„Santaka“ / Žmogus, kuriam įdomus pats gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-08-26 09:23

Dalinkitės:  


Vitas Blažaitis nepyksta dėl greito gyvenimo tempo. Jis spėja susitvarkyti namuose ir dalyvauti daugelyje renginių.

Autorės nuotr.


Žmogus, kuriam įdomus pats gyvenimas

Birutė NENĖNIENĖ

Už Opšrūtų kaimą

Kiekviename valstybinių švenčių minėjime, bet kokiame tremtinių ar partizanų pagerbimo renginyje Vilkaviškyje ar kitoje rajono vietovėje visada pamatysi tą patį vyriškį – smulkaus kūno sudėjimo, su permestu per petį krepšiu, giedro veido santūrų žmogų.

„Viteli“, – kreipiasi į jį tokių renginių organizatoriai ir dažnai paprašo vyriškį nešti tremtinių vėliavą. „Vitas Blažaitis iš Opšrūtų – didelės sielos žmogus, kokių reta“, – taip jį apibūdino LPKTS Vilkaviškio skyriaus pirmininkė D.Karkienė.

Nesvarbu, kuriuo laiku ir kur vyktų renginys, savo automobilio neturintis vyriškis į jį atvyksta pakeleivingomis mašinomis, traukiniu arba atmina dviračiu.

„Kodėl Jums svarbu dalyvauti tremtinių ar kituose panašiuose patriotiniuose renginiuose?“ – klausiau Vito Blažaičio. Jo atsakymas buvo trumpas: „Už visą Opšrūtų kaimą.“



Skaudi atmintis

Opšrūtų kaimo vardas į istoriją įrašytas krauju. Archyvų dokumentai liudija, jog pokario metais į šio kaimo vokiečių repatriantų sodybas buvo atkeltos rusų ir gudų šeimos. Ginkluotą grupę sudarė 28 asmenys. Ginkluoti kolonistai terorizavo vietinius gyventojus, o 1947 metų rudenį, būdami girti, iš turimų ginklų šaudė.

„Tauro“ apygardos partizanai buvo keletą kartų kaime išplatinę perspėjimus, kad nežmoniškas kolonistų elgesys su vietos gyventojais yra nepakenčiamas, kad jie kuo greičiau išsinešdintų iš Lietuvos, o jeigu nepaklausys – bus sunaikinti. Tačiau į tai nebuvo reaguojama. Tų pačių metų lapkričio mėnesį partizanų būrys įvykdė Opšrūtų karinę operaciją, kurios metu žuvo 31 žmogus, 13 buvo sužeista. Tai skaudi akcija, bet laisvės kovų istorijoje pažymėta kaip teisėta tautos savigynos ir kovos už teisę gyventi savo žemėje forma.



Tą gegužės rytą...

Tais pokario metas šešiasdešimtmetis Opšrūtų kaimo gyventojas Jonas Blažaitis, jau dešimtį metų kaip našlys, ramiai triūsė savo septyniolikos hektarų žemės sklype, kurio dalis buvo durpynai. Didesniems sezoniniams darbams pasikviesdavo darbininką, po žmonos mirties likusiems keturiems mažiems našlaičiams vaikams prižiūrėti paprašydavo auklę. Paaugę vaikai kartu su tėvu dirbo savo žemę, tvarkė ūkį.

Vyriausiajai, Anelei, buvo dvidešimt, Vitui – aštuoniolika, Danutei – keturiolika, Kęstučiui – dešimt metų, kai 1948 m. gegužės 22-osios rytui dar tik brėkštant juos prižadino beldimas į duris. Kieme stovėjo keli kareiviai, vietiniai stribai. „Perskaitė raštą, įvardydami visų vardus ir pavardes, jog esame ištremiami iš Lietuvos. Nuėjau kinkyti arklių. Susiruošti mums davė labai mažai laiko. Kiek spėjau, į porą maišų prigrūdau kaip tik rūkykloje rūkinamos mėsos, todėl lašinių užtekome visą 23 dienas trukusią kelionę. Turėjau ką tik nusipirkęs dviratį. Trėmime dalyvavęs apylinkės pirmininkas atsisėdo ant mano dviračio, apsuko ratą ir išvažiavo – sakė, jog man jo nereikia, vis tiek rusų kareiviai atims“, – pasakojo Vitas.

Tik vyresniosios kartos žmonės gali suprasti, ką tuo laiku jaunuoliui reiškė turėti dviratį. Todėl Vitas ir po dešimties metų grįžęs iš Sibiro dėl šio savo turto buvo atkaklus. Labai supykdęs kaltininką, vyras vis dėlto prisiteisė nors pusę dviračio sumos.



Bylos lapus bevartant

Sunku dabar pasakyti, kiek 1947 metų lapkričio mėnesio Opšrūtų įvykiai lėmė, kad 1948 metų gegužės 22 dieną į tremtį buvo išvežta daug Opšrūtų kaimo ūkininkų šeimų. Į vagonus jie buvo sodinami Pilviškių geležinkelio stotyje su nuoroda iki galutinės stoties – Jenisiejaus Krasnojarsko krašte. Blažaičiai nuo pat pradžių pateko į Nižnij Ingašskij rajoną, į miško pramonės ūkį – dirbo prie medžių sakinimo, malkų ruošimo darbų, todėl į blogesnes sąlygas patekusiems atrodė, jog šitiems pasisekė.

Tik šią vasarą, su Vitu susėdę ant suolelio prie tos pačios trobos, ant tos pačios žemės, iš kurios jie buvo išplėšti be teisės sugrįžti, atvertėme iš archyvų atsišviestus jų „kaltės“ įrodymo dokumentus.

Byla Nr. 4296 – per trisdešimties lapų, daugelis jų prikeverzoti rusų kalba. Jonui Blažaičiui visiškai nežinant ji buvo pradėta Kybartų NKVD dar 1947 metų gruodžio 18 dieną „šaltiniui“ pranešus, jog „tekę girdėti, kad prieš 10–12 dienų pas Opšrūtų kaimo buožę Joną Blažaitį buvo užėję banditai. Banditai pas Blažaitį užeina dažnai, juos remia produktais, su jais kalbasi“.

Byla toliau kaupėsi iš „šaltinių“ – agentų – absurdiškų liudijimų, jog „galėję taip būti“, „manoma“, „girdėjo, kad kažkas pasakojo“ ir t. t. Visu tuo remiantis išvadose įvardijami kaltinimai šeimos galvai – tėvui Jonui Blažaičiui: socialinė padėtis ir kilmė – buožė, turi 17 ha žemės, laikydavo 2–3 karves, 3–4 arklius, ūkio darbams „naudojo samdomąją jėgą“.

Bylos rezgėjai ne kartą „šaltinių“ teiravosi apie Jono Blažaičio „antitarybinę“ veiklą. „Girdėjau sakant, jog Blažaitis skleidžia kvailas mintis, kad ateis amerikonai < ...>, palaiko glaudžius ryšius su banditais“, – taip 1948 m. balandžio 6 dieną apklaustas paliudijo tuometinis apylinkės pirmininkas.

Jonas Blažys jaunystėje porą kartų buvo išvykęs į Ameriką uždarbiauti, tad šis faktas okupantams pasitarnavo kaip „antitarybiškumo“ įrodymas.

Artėjant Maskvoje jau seniai suplanuotai gegužės 22 dienos didžiajai Lietuvos ūkininkų ištrėmimo operacijai „Vesna“, ir J.Blažaičio byla ėmė storėti nuo vis kurpiamų kaltinimų: toliau tvirtinama, kad šis „buožė“ skleidžia antitarybines nuotaikas, sakąs, jog Lietuvoje neišsilaikys tarybų valdžia, iš „šaltinių“ sužinoma, jog banditai dažnai ateina į Blažaičio namus, pasilieka nakvoti ir t. t.

Blažaičiai apie vis ryškiau piešiamą jų, kaip klasinių priešų, aršių nacionalistų, portretą nieko nežinojo.

Pavasariop ėmė dirbti žemę net neįtardami, jog 1948 m. balandžio 21 d. jau buvo pasirašytas nutarimas dėl jų ištrėmimo iš Tarybų Lietuvos į Krasnojarsko kraštą be teisės sugrįžti, konfiskuojant turtą.



„Mes labai skirtingi“

Sibire išvargę, Blažaičiai grįžo į Lietuvą su dokumentu, kurį retai kas gaudavo: tai pažyma, jog buvę išvežti „nei šiaip, nei taip“ – trūko įrodymų, kad rėmė „banditus“, o „buožės“ žemės plotai buvę per maži.

Bet savi namai jau buvo apgyvendinti svetimųjų. Tėčiui Sibiras sveikatos nepridėjo – po dešimties metų jis mirė. Tėviškės sodyboje pasiliko gyventi trise: Vitas, brolis Kęstutis ir sesuo Danutė. Anelę gyvenimo keliai nuvedė į Ukrainą.

„Jei gerai dirbi, visur tau gerai. Viskas jau praėjo...“ – šypsosi Vitas klausiamas, ar neliko nuosėdų širdyje po gyvenime patirtų didelių išbandymų, ir siūlo pakalbėti apie linksmesnius dalykus.

Iš šalies atrodytų, jog nieko linksmo negalima būtų išpešti iš tokio likimo. Bet humoro gyslelę turintis Vitas aiškino, jog žmonos taip ir nesuradęs todėl, kad dairėsi jaunesnių, o tos į jį nežiūrėjo. Kolūkyje ir namuose vyras daug dirbo, be to, namie turėjo seną tėvą ir aklą seserį – kam iš bendraamžių merginų jis galėjo būti įdomus? Brolis Kęstutis taip pat nesukūrė šeimos, bet iš kolūkio bėgo kaip iš ugnies.

Danelė, kaip broliai švelniai vadina savo seserį Danutę, į Sibirą tremiant jau skundėsi nusilpusiu regėjimu. Dešimt metų sunkių tremties sąlygų – ir negavusi medikų pagalbos mergina regėjimą prarado visiškai. Neatgavo jo ir Lietuvoje, todėl Danelė jau nepamatė savo tėviškės laukų, medžių, kaimynų veidų. Tačiau neregę seserį visą laiką globoja broliai. Patys sekmadieniais ir šventadieniais nepraleidžia mišių, o Danelę nusiveda retkarčiais, dažniausiai ji tokios kelionės pageidauja per Žolinę.

Tačiau Danutė puikiausiai žino, kas vyksta aplinkui, kokios naujienos Lietuvoje, kaip sekasi pažįstamiems, kaimynams. Blažaičiai dalijasi tuo, ką sužino, klausosi radijo, žiūri televizorių, skaito laikraščius, apie daug ką turi savo tvirtą nuomonę. „Bet mes visi trys esame be galo skirtingi, kartais stipriai susiginčijame“,– prašė neidealizuoti pensininkų, kaip save seniai įvardijo Vitas, gyvenimo. Vyras savo gyvenimu skųstis nelinkęs. Nors iki aštuoniasdešimtmečio tik vienas slenkstelis, tačiau dar turi karvę, laiko vištų. Anksčiau ūkininkavęs, laikęs arklį, dabar žemės dirba jau mažiau, tik sau. Kiemas šviečia tvarka, o darželyje plieskia jurginų ir kitokie žiedai.

Vitas nesistebi ir nesmerkia tų tremtinių, kurie neateina į susirinkimus, nedalyvauja šventėse, paminklų šventinimuose, o per rinkimus balsuoja už kairiuosius. Jis, kol pajėgs, eis ir dalyvaus visur, kur pačiam įdomu, bet visada pridurs, jog atstovauja Opšrūtams. Taip savo dalyvavimu į bendrą prisiminimų vainiką V.Blažaitis įpina ir iš šio kaimo ištremtus, kentėjusius, negrįžusius, žuvusius už laisvę žmones.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas