„Santaka“ / Senąją Suvalkijos ūkininko sodybą gelbsti marti

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-05-26 08:54

Dalinkitės:  


Irena Akelaitienė, 34 metus išdirbusi Vilniaus gimdymo namuose akušere, nusprendė grįžti į Suvalkiją ir gyventi dar nuo smetoninių laikų likusioje uošvijoje.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Senąją Suvalkijos ūkininko sodybą gelbsti marti

Algimantas GUDAITIS

Vieni išvažiuoja iš kaimo gyventi į miestus, veržiasi įsitvirtinti sostinėje, patraukia geresnio gyvenimo ieškoti į kitas šalis, kiti iš didmiesčių grįžta į senąjį kaimą. Irena Akelaitienė, 34 metus išdirbusi akušere-anesteziologe Vilniaus miesto gimdymo namuose, turėjusi sostinėje 3 kambarių butą, parvažiavo į savo uošviją Žiūrių-Gudelių kaime ir ruošiasi sulaukti senatvės senoje, dar nuo smetoninių laikų užsilikusioje ūkininko sodyboje.

Irena kilusi iš Kybartų. Jos mama Marija Rasiukevičienė buvo pirmoji Kybartų ligoninės akušerė. Tėtis dirbo darbininku Prekybos įrengimų gamykloje.

– Ko gero, beveik pusė dabar jau pensijon besiruošiančių kybartiečių į šį pasaulį atėjo per mamos rankas, – sakė Irena.

Mamos pėdomis patraukė ir duktė. Baigusi Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, ji įstojo į Kauno medicinos mokyklą ir įsigijo akušerės specialybę. Pagal paskyrimą Irena išvažiavo dirbti į Vilniaus miesto gimdymo namus. Tai buvo jos pirmoji ir tikriausiai paskutinė darbovietė.



Į tremtį ir katorgą

Gyvenimo takai ir likimas suvedė Ireną Rasiukevičiūtę su sena Suvalkijos ūkininkų Akelaičių gimine. Iki antrojo pasaulinio karo Žiūrių-Gudelių kaime ūkininkavę Bronius ir Marija Akelaičiai valdė beveik 40 ha žemės. Jie augino tris vaikus – sūnus Viktorą ir Adolfą bei dukrą Mariją. Vaikai prie ūkio nelinko. Viktoras, baigęs mokslus Vakarų valstybėse, dirbo „Stumbro“ fabrike Kaune, Adolfas išvažiavo mokytis į Vokietiją, vėliau pateko į Ameriką. Nesiruošė ūkininkauti ir dukra. Senuosius Akelaičius tarybų valdžia 1941 m. ištrėmė į Sibirą, ten jie ir mirė. Tremties neišvengė ir Viktoro šeima. Per antrą tremties etapą Viktorą su žmona Anele ir dviem mažamečiais sūnumis Vidu ir Sigitu tremties vykdytojai taip pat įspraudė į gyvulinį vagoną. Dešimt metų katorgoje išbuvo ir duktė Marija. Vėliau ją dukra pasiėmė į Ameriką, kur Marija ir mirė.



Ištekėjo už tremtinio

Viktoro šeima 1964 m. gavo teisę iš tremties grįžti į Lietuvą. Apsigyventi nei savo, nei tėvų namuose valdžia jiems neleido. Pasak Irenos, Viktoro Akelaičio šeima įsikūrė vieno namo palėpėje, Vievyje, ir nugyveno ten iki mirties.

1973 metais Irena susipažino su Vidu Akelaičiu ir po poros draugystės metų už jo ištekėjo. Po pusmečio Vidas netikėtai mirė. Jo brolį Sigitą, tik grįžusi iš Sibiro tremties, pašaukė į tarybinę armiją. Ten jis susirgo psichine liga, dažnai Irenos aplankomas dabar gyvena Marijampolės apskrities Suvalkijos psichoneurologiniame internate.

– Aš nejučia prilipau prie šios šeimos, gyvenau jos džiaugsmais bei rūpesčiais ir laikui bėgant, ko gero, likau ne tik Viktoro Akelaičio marti, bet beveik kaip duktė, – tvirtino Irena. Uošvis ją labai mylėjęs, gal net savotiškai saugojęs nuo naujų pažinčių. Su Vidu Irena vaikų neturėjo ir antrą kartą neištekėjo.



Nupirko uošviją

– Dar nemačiusi senųjų Akelaičių sodybos, iš vyro ir uošvio pasakojimų sužinojau, kad tai buvo gražus ir tvarkingas suvalkietiškas ūkis. Vien namų valda, kiemas, sodas užėmė apie 2 ha žemės. Ūkininkai laikė gyvulių. Turėjo pramoginių žirgų, jiems treniruoti buvo įrengtas maniežas. Buvo talpūs ir tvarkingi tvartai, klojimai, svirnas. Prieš karą Akelaičiai įsikėlė į naują namą, kuriame jau buvo vonia, kanalizacija, nors vandenį pumpavo rankomis iš iki šių laikų išlikusio šulinio. Prie sodybos buvo namas samdomiems darbininkams – kumečiams. Jame ilgus metus gyveno, o ištrėmus šeimininkus į Sibirą, persikėlė į ūkininkų namą, Rimavičių šeima, – dalijosi Akelaičių šeimos istorijos nuotrupomis jų marti Irena.

Jau mirus seniesiems Akelaičiams, tačiau dar esant gyviems jų vaikams, Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Ūkininkai susigrąžino namus, žemes. Likusiu tėvų turtu pradėjo rūpintis ir Irenos uošvis Viktoras Akelaitis. Už tėvų namus sūnus paprašė kompensacijos. Apie tai sužinojęs Amerikoje gyvenantis brolis Adolfas supyko ir parašė Irenai laišką, kad ši padėtų išsaugoti tėviškę. Irena sako senųjų Akelaičių namus atpirkusi jau savo vardu. Tam reikėjo gauti Gegužės 1-osios kolūkio pirmininko Jono Grigučio ir Akelaitynėje gyvenusių kumečių Rimavičių dukros Danos Rimavičiūtės-Baltrušaitienės bei taip pat ūkininkų name gyvenusių Danutės ir Vidmanto Mačių sutikimą. Tuos sutikimus Aldona gavo. Buvusiai Akelaičių kumečių Rimavičių dukrai ir jos sūnui Aldona leido atpirktame name gyventi iki jų mirties.



Sodyba atskirta nuo žemės

Žemės grąžinimu pradėjo rūpintis Irenos uošvis Viktoras Akelaitis. Tačiau garbaus amžiaus žmogus nepajėgė ir nespėjo sekti nuolat besikeičiančius žemės grąžinimo įstatymus, gyvendamas Vievyje negalėjo matyti vietinių žemėtvarkininkų ir matininkų darbų.

Nors Akelaičių sodyba yra kaimo gilumoje, už kelių kilometrų nuo kolūkinės gyvenvietės, tačiau apie sodybą esantys laukai buvo priskirti taip vadinamai žaliajai zonai ir išdalyti trihektariams. V.Akelaičiui matininkai atmatavo 27 ha žemės ir 2 ha miško (alksnyno), tačiau į grąžintus laukus iš atpirktos sodybos jis ir marti gali patekti tik per svetimiems žmonėms atiduotas tėvų žemes. 1997 metais Irenos uošvis Viktoras Akelaitis mirė, taip ir nepajėgęs visiškai susigrąžinti savo tėviškės laukų. Prieš mirtį susigrąžintą žemę jis padovanojo marčiai, tik pusmetį gyvenusiai su jo sūnumi, Irenai Akelaitienei.

Dabar Irena rauna ridiką su žemėtvarkininkais, matininkais, kad po jos namų langais nešeimininkautų svetimi žmonės, kad nereikėtų prašyti jų leidimo įvažiuoti į jai atitekusias žemes. Problema sudėtinga, jai išspręsti nepakanka vien formalių žemėtvarkos įstatymų straipsnių, bet reikia ir žemėtvarkininkų, matininkų, naujųjų žemių savininkų geranoriškumo, tarpusavio supratimo.

Palikusi Vilnių Irena ruošiasi Akelaitynėje įsikurti ilgam. Jau suremontuotas gyvenamasis namas, dalis langų pakeisti plastikiniais, rūpestingai prižiūrimi išlikę ūkio pastatai, suręsta nauja pirtis, išvalytas kiemas, prižiūrimas sodas. Irena dar kartą kitą per savaitę nuvažiuoja padirbėti į Vilniaus miesto gimdymo namus, tačiau jau rūpinas dokumentais išankstinei pensijai gauti. Akelaitynėje jai padeda tvarkytis draugu vadinamas Vytautas. Iš sutvarkytos sodybos, priskaldytų rietuvių malkų, ruošiamos apie sodybą tverti tvoros matosi, kad į senąją Akelaitynę grįžta rūpestingi šeimininkai.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas