„Santaka“ / Dviračių žygio takas šįkart sieks ir Sūduvos kalvas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-10-16 09:34

Dalinkitės:  


Dalius Nešukaitis įsitikinęs, kad dviračių taku aplink Uosijos mišką ir Paežerių ežerą žmonės naudotųsi bet kada, jeigu maršrutas būtų pažymėtas ne tik popieriuose.
Stasio DANILAIČIO nuotr.

Dviračių žygio takas šįkart sieks ir Sūduvos kalvas

Dangyra APANAVIČIENĖ

Vis didesnio populiarumo sulaukia Vilkaviškio miesto bendruomenės dukart per metus organizuojami dviračių žygiai. Sekmadienį visi šios pramogos mėgėjai kviečiami jau į penktąjį dviračių žygį, šįkart pavadintą „Į kalvotąją Sūduvą“.

„Kodėl į kalvotąją, kai visi žinome, jog gyvename lygumų krašte?“ – pasiteiravome vieno aktyviausių dviračių žygių organizatorių Daliaus NEŠUKAIČIO:

– Iš tiesų mes gyvename pačioje Sūduvos širdy ir kai kam galbūt tikrai keistos kalbos, kad važiuosime į kalvotąją Sūduvą. Man pačiam buvo didelis atradimas, kai pamačiau, kad vos už 10–12 kilometrų nuo miesto prasideda nuostabiai gražios kalvotos vietos. Kaukakalnis ir Kartakalnis, kuriuos žadame aplankyti dviračių žygio metu, yra šalia vienas kito, ir ten tikrai labai gražu.

– Kuo šis žygis skirsis nuo ankstesnių?

– Pirmiausia skirsis maršrutu. Be to, tai nebus paprastas važiavimas lygiu, asfaltuotu takeliu, kaip buvo pavasarį, kai aplankėme Alvitą, Salomėjos Nėries tėviškę Kiršuose. Pavasarinis žygis buvo pats lengviausias, o šitas žygis bus pats sunkiausias, bet užtat ir pats gražiausias. Važiuosime ir lauko keliukais, o kelete trumpučių atkarpų gal net teks pasivesti dviračius, tačiau dėl to, ką patirsime, važiuoti tikrai verta. Planuojame ant Kartakalnio kalno visus pavaišinti arbata, o tradicinė košė visų lauks pliaže, prie „Kapčiaus“ kavinės.

– Kaip pirmąkart kilo idėja suorganizuoti dviračių žygį?

– Tai buvo 2006 metų vasarą. Bendruomenės susirinkime pirmas apie tai prabilo Vytautas Lekešius. Tai jis pasiūlė pakviesti vilkaviškiečius važiuoti dviračiais.

Tuo savo važiavimu siekėme atkreipti visuomenės bei valdžios dėmesį į dviračių tako reikalingumą ir, žinoma, norėjome paskatinti žmones daugiau pabūti gamtoje.

Spalio mėnesį surengėme pirmąjį dviračių žygį, kuris viršijo visus mūsų lūkesčius. Galvojome, kad susirinks gal apie 30–50 žmonių, o sulaukėme kur kas daugiau. Vėliau kiekvienąkart entuziastų būrys vis didėjo, ir paskutiniame žygyje važiavo netoli trijų šimtų dviratininkų.

– O ar galėtų bet kuris vilkaviškietis, nelaukdamas jokių masinių žygių, sėsti ant dviračio ir važiuoti išbandytu taku?

– Čia ir yra visa esmė. Tas maršrutas aplink Uosijos mišką ir Paežerių ežerą yra nurodytas Vilkaviškio rajono žemėlapyje, numatytas rajono perspektyviniame plane, tačiau realiai jis nėra nužymėtas. Todėl žmogus, nė karto nevažiavęs tuo taku, paprasčiausiai jo nerastų.

Savo organizuojamais dviračių žygiais ir norime atkreipti visuomenės, o ypač – rajono valdžios dėmesį, parodyti, kad žmonėms tikrai labai reikalingas šis dviračių takas.

Šis maršrutas svarbus tuo, kad jis yra visai čia pat, greta miesto. Jeigu takas būtų geriau parengtas (nužymėtas, kai kur patvarkytas), žmonės juo bet kada naudotųsi.

– Kai kas pasakys, kad prie Vilkaviškio yra įrengti puikūs dviratininkams skirti takai greta visų keturių pagrindinių išvažiavimų iš miesto – po keletą kilometrų Marijampolės, Kybartų, Kudirkos Naumiesčio bei Pilviškių kryptimis. Atrodytų, ko gi dar reikia?

– Žinoma, galima važiuoti šiais patogiais išasfaltuotais dviračių takais. Tačiau tai jau visai ne tas. Dviračių žygiuose išbandyti takai skirti kitiems tikslams. Žmogus savaitgalį vos ne visą dieną su įvairiais pasižvalgymais, pabuvimais gali praleisti gamtoje, keliauti po įdomias vietoves. Šiaip tuos 25 kilometrus jis nuvažiuotų gana gretai, tačiau tiek malonumo tikrai nepatirtų.

– Reikėtų suprasti, jog savo žygiais lyg ir darote valdžiai spaudimą, kad dviračių takas pagaliau būtų paženklintas?

– Mes nedarome jokių mitingų, nekeliame ultimatumų, bet organizuodami dviračių žygius pozityviai akcentuojame, kad šis dviračių takas reikalingas. Norime, kad jis būtų nužymėtas, žmonės jį žinotų, matytų ir, suprantama, naudotųsi.

2007 metais mes patys ruošėmės nužymėti dviračių taką. Bendruomenė parašė paraišką ir pagal nevyriausybinių organizacijų rėmimo programą tikėjosi gauti lėšų. Tačiau pinigų negavome, o be jų, vien savo jėgomis ir entuziazmu, to padaryti nesame pajėgūs.

Vienu metu mums buvo teigiama, kad yra daug neaiškių privačių teritorijų, kuriomis nebus leidžiama važiuoti. Domėjomės ir išsiaiškinome, kad vis dėlto nėra vietų, per kurias nebūtų galima daryti to tako. Žinoma, nenormalu, kad kai kurių savininkų žemės eina iki pat ežero. Tačiau net ir tie žmonės sutinka, jog per jų žemes galėtų pervažiuoti dviratininkai, – svarbu, kad tuo keliuku nevažinėtų traktoriai, mašinos, kaip yra dabar.

Taigi valdžios prie sienos tikrai nekalame, o tik siekiame žygių organizavimu atkreipti dėmesį ir po truputį šį reikalą judinti į priekį. Bendruomenei ne pagal pečius rašyti didelius rimtus projektus. Be to, manau, kad tokių takų darymas yra valdžios reikalas. Bendruomenė gali tik įrodyti, pasakyti, kad tai visuomenei reikalinga, o valdžia turėtų įsiklausyti ir vykdyti žmonių valią.

– Pavasarį Jums teko aiškintis dėl to, kad trūko medalių, buvo siūloma įvesti starto mokestį.

– Visiems žygio dalyviams, kurie nuo pat pradžių važiuoja ir pabaigia žygį, stengiamės įteikti medalius. Tačiau visuose trijuose žygiuose jų pritrūko, nes visada dalyvių susirinkdavo daugiau nei planuodavome. Medalius ruošiame iš anksto ir sunku numatyti, kiek jų reikės. Pasigaminsime 300 medalių, o jeigu lis ir į žygį atvyks tik 30 dalyvių? Ką daryti su likusiais medaliais, kurie yra unikalūs – su žygio pavadinimu, metais? Be to, ir kainuoja jie nemažai.

Pagal nevyriausybinių organizacijų rėmimo programą gauname 1500 litų abiem metų žygiams organizuoti. Tų pinigų neužtenka net medaliams. Taigi natūralu, kad jau trečią kartą kalbame apie starto mokesčio taikymą, bet trečią kartą vėl jo atsisakome.

Starto mokestis viską labai formalizuotų, o mes norime, kad žygis būtų laisvas, be išankstinės registracijos, kad žmogus nesijaustų įsipareigojęs bet kokiu oru būtinai dalyvauti žygyje. Taigi verčiamės kaip galime, kad tik to formalumo, įsipareigojimų būtų kuo mažiau. Pritrūks tų medalių – tai pritrūks, į tai tikrai nereikėtų per daug orientuotis. Kad ir kaip ten būtų, medalius gauna didžioji dauguma dalyvių. Žiūrime, kad juos gautų bent vienas iš šeimos narių, žygyje dalyvaujantys vaikai, o negavusieji medalių į tai turėtų žiūrėti atlaidžiau.

– Iš patirties tikriausiai galite kažką patarti pirmą kartą važiuosiantiems žmonėms?

– Svarbiausias dalykas – tai tvarkingas dviratis. Minimalią techninę pagalbą sugedus dviračiui geranoriškai suteikia „Giremos“ įmonės žmonės, kurie važiuoja dviračiais kartu su visais ir vežasi šiek tiek įrankių. Bet jeigu jau sulūš dviratis, šia problema teks pasirūpinti patiems.

Derėtų apsirengti patogiai, bet per daug neprisirengti. Labai svarbu pasiimti pirštines, nes jeigu būna vėsu, pirmiausiai atšąla rankos. Patarčiau įsimesti ploną apsiaustą nuo lietaus.

Viena pagrindinių problemų – kuprinės. Per ilgą kelionę jos nuspaudžia nugarą, žmogus sukaista, suprakaituoja ir persišaldo. Kuprinė turėtų būti lengva, ir geriausia ją vežtis ant bagažinės.

Dalyviai, ypač vaikai, turėtų suprasti, kad negalima žygyje lenktyniauti, važiuoti šaligatviais, lenkti bei sukelti pavojų kitiems, nes griūtis kolonoje yra nesmagus dalykas.

Džiaugiamės, kad važiuoja daug vaikų, tik būtų gerai, jog tėvai žinotų, kur išleidžia vaiką. O geriausia – kad važiuotų kartu. Paleisti vaiką vieną yra labai neatsakinga. Registracijos metu mes negalime sužiūrėti, kas su kuo važiuoja. Manyčiau, jog 12 metų ir jaunesni vaikai žygyje neturėtų dalyvauti be tėvų.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas