„Santaka“ / Vilkaviškietis pailsi... kūju skaldydamas akmenis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-09-26 16:02

Dalinkitės:  


Rie­du­lius G.Ri­bi­kaus­kas skal­do de­šimt ki­log­ra­mų sve­rian­čiu „plak­tu­ku“.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Vilkaviškietis pailsi... kūju skaldydamas akmenis

Eglė MIČIULIENĖ

Tvo­rų ap­link pri­va­čius na­mus da­bar ga­lima pa­ma­ty­ti įvai­rių: me­di­nių, me­ta­li­nių, su­tver­tų iš sky­dų, su­pin­tų iš vy­te­lių.

Vil­ka­viš­kie­tis Ge­di­mi­nas Ri­bi­kaus­kas bai­gia dai­lin­ti sa­vo pa­ties pa­sta­ty­tą tvo­rą iš skal­dy­tų ak­me­nų.

„Esu ope­ruo­tas, su dirb­ti­nė­mis „de­ta­lė­mis“ ir ne­tu­riu daug jė­gų – tai tik ak­me­nis ga­liu skal­dy­ti“, – pa­kal­bin­tas šmaikš­ta­vo vy­ras.



Toks dar­bas ma­lo­nus

Ge­di­mi­nas Ri­bi­kaus­kas kai­my­nams ži­no­mas kaip auk­si­nių ran­kų žmo­gus.

Tuoj bus ke­tu­rias­de­šimt me­tų, kai pa­ts G.Ri­bi­kaus­kas, bū­da­mas vos 23-ejų, Ža­lu­my­nų kvar­ta­le pra­dė­jo sta­ty­tis na­mą. Pa­sis­ta­tė vie­nas, be nie­kie­no pa­gal­bos. „Tik­tai šil­dy­mo sis­te­mą svai­nis pa­dė­jo iš­ve­džio­ti“, – iš­di­džiai sa­kė G.Ri­bi­kaus­kas.

Šei­mi­nin­kas na­mus pats ir re­mon­tuo­ja, vis kaž­ką pa­dai­li­na, kaž­kur pa­to­bu­li­na. Tuo pat me­tu dar ir ki­tiems pa­tal­ki­nin­kau­ja.

Skal­dy­tais ak­me­ni­mis puoš­ti sa­vo na­mus G.Ri­bi­kaus­kas sa­ko pra­dė­jęs gal prieš ket­vir­tį am­žiaus.

Pir­miau­sia ak­me­nų pa­mū­ri­jo apie laip­tus, ap­lip­dė pa­ma­tus, vė­liau su­si­mū­ri­jo prie­bu­tį, ak­me­ni­nius var­tus... Šie­met atė­jo lai­kas ir tvo­rai.

Skam­ba pa­ra­dok­sa­liai, bet G.Ri­bi­kaus­kas tvir­ti­na, kad dirb­da­mas su ak­me­ni­mis jis pail­si.

„Man pa­tin­ka toks dar­bas. Ge­riau ak­me­nis skal­dy­ti, nei ką nors knai­by­ti prie au­to­mo­bi­lio...“ – sa­kė žmo­gus.



Nuo še­šio­li­kos me­tų

Ak­me­nis skal­dy­ti G.Ri­bi­kaus­kas iš­mo­ko dar vi­sai jau­nas.

„Bū­da­mas še­šio­li­kos me­tų pra­dė­jau dirb­ti. Ta­da po­ra vy­rų dir­bo ak­mens­kal­dė­je, jie ma­ne ir pa­mo­kė. Tik jų tiks­las bu­vo ki­tas – kai ne­pa­jėg­da­vo į ma­ši­ną įkel­ti, tai ak­me­nį skel­da­vo pu­siau. Na, pa­skui po tru­pu­tį to­bu­lė­jau. Da­bar tu­riu to­kį 10 ki­log­ra­mų sve­rian­tį „plak­tu­ką“, juo ak­me­nis ir skal­dau. Leng­viau kaip mal­kas...“ – šyp­te­li G.Ri­bi­kaus­kas.

To­kį dar­bą dir­bant rei­kia ne tik­tai jė­gų, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti neiš­ma­nan­čiam, bet ir kruopš­tu­mo. Rei­kia pa­gal­vo­ti ir kaip skel­ti, ir kur ak­me­nį pa­dė­ti. Jei dir­ba neį­gu­dęs žmo­gus, tru­pa ne rie­du­liai, o kū­jo ko­tas. G.Ri­bi­kaus­kas pa­sa­ko­jo vie­ną žmo­gų mo­kęs skal­dy­ti ak­me­nis. Vi­sai ne­blo­gai mo­ki­niui se­kė­si, tik per die­ną po tris­kart rei­kė­da­vo keis­ti kū­jo ko­tą...

Vil­ka­viš­kie­tis tvir­ti­no, kad per die­ną ak­me­nų skal­dy­ti tik­rai neiš­moks­ta­ma.

– Ne­se­niai čia bu­vo už­su­kę to­kie, no­rin­tys iš­mok­ti, – kartą per die­ną net du pra­šė­si. Vienas atėjo ir sa­ko: „Ži­nai, aš va­ka­re po dar­bo šian­dien bū­siu lais­vas, pa­ro­dyk, kaip čia rei­kia da­ry­ti.“ Tai aš jam ir sa­kau: „Kol ge­rai pra­dė­jau skal­dy­ti, praė­jo maž­daug de­šimt me­tų. O tu no­ri per po­rą va­lan­dų iš­mok­ti“, – kal­bė­jo G.Ri­bi­kaus­kas.

Prieš mū­ri­jant su­skal­dy­tus rie­du­lius dar rei­kia juos ir ap­dai­lin­ti, ap­ta­šy­ti.

Tar­pai tarp ak­me­nų už­pil­do­mi ce­men­tu ir ap­dai­li­na­mi spe­cia­liu įran­kiu, ku­riuo, anot pa­šne­ko­vo, dirb­ti ir­gi rei­kia įgū­džių.



Sto­vė­ti ša­lia pa­vo­jin­ga

G.Ri­bi­kaus­kas pa­sa­ko­jo, jog stam­bes­nių rie­du­lių ras­ti vis sun­kiau. „Anks­čiau ne tik pa­ke­lė­se ga­lė­jai pri­si­rink­ti. At­va­žiuo­da­vai pas ko­kį ūki­nin­ką į lau­kus, tai jis dar ir džiaug­da­vo­si, kad pai­mi ko­kį ak­me­nį iš dir­vos“, – pri­si­mi­nė žmo­gus.

Vy­ras au­to­mo­bi­lio prie­ka­bo­je vi­suo­met ve­žio­ja­si kū­jį, nes rie­du­lius pa­pras­tai skal­do vie­to­je. Jei ak­muo di­de­lis, ki­taip jo ir ne­par­ve­ši. „Esu skal­dęs to­kių ak­me­nų, kad vie­nas vos til­po į tris prie­ka­bas“, – tvir­ti­no pa­šne­ko­vas.

Nors ak­me­nų ir trūks­ta, ne­gra­žių rie­du­lių G.Ri­bi­kaus­kas na­mo ne­ve­ža. Jei per­skel­tas ak­muo pa­si­ro­do ne­dailus, į prie­ka­bą to­kio net ne­ke­lia.

Kie­me ak­me­nis skal­dy­ti – pa­vo­jin­ga, juk į šo­nus le­kia ašt­rios ske­veld­ros. „Sken­da kaip kul­ka, iš­mu­ši kai­my­nui lan­gą – dau­giau kai­nuos nei pa­ti tvo­ra“, – šmaikš­ta­vo pa­šne­ko­vas.

Be­je, kar­tą skal­dant rie­du­lius pa­na­šiai ir nu­ti­ko, tik ske­veld­ra lė­kė ne į lan­gą, o tie­siai kai­my­nui į a­kį. Žmogus sto­vė­jo už ko­kių sep­ty­nių met­rų nuo ak­mens­kal­džio, kai at­skrie­ju­si ak­mens at­plai­ša kir­to po an­ta­kiu. Skau­dė­jo ko­kias tris die­nas, bet kai­my­nas džiau­gia­si, kad pa­ti akis li­ko svei­ka.

„Tai kad ne­klau­so, sa­kau jam, kad ar­ti ne­sto­vė­tų, – pyk­te­li G.Ri­bi­kaus­kas ir čia pat vėl pa­juo­kau­ja. – Ma­tyt, la­bai pa­ts iš­mok­ti no­ri.“



50 me­tų – ne­ga­na

Tvo­rą G.Ri­bi­kaus­kas pra­dė­jo da­ry­ti pa­sku­ti­nė­mis ba­lan­džio die­no­mis. Taip vi­sa va­sa­ra ir pra­bė­go dar­buo­jan­tis su ak­me­ni­mis. Baig­da­mas tvo­rą darbš­tus žmo­gus spė­jo dar ir kai­my­nui su­mū­ry­ti ak­me­ni­nį, ply­to­mis puoš­tą lau­ko ži­di­nį. Pa­ties G.Ri­bi­kaus­ko kie­me ir­gi sto­vi ak­me­ni­nis ži­di­nys, tik dar pa­to­bu­lin­tas, su ne­di­de­le rū­kyk­la.

Meist­ras pa­sa­ko­jo, jog į dvi­de­šim­tį met­rų tvo­ros per va­sa­rą su­mū­ri­jo apie dvi de­šim­tis to­nų ak­me­nų.

Kad ak­me­ni­nė tvo­ra at­ro­dy­tų ne to­kia „sun­ki“, ji bus pa­puoš­ta me­ta­li­niais kal­vio iš­kal­tais stry­pe­liais. Jiems tvo­ro­je spe­cia­liai pa­lik­ti tar­pai.

G.Ri­bi­kaus­kas džiau­gė­si, kad ak­me­ni­nė tvo­ra ne tik gra­žiai at­ro­do – ji tar­naus il­gus me­tus.

– Na, kad ir skar­di­nė tvo­ra – kas iš jos? Lai­ki­nas da­ly­kas. Pen­kias­de­šimt me­tų – ir su­pus, – juo­ka­vo žmo­gus. – O ma­niš­kė tvo­ra dar il­gai sto­vės...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas