„Santaka“ / Ugniagesių išgelbėtam šuniui prieglobsčio rasti nepavyko

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-09-09 09:00

Dalinkitės:  


Sodėnų ugniagesių komandos gelbėtojai A.Simokaitis ir L.Zaikauskas padėjo mokytojai S.Jakimavičienei išspręsti kelias dienas kankinusią problemą ir ištraukti į duobę įkritusį šunį.

Autorės nuotr.


Ugniagesių išgelbėtam šuniui prieglobsčio rasti nepavyko

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nors mūsų šalyje, kaip ir kitose civilizuotose valstybėse, galioja aibės įstatymų, ginančių gyvūnų teises ir numatančių, kas turėtų rūpintis beglobiais, įsteigtos specialios tarnybos ir sukurti darbuotojų etatai, vis dėlto susidūrus su problema belieka skėstelėti rankomis. Tai, kas parašyta popieriuje, realiame gyvenime paprasčiausiai neegzistuoja.



Kreipėsi į redakciją

Redakcija gavo nerimo kupiną elektroninį pajevonietės laišką. Moteris prašė „Santakoje“ išspausdinti skelbimą, kad sodyboje į duobę įkritęs didelis rudas šuo. Ji tikėjosi, kad perskaitęs skelbimą atsiras šuns šeimininkas ir paskambins nurodytu telefonu.

Tačiau laikraštis – ne radijas ar televizija, kur gautą informaciją galima paviešinti per kelias valandas ar net minutes. Todėl sunerimome, kad į duobę įkritęs šuo gali nesulaukti, kol laikraštį perskaitys jo šeimininkai.

Kai susisiekėme su pajevoniete, tapo ramiau – moteris į siaurą angą įkritusį šunį jau kelios dienos šėrė, ramino, tačiau nei jai, nei į talką pakviestiems kaimo vyrams šuns ištraukti nepavyko. Išsigandęs gyvūnas slėpėsi tolimiausiame kampe, kur žmonės pasiekti negalėjo, ir išlįsdavo tik paėsti. Visi nerimavo, kad gaudamas mažai saulės šviesos šuo gali nugaišti.



Gyveno po cisterna

Pajevonietė mokytoja papasakojo, jog šuo į duobę galėjo įkristi dar savaitgalį, mat sodybos šeimininkas tada pravėrė angą, kad pravėdintų seną kuro talpyklą. Kažkada, kai buvo pigus dyzelinas ir namus žmonės šildydavo skystu kuru, šeimininkas į žemę įkasė didžiulę cisterną ir įrengė ją pagal visus to meto reikalavimus. Kad būtų galima techniškai prižiūrėti talpyklą, iš plytų buvo sumūryta siaura, gal pusmetrio pločio ir kelių metrų gylio anga, pro kurią kopėčiomis galėdavo nusileisti nestambaus sudėjimo žmogus. Ertmė buvo palikta ir po pačia cisterna – kad matytųsi, ar talpykla neprakiuro. Būtent į tokius „spąstus“ ir pateko, matyt, naktį pajevoniečio valdomis lakstęs šuo.

Ryte šeimininkė išgirdo šuns kaukimą, tačiau niekaip negalėjo suvokti, kur yra pats gyvūnas. Apėjusi kiemą ji pagaliau suprato, jog šuo įkritęs į žemyn vedančią siaurą angą. Gailestinga moteris pradėjo šerti gyvūną, kalbinti, net įleido kopėčias tikėdamasi, kad šuo kaip nors išlįs. Tačiau gyvūnas tik lodavo pamatęs svetimus, o pabandžius gelbėti nusigrūsdavo į siaurą ertmę po cisterna, kur žmogus jo pasiekti negali. Kelias dienas kaime vyko šuns „gelbėjimo darbai“, bet ištraukti gyvūno taip ir nepavyko.



Šunį išgelbėjo

Beliko vienintelė viltis – kreiptis į ugniagesių gelbėtojų tarnybą. Skambindami tikėjomės, jog jie turi kokią specialią įrangą, pagelbėsiančią tokioje neįprastoje situacijoje. Ugniagesiai, žinoma, padėti neatsisakė. Kaip mat į Pajevonį nuskubėjo gelbėtojų ekipažas. Tik pamatę, į kokią bėdą pateko šuo, rankomis skėsčiojo ir gelbėtojai.

– Jei čia liepsnotų namas, žinotume, ką daryti, – susirūpinę, kaip padėti pajevoniečiams, kalbėjo ugniagesiai. – Bet šunims gelbėti tikrai neturime specialios įrangos.

Tačiau prie ekstremalių situacijų įpratę gelbėtojai vis dėlto rado išeitį. Buvo nuspręsta šunį maistu išvilioti iš slėptuvės ir nuleidus lentas užtverti jam įėjimą į siaurą ertmę po cisterna. Kai šis manevras pavyko, beliko sugalvoti, kaip šunį iškelti į paviršių. Viliojant pririštu kaulu, ugniagesiams pavyko pernerti virvę po šuns pilvu ir nelaimėlį iškelti.



Niekam nereikalingas

Gelbėjimo operacija buvo baigta. Beliko vienintelė problema: kur dėti vargšą gyvūną? Mūsų viltis, kad jo pasiges šeimininkas, iškart „užgesino“ pro šalį ėjęs pajevonietis. Jis patikino, jog šuo po kaimą valkatauja jau seniai ir nei namų, nei šeimininko neturi.

Gyvūną šėrusi ir prižiūrėjusi moteris taip pat sakė negalinti laikyti dar vieno šuns, nes jau turi du saviškius. Nei ugniagesiai gelbėtojai, nei redakcijos darbuotojai taip pat neturėjo galimybių priglausti beglobio gyvūno. Žurnalistams jau ne vieną tokį teko įkurdinti savo namuose po nepavykusių „gerumo akcijų“, kai konteineriuose rastiems ar į gatvę išmestiems gyvūnams, paskelbus laikraštyje, šeimininkų neatsirasdavo.

Bandėme susisiekti su įvairiomis tarnybomis: Gyvūnų priežiūros centru, rajono veterinarijos tarnyba, gyvūnų globos draugijomis. Didžiuosiuose miestuose įsikūrusios įstaigos sakė turinčios bėdos ir su savais gyvūnais. Viena vilniečių draugija pasiūlė mums patiems atvežti šunį, tada ir svarstysią, kur jį dėti. Kitos sakė galinčios pačios atvykti, bet iškvietimas vertinamas keliais šimtais litų.



Darbas – popieriuje

Žinodami, kad rajono Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi net etatinį darbuotoją, besirūpinantį gyvūnų globa, kreipėmės į jos vadovą J.Dubauską. Tačiau vietinė įstaiga, nors ir turėdama tokį etatą, deja, neturi nei voljerų, nei kitokių patalpų gyvūnams laikyti. Be abejo, ir lėšų išlaikyti beglobius niekas neskiria. Anot J.Dubausko, jų darbuotojai tegali rūpintis, kad šeimininkai nepažeistų gyvūnų teisių. O beglobiai padarai – kitų tarnybų reikalas.

Taigi, beliko tik dar kartą įsigilinti į Europos konvencijas dėl naminių bei laukinių gyvūnų apsaugos ir įsitikinti, jog tokie įstatymai pas mus dar neveikia. O kelias paras duobėje pratupėjęs „rudis“, pajutęs laisvę, nelaukė, kol mes surasime jam gal ir labai brangų prieglobstį Vilniuje ar Kaune. Jis spruko ir nudūmė Pajevonio laukais pagyventi laisvėje bent iki tol, kol į seniūniją atvyks šungaudžiai.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas