„Santaka“ / Sena nuotrauka

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-10-24 17:05

Dalinkitės:  


Samanės virimo procesas. 1930-ieji metai.
„Senų vežimų“ klubo archyvo nuotrauka.

Sena nuotrauka

Ne visi nori pripažinti, kad degtinę pirmieji pasaulyje atrado lietuviai



Iš samanės istorijos

Samanė – tradicinis, 40–80 proc. stiprumo lietuvių spiritinis gėrimas, gaminamas nuo XVI a. Samanė nuo seno buvo varoma iš rugių, kartais – kviečių, į grūdų ir vandens mišinį (raugą) pridedant salyklo. Geriausia samanė laikyta ąžuolinėse statinėse. Paprastai naudojamos nedidelės 50–100 l statinės, į kurias beriama viena dvi saujos obelų lapų bei liepžiedžių. Statinė apipilama vašku arba parafinu ir užkasama į žemę maždaug 1 m gylyje, dažniausiai – rūsyje ar kluone, kur paliekama keleriems metams. Taip subrandinta samanė vadinama „Starka“.

Lietuvoje degtinė iš javų buvo varoma jau mūsų eros pradžioje, tad galima teigti, kad lietuviai pirmieji pasaulyje pradėjo varyti degtinę. Mėgiamą girą, alų ir midų darydavo, o degtinę – varydavo, degindami iš javų paruoštą brogą tiek, kad ji jokiu būdu neužvirtų. Iš čia ir kilęs pavadinimas – degtinė. Tai vienintelis toks terminas pasaulyje, nusakantis svaigiojo gėrimo gamybos procesą.

Airiai ir škotai degtinės atradimo pirmenybę teikia lietuviams. XIII a. Airijoje tuo pačiu metu buvo pradėtas gaminti viskis, alus, ir tai įrodo, kad svaigieji gėrimai pradėti gaminti pagal receptus, atsivežtus, kaip spėjama, iš Lietuvos. Airiai nei viskio, nei alaus nėra atradę – visa tai gamino pagal turimą receptūrą. 1236 metais popiežius Grigalius IX paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius, kuriame dalyvavo karingai nusiteikę airių vienuoliai. Gali būti, kad kryžių žygių metu kuris nors bus iš Lietuvos parsinešęs alaus ir degtinės gamybos žinių.



Skirtingi gėrimai

Aplinkinės slavų tautos – rusai, ukrainiečiai, lenkai, gudai – naminės degtinės iš javų nemokėjo virti.

Rusai viduramžiais gėrė „samagoną“ – perrūgusią girą, kurioje būdavo tik iki 10–15 proc. spirito. Šį „samagoną“ gamino ne iš javų, o iš duonos, miltų su mielėmis ir cukrumi (anksčiau – medumi), jį raugindavo. Perrūgusią girą rusai nevarydavo, o tik ką užrūgusią gerdavo ir taip svaigindavosi.

Kaimuose ir dabar nemoka gaminti degtinės, o tradiciniu gėrimu Rusijoje ji tapo tik caro valdžios dėka. Rusai tikros degtinės nemokėjo gaminti iki tol, kol D.Mendelejevas (1834–1907 m.) neatrado spirito rektifikacijos.

Rusai savaip supranta degtinės istoriją, kuria savo tikslams naudingus mitus, legendas ir iliuzijas.

V.Pochliobkinas, tyrinėjęs archeologinę medžiagą, kronikų rankraščius, folklorą, kulinarijos knygas, žodynus ir neradęs juridinių įrodymų, kad „vodką“ bus atradę rusai, sukūrė savo hipotezę, kad Lietuva vis dėlto negalėjo būti šio gėrimo pradininkė. Jis teigė, kad degtinė Rusiją pasiekė per Lietuvą, bet ją vežė ne lietuviai, o genujiečiai.



Pirmieji lašai – dievams

Ir dabar Europos, o ypač Rusijos, degtinės gamybos technologai niekaip nesupranta, kaip lietuviai senovėje galėjo rektifikuoti degtinę, kai pati rektifikacija pasaulyje dar nebuvo žinoma ir atrasta.

Lietuvių protėviai nuodingą ir gyvybei pavojingą metilo spiritą rektifikuodavo labai paprastai: pirmieji lašai, subėgę į „kaušą“, būtinai būdavo paaukojami dievams, išpilant degtinę ant žemės. Šis paprotys išlikęs lig šiol. Lietuvoje verdant samanę pirmas „kaušas“ išpilamas ant žemės per petį ir sakant įvairias kalbeles dievams. Pavyzdžiui, Žemaitijoje sakoma: „Douk, dievou, ont sveikatas, paskiaus i žmogou“ arba „Katrus dievams nedoud, tam viezuolaa išvarv“, dar sakoma „Douk, dievou ont sveikatas, tumet i ons tavei dous.“

Senoliai iš patirties žinojo, kad etilo spiritas išgaruoja prie maždaug 80 laipsnių temperatūros. Iš kartos į kartą atėjusios žinios ir šiuolaikiniams degtindariams padeda plika ranka nustatyti bei reguliuoti, kiek reikia kaitinti brogą, kad pavyktų pagaminti švarią kaip ašarą degtinę – be jokių kvapų ir priemaišų.



Klestėjo draudimo metais

Pirmieji degtinės bravorai Lietuvoje atsirado XIV–XV a., tačiau 1529 m. įsigaliojęs Lietuvos Statutas apribojo degtinės gamybą – alkoholiniams gėrimams buvo įvesti mokesčiai. Taigi gana greitai ėmė rastis nelegalių bravorų, su kuriais siejamas samanės atsiradimas.

XVI a. pradžioje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kiekvienas Lietuvos gyventojas turėjo teisę savo reikmėms gamintis alų, midų, varyti degtinę. Vilniuje buvo specialiai įkurtas salyklo gaminimo cechas. Sudaiginti, po to išdžiovinti ir grubiai sumalti grūdai buvo parduodami degtinės, alaus ar giros gamintojams..

Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo okupacinė valdžia įvedė degtinės monopolį.

Jekaterina II su viena išlyga leido Lietuvos privilegijuotai aukštuomenei varyti degtinę savo reikmėms.

Kai kuriuose Lietuvos dvaruose būdavo varoma tokios aukštos kokybės degtinė, kuri drąsiai konkuravo su geriausiais prancūziškais konjakais. Rusijos imperatorienė mėgo Lietuvoje pagamintą degtinę.

Iki XIX a. pradžios legaliuose bravoruose degtinė buvo gaminama iš grūdų. Atsiradus spirito rektifikacijos metodams, vystantis pramonei, didėjant gamybos apimtims, tapo daug paprasčiau gaminti degtinę, skiedžiant vandeniu prastesnį – runkelių, bulvių – spiritą. Tokia degtinė buvo prastos kokybės.

Naminukės gamyba labiau suklestėjo karo bei draudimų metais, o ypač – praeito amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, kai Tarybų Sąjungoje buvo įvestas alkoholio draudimas. Tuo laiku naminė degtinė buvo gaminama išlaikant tradicinius samanės gamybos būdus, tik naudojamos nekokybiškos žaliavos (bulvės, ropės, žirniai, burokai, cukriniai runkeliai, saldainiai, sirupai).



Mokė Dzūkijos senoliai

Okupavę Lietuvą rusai, nežinodami lietuviškos degtinės istorijos, samanę pradėjo vadinti sau įprastu vardu – „samagonu“. Tačiau samanė iš esmės skiriasi nuo rusiškos perrūgusios giros. Vis dėlto lietuviai, pamiršę savo degtinės istoriją, nesuvokdami skirtumo tarp šių nelygiaverčių stipriųjų gėrimų skirtumų, net ir dabar samanę vadina „samagonu“.

Nelegali degtinė būdavo varoma ir daugelyje kitų Europos bei pasaulio šalių, tačiau kokybiškos naminės degtinės samprata ilgainiui išliko tik kai kuriuose kraštuose, pavyzdžiui, Škotijoje, kur nelegalios naminės degtinės tradicijos XIX a. davė pradžią kokybiškų viskių atsiradimui.

Gana panaši situacija susidarė ir Lietuvoje, kur, skirtingai nei aplinkinėse šalyse, naminės degtinės sąvoka siejama su aukštesne kokybe, o nelegali samanė kartais kainuoja brangiau nei valstybinė degtinė. Šiuo metu samanė gaminama daugelyje Lietuvos vietų, geriausia samanės kokybe garsėja Dzūkija. Alaus gamintojai pastebi, kad Dzūkijoje alaus parduodama mažiau nei kituose regionuose, mat čia populiari samanė.

Samanę legaliai gamina Alytaus įmonė „Alita“. Kuriant šį produktą, buvo derinamos geriausios lietuvių nacionalinio gėrimo gamybos tradicijos. Prieš pradedant gaminti samanę, įmonės ekspertai konsultavosi su Dzūkijos senoliais, geriausiai išmanančiais šio gėrimo ypatumus. 1998 m. šis produktas pripažintas metų gaminiu. „Alitos“ samanė mėgiama net ir tolimojoje Japonijoje.



Folkloras apie girtuoklius

Atsiradus samanei, opi tapo ir girtuoklystės problema. Štai ką apie lietuvių girtuokliavimą XVI amžiuje rašė M.Lietuvis: „O mūsiškius gėrikus žudo ne valdžia, bet pats nesusilaikymas arba begeriant kilusios muštynės, kur neapsieinama be ginklų.“

Senojoje spaudoje galima rasti ir tokius žodžius: „Trys basi, mėšlinom tarpupirštėm, nusmukusiom suplyšusiom kelnėm piemenys, girti, ropojantys, vemiantys, siurbiantys iš žalsvo stiklo butelio, samagonas varva per jų smakrus.“

O praeito amžiaus pradžioje, caro laikais, leistas „Šaltinis“ rašė: „Yra čia Aleksandravo (dabar Kudirkos Naumiestis) kaimas, kuris seniai buvo pagarsėjęs savo vagimis. Dabar, vagims aprimus, pagarsėjo šis kaimas girtuokliais ir kortininkais, o taipogi mušeikomis. Ypač tuo visu yra garsus jaunimas. Visoje parapijoje tebekeliamos vestuvės su svaiginančiais gėrimais. Prieina neprašytų svečių, prasideda peštynės, tenka net šeimininkams. Vai bjauri mada.“

Mintys apie Kybartus: „Pas mus labai prasiplatinusi girtuoklystė. Yra čia monopolis, 5 aludės ir visos tos „įstaigos“ gerai gyvuoja. Traukia seni, o dar geriau jauni.“ O štai ką rašė apie Šakius: „Šakiai – miestelis nemažas, turi 150 kiemų, tik nešvarus, apgyvendintas beveik vienų žydų, netrūksta taipogi čigonų. Atvyko uolus bažnyčios ir tėvynės darbininkas kun. Vlad. Tautkevičius. Jisai tuojau pradėjo smarkią kovą su girtybe. Lig šiol šakiečiai buvo žymūs girtuokliai – vieni didžiausių Zanavykijoje.“



Renaldas Darius DULINSKAS

„Senų vežimų“ klubo prezidentas






Policija miške aptinka samanės virimo fabrikėlį pačiame darbo įkarštyje. Pasitarę pareigūnai pasislepia ir laukia nelegalaus bravoro savininko. Po kurio laiko su dviem vandens kibirais iš už krūmų pasirodo žmogelis. Nieko nelaukę policininkai čiumpa nelaimėlį ir nuveža į skyrių, ten jam duoda rašyti pasiaiškinimą.

Taigi žmogelis ir rašo: „Matau, netoli miškelyje kažkas dega. Aš pasisėmiau porą kibirų vandens ir nubėgau gesinti gaisro, ogi žiūriu – ten policininkai samanę verda...“







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas