakyti, kad savo gyvenime nesutikau nė vieno blogo žmogaus. Visur, kur dirbau ar ėjau, mane supo tik geri žmonės. Su tais, kurie nepatiko, paprasčiausiai nebendravau.

– Ar nemanote, kad kartais dėl to žmonės Jus palaiko keistuole?

– Aš nepaisau kitų nuomonės. Man labai svarbu mano šeima. Nuo pat vaikų gimimo pas mus tradiciškai rengiama šeimos vakarienė. Susirenkame prie gražiai padengto stalo, pasišnekame, kas atsitiko per dieną. Niekada nebūna taip, kad sugrįžę skirstytumėmės į savo kambarius.

Labai mėgstu gilintis į save, skaitau knygas apie rytų filosofiją. Žinau, kad pagal ją priklausau medžio stichijai, tad mėgstu apglėbti kitus, paguosti. Negaliu gyventi be vandens, nes medžiui jo reikia, nors kartu ir bijau... Šaknimis esu tvirtai įsikibusi į žemę, nors šakomis siekiu dangaus.

Niekam nepakenktų taip save išanalizuoti. Gal tada daugelis atrastų savo vietą gyvenime. Netgi savo vyrą pažįstu geriau, negu jis mane. Bet tai pareikalavo daug metų ir darbo. Gyvendamas su manimi ir jis pasidarė „prie meno“. Dabar kartu kuriame savo jaukius namus, aplinką, visada dėl kiekvienos smulkmenos tariamės, kad paskui nebūtų kam nors nejauku namuose. Dėl manęs vyras svetainėje ruošiasi įrengti krioklį, kad aš turėčiau vandenį...

– Sakėte, kad tikite netradiciniais dalykais.

– Net siūdama rūbus vadovaujuosi gamta. Kuriu taip, kaip įprasta gamtoje – iš natūralių medžiagų, neišsigalvoju nebūtų dalykų. Man gyvenimo simbolis – lauko akmuo, medis, upė. Juk jei pakeistum upės vagą, ji išnyktų.

Mūsų šeima neseniai atrado savo laimingą pievą. Vieną pavasarį vyras grįžo su didžiuliu glėbiu raudonų tulpių. Tą pačią dieną jis parodė mums tikrą stebuklą – pievą, pilną šių gaivių gėlių. Dabar kiekvieną pavasarį mes bėgame į tą pievą pasidžiaugti tulpių raudoniu. Aš tikiu, kad tos pievos dar niekas nerado, kol ten nesutikau nė vienos gyvos dvasios.

Tikiu pirmaisiais gandrais, protėvių išmintimi. Žinau, kad nedarydamas kitiems bloga gyveni teisingai. Tai paprasčiausios gyvenimo tiesos, ir aš jomis vadovaujuosi.

– Ko labiausiai gyvenime nemėgstate?

– Labiausiai erzina vienodumas ir pasikartojimas. Nemėgstu, kai žmonės kopijuoja kažką vienas nuo kito. Juk ne visada, kas tinka kitam, tiks ir man. Žmogus turi išreikšti save. Nereikia klausytis pinigų žvangėjimo, reikia žiūrėti į asmenybę. Jeigu man gerai – aplinkinių nuomonė nesvarbi. Viską, ką turiu dabar, gavau iš vaikystės, iš mamos. Mano šeima verta to džiaugsmo, kurį dabar jaučiu. Todėl nebegalvoju, kaip bus vėliau – gyvenu čia ir dabar.

Gėriuosi pienės žiedu, susprogusiais kaštonais, paukštelių čiulbėjimu. Kiekviena diena kažką atneša. Ji turi būti prasminga.

Kartais mano nuoširdumas mane žlugdo, bet tai būna labai retai. Žinau, kad neturiu draugų, bet man jų ir nereikia. Jie tik trukdytų. Tada nebūtų nei kolekcijų, nei parodų ir mažiau laiko liktų šeimai.

– Ką Jums reiškia kūryba?

– Kūryba yra mano dievas. Svarbiausia – ji neskaudina žmonių, netrukdo jiems gyventi.

Netikiu stabais. Tikiu tuo, ką matau, ir tai perduodu savo darbuose. Aišku, yra aplinka, kurioje klaupiuosi, bet vidumi prieš tai protestuoju. Atsiklaupęs žmogus yra niekas, lengvai pažeidžiamas. Žmogus turėtų būti išdidus, atsiskleisti savo darbuose, gyvenime, kūryboje.

Goda PAUKŠTYTĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---