„Santaka“ / Maži nameliai pripildyti dvasingumo ir išminties

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-09-30 08:49

Dalinkitės:  


Davatkyno „savininkė“ Danguolė Lincevičienė juokavo, jog visi, apsilankiusieji šiame kampelyje, nori dar kartą atvažiuoti.

Autorės nuotr.


Maži nameliai pripildyti dvasingumo ir išminties

Birutė NENĖNIENĖ

Kar­tais žmo­nės, no­rin­tys pa­so­tin­ti sa­vo alks­tan­čią sie­lą, la­bai nu­liūs­ta, kad jų gy­ve­ni­mo ly­gis, am­žius bei rea­lios ar su­si­kur­tos prie­žas­tys su­pan­čio­ja no­rus ap­lan­ky­ti vie­ną ar ki­tą tu­ris­ti­nių fir­mų pla­čiai iš­rek­la­muo­tą sak­ra­lią vie­to­vę. Ta­čiau ne­re­tai nu­tin­ka taip, kad vi­sai ne­to­li pa­si­ro­do be­sąs mums ne­ži­no­mas že­mės lo­pi­nė­lis, ku­ris be­veik ste­buk­lin­gas jau vien dėl to, kad ten daug me­tų že­mė ir oras bu­vo pri­so­tin­ti ty­rų šir­džių ge­rų dar­bų ir kas­die­ni­nių mal­dų ato­dū­sių...



Pa­mė­go me­ni­nin­kai

Tik už ge­ros va­lan­dos ke­lio, va­žiuo­jant iš Vil­ka­viš­kio au­to­mo­bi­liu, Ši­la­vo­to (Prie­nų r.) pa­šo­nė­je, už pu­ši­mis apau­gu­sių kal­vų, Tra­ke­lio kal­no šlai­te pa­si­slė­pu­si (vi­sai ne­to­li „Via Bal­ti­cos“ ma­gist­ra­lės) praei­tų šimt­me­čių ra­my­bės dva­sia al­suo­ja so­dy­bė­lė, ap­tver­ta se­na pi­nu­čių tvo­ra. Iš tie­sų tai – ke­li ma­žu­tė­liai na­mu­kai, pil­ni įvai­riau­sių daik­tų, at­spin­din­čių šio kraš­to bui­tį, kul­tū­rą, is­to­ri­ją, re­li­gi­nį gy­ve­ni­mą. Šiuo me­tu tai yra Prie­nų kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus fi­lia­las – Ši­la­vo­to da­vat­ky­nas. Šią vie­tą žmo­nės nuo se­nų se­niau­sių lai­kų taip va­di­no.

Tai – uni­ka­lus kam­pe­lis, et­nog­ra­fi­nio pa­vel­do da­lis. Me­ni­nin­kai (li­te­ra­tai, poe­tai, dai­li­nin­kai, dro­žė­jai), „at­ra­dę“ šią vie­tą, čia su­grįž­ta dar ne vie­ną kar­tą. Sun­ku žo­džiais nu­sa­ky­ti tą at­mos­fe­rą, ku­rią jie jau­čią šio­je so­dy­bo­je reng­da­mi poe­zi­jos skai­ty­mus, kny­gų ap­ta­ri­mus, dai­lės ple­ne­rus, fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­das, jau­ni­mo sto­vyk­las ir kt.). Į ka­me­ri­nė­je ap­lin­ko­je vyks­tan­čius ren­gi­nius tar­si iš dan­gaus nu­si­lei­džia an­ge­lai, kad pa­bū­tų tarp žmo­nių, be­si­šil­dan­čių bend­ra­vi­mu.



Šei­mos nuo­sa­vy­bė

Mus pa­si­ti­ku­si ir iš­ly­dė­ju­si Dan­guo­lė Lin­ce­vi­čie­nė sa­kė, jog tik prieš me­tus ji pradėjo dirbti etatine muziejaus darbuotoja. Šis kam­pe­lis jau­nai mo­te­riai bran­gus tuo, kad yra jos nuo­sa­vy­bė, ku­rią pa­vel­dė­jo iš Da­vat­ky­ne daug me­tų gy­ve­nu­sios mo­čiu­tės bei ki­tų da­vat­kė­lių. Pa­mal­džios mo­te­rė­lės pa­si­ti­kė­jo Dan­guo­le, jog ji čia iš­sau­gos jų gy­ve­ni­mo dva­sią ir ne­leis nameliams apaug­ti dil­gė­lė­mis.

Kai apie 2000-uo­sius me­tus mi­rė pa­sku­ti­nė so­dy­bo­je gy­ve­nu­si da­vat­kė­lė, Da­vat­ky­nu rū­pin­tis ir jį tvar­ky­ti pra­dė­jo Lin­ce­vi­čių šei­ma.

– Tai da­ro­me to­dėl, kad my­li­me sa­vo kraš­tą, bran­gi­na­me praei­tį, – šyp­so­jo­si Dan­guo­lė, nuo­šir­džiai ro­dy­da­ma su­kaup­tas ver­ty­bes, ku­rių da­lį, kad nuo drėg­mės ne­ges­tų, žie­mai par­si­ve­ža į sa­vo na­mus Ši­la­vo­te.

Prieš ke­le­rius me­tus, kai čia bu­vo pra­dė­tas kur­ti mu­zie­jus, no­rė­ta šią vie­tą pa­va­din­ti dva­si­nio at­gi­mi­mo cent­ru, bet pa­skui priei­ta prie nuo­mo­nės, jog įvai­rių cent­rų Lie­tu­vo­je yra daug, o to­kio uni­ka­laus pa­va­di­ni­mo nie­kur ki­tur ne­ra­si.



Vi­są šim­tą me­tų...

Iš tik­rų­jų tai ir yra uni­ka­lus reiš­ki­nys, kad nuo­ša­lia­me kai­me šim­tą me­tų vie­no­je vie­to­je, ma­žo­je bend­ruo­me­nė­je kaip ne­le­ga­lia­me vie­nuo­ly­ne, kuk­liai, bet sa­va­ran­kiš­kai gy­ve­no pa­mal­džios mo­te­rys – da­vat­kė­lės, sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sky­ru­sios mal­doms, ge­riems dar­bams. Jos ne­bu­vo at­si­sky­rė­lės: ruo­šė vai­kus Pir­ma­jai iš­pa­žin­čiai ir Ko­mu­ni­jai, glo­bo­jo li­go­nius, pri­žiū­rė­jo Ši­la­vo­to baž­ny­čią, pa­dė­jo ku­ni­gams. Čia pri­si­glaus­da­vo el­ge­tos ar naš­lai­čiai, naš­lės ar vie­ni­šos mo­ti­nos su vai­kais, ap­si­gy­ven­da­vo mo­ki­niai, ku­riems to­li atei­ti į mo­kyk­lą, po­ka­rio me­tais da­vat­kė­lės slė­pė žmo­nes nuo trem­ties į Si­bi­rą.

Da­vat­ky­no įkū­rė­ja Ma­ri­jo­na Dab­ri­šiū­tė čia ap­si­gy­ve­no apie 1895 me­tus. Vė­liau, nu­si­pir­ku­sios po pen­kis arus že­mės, ma­žu­čius na­mu­kus, kaip ce­les, sta­tė­si ki­tos mal­di­nin­kės. Ta­čiau tuo­se ma­žuo­se na­me­liuo­se (o jų sto­vė­jo net sep­ty­ni) įvai­riu lai­ku ap­si­sto­da­vo tiek žmo­nių, kiek tilp­da­vo lo­vų, – vie­tos ir ši­lu­mos bei duo­nos už­tek­da­vo vi­siems.

Per vi­są šimt­me­tį čia tur­tin­gą dva­si­nį gy­ve­ni­mą nu­gy­ve­no sep­ty­nio­li­ka da­vat­kė­lių.

Da­bar so­dy­bo­je ple­ne­rų me­tu ap­si­gy­ve­nan­tys dai­li­nin­kai juo­kau­ja, kad jau­čia ne­to­lie­se sklan­dan­čias da­vat­kė­lių dva­seles.

Skir­tin­gais vin­giais į Ši­la­vo­tą su­bė­go šių mo­te­rų ke­liai. Vie­nos jų bu­vo sa­vaip pa­ženk­lin­tos li­ki­mo, ki­tos ieš­ko­jo ra­my­bės ir at­jau­tos, bet vi­sos sa­vo die­nas, dar­bus ir mal­das pa­sky­rė Die­vui.

Da­vat­kė­lės gy­ve­no kuk­liai, pra­gy­ve­ni­mui už­si­dirb­da­vo verp­da­mos, siū­da­mos, aus­da­mos ar ki­taip pa­gel­bė­da­mos žmo­nėms. Gy­ven­to­jai už vai­kų mo­ky­mą ti­kė­ji­mo tie­sų ar ki­to­kią pa­gal­bą joms at­si­ly­gin­da­vo. Iš šio kraš­to ki­lę ke­lių kar­tų žmo­nės pri­si­me­na da­vat­kė­les kaip sa­vo ti­ky­bos mo­ky­to­jas.

„Se­no­liai mū­sų blyks­te­lė­da­vo kaip ki­birkš­tis. Jiems sie­nų ke­tu­rių kaip ke­tu­rių tie­sų rei­kė­jo“, – ra­šo poe­tas Gin­tau­tas Dab­ri­šius, D.Lin­ce­vi­čie­nės bro­lis.



Sau­go at­mi­ni­mą

Da­bar dviejuose išlikusiuose originaliuose ir viename atstatytame na­me­lyje ga­li­ma pa­ma­ty­ti bui­ties ra­kan­dų, bal­dų, dra­bu­žių, se­nų mal­dak­ny­gių bei šven­tų pa­veiks­lų ir dar daug ko, kas bu­vo neats­ki­ria­ma da­vat­kė­lių gy­ve­ni­mo da­lis.

Dan­guo­lė Lin­ce­vi­čie­nė ir to­liau ren­ka et­nog­ra­fi­nes ver­ty­bes, no­ri su­ras­ti šia­me kraš­te di­de­le kai­mo na­mų puoš­me­na bu­vu­sių spal­vin­gų šven­tų pa­veiks­lų. Ne­ma­ža Da­vat­ky­no te­ri­to­ri­ja gra­žiai su­tvar­ky­ta, pri­so­din­ta daug gė­lių, ku­rias la­bai mė­go ir da­vat­kė­lės.

Me­džio dro­žė­jai ne­se­niai bu­vo su­si­rin­kę į ple­ne­rą ir ke­le­tą skulp­tū­rų de­di­ka­vo čia gy­ve­nu­sioms da­vat­kė­lėms – Ma­ri­jo­nai, Ka­ta­ri­nai, Onai, Mag­da­le­nai – at­min­ti. Dro­ži­niai, pri­tvir­tin­ti prie iš­la­kių pu­šų, pa­lei ši­lo ta­ke­lį, pa­si­tin­ka ir iš­ly­di vi­sus, ap­si­lan­kan­čius Da­vat­ky­ne.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas