|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-05-31 09:16
Vilkaviškietė Inesa Blažaitienė į „Santaką“ atnešė laišką, kuriame skundžiasi Vilkaviškyje esančio A.Kamarausko optikos salono darbuotoja. I.Blažaitienė į saloną nuvyko kartu su mama. „Užėjus į vidų mus pasitiko moteris. Ji paklausė, kuo gali padėti. Pasakiau, kad turiu senus akinius ir noriu įsigyti naujus, šiuolaikiškus. Kadangi neturėjau nešiojamų akinių recepto, moteris paėmė senus mano akinius ir nunešė nustatyti jų stiprumą. Pradėjome rinktis rėmelius. Dar po keleto minučių moteris atėjo šaukdama, kad mano akiniai stiprūs, kad aš akla, matau tik rūką, o vietoj žmonių – stulpus. Pasakiau, kad taip nėra, ir paklausiau, ko ji ant manęs šaukia. Klausiau jos riksmo ir drebėjau matydama tokį elgesį su klientu. Ji mane plūdo, kol neištvėrusi pravirkau ir ėmiau kūkčioti kaip mažas vaikas...“ – rašo I.Blažaitienė. Toliau ilgame laiške rašoma, kaip motina neištvėrusi subarė suaugusią dukterį pravirkdžiusią darbuotoją, kad taip elgtis – negražu. „Tačiau moteris atsakė, kad ji taip elgiasi su visais, o tokių manekenių – pilnas miestas. Ir dar pridūrė, kad apaksiu ir nieko nematysiu“, – pasakoja I.Blažaitienė. Galiausiai pirkėja su mama iš salono išėjo nieko neįsigiję, nešinos senais akiniais. Moterys nuėjo į kitą toje pat gatvėje esantį saloną, kur buvo paguostos, maloniai aptarnautos ir su naujais akiniais dėkingos išėjo namo. Laiškas baigiamas padėka kito salono darbuotojai Alinai Šlapikienei. Pakalbinome A.Kamarausko optikos salono darbuotoją Astą Baltramonaitienę. Ji situaciją paaiškino taip: – Galiu pasakyti tik tiek, kad tai, kas vienam atrodo duobė, tai kitam – kalnas. Nieko aš neįžeidinėjau, pasakiau taip, kaip yra. Bet, matyt, moteris įsižeidė už teisybę. Ji nenori nuolat nešioti akinių ir dėl to labai vargina akis. O jos regėjimas tikrai smarkiai nusilpęs, reikia net keturių su puse dioptrijų akinių. Kas turi regėjimo problemų, žino, kad tokie akiniai – stiprūs, ir be jų žmogus tikrai mato labai blogai. Gali klientui pataikauti ir pritarti, bet tiesa – tokia. Todėl ir pasakiau, kad jei nesaugos akių, tai visai apaks. Sakiau, kad visos mes galim norėti būti manekenėmis, bet jei akinių reikia – tai reikia. Sveikata juk – svarbiausia. Moterys nuo pat pradžių buvo nepatenkintos. Jos norėjo, kad senus stiklus įdėtume į naujus rėmus. Išgirdę, kad to padaryti neįmanoma, susierzino. Pokalbis nebuvo malonus. Tokių pasitaiko retai. Dažniau žmonės padėkoja už gerą aptarnavimą. Publikuota: 2005-05-31 09:16:06 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|