„Santaka“ / Keturių dešimtmečių darbo patirtis mokytoją užgrūdino

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-08-21 09:01

Dalinkitės:  


Pasitraukusi iš Muzikos mokyklos vadovės pareigų Elena Janušaitienė žada daugiau dėmesio ir laiko skirti savo mėgstamam instrumentui – pianinui.

Autorės nuotr.


Keturių dešimtmečių darbo patirtis mokytoją užgrūdino

Birutė NENĖNIENĖ

Ketvirtą dešimtmetį Vilkaviškio muzikos mokykloje dirbanti Elena Janušaitienė šiai papildomo ugdymo įstaigai vadovavo nuo 1988 metų. Šiemet ji atsisakė vadovės pareigų ir rugsėjį sutiks kaip mokytoja.

Tiek daug metų kasdien varsčiusi Muzikos mokyklos duris, pedagogė įsitikinusi, jog gyvenimas yra toks, kokį kiekvieną rytą žmogus sugeba pamatyti savo akimis, kokie žmonės supa ir koks yra paties santykis su jais.

„Tuos metus pragyvenau prasmingai ir įdomiai, visą laiką buvau tarp įdomių žmonių, su visais jais bei kolektyvais gerai sutariau“, – praėjusį laiką įvertino pašnekovė.



Pirmas įspūdis – baisus!

Elena Janušaitienė į Vilkaviškį atvyko pagal paskyrimą. Baigusi Dotnuvos vidurinę mokyklą (Kėdainių r.), ji dirbo ir metus mokėsi muzikos mokyklos chorvedžių kursuose. Į baigiamuosius egzaminus atvažiavęs tuometinio J.Gruodžio technikumo dėstytojas Eleną ir jos draugę Giedrę, kaip gabias mokines, pakvietė stoti į technikumą.

„Mokytis man buvo lengva ir įdomu, visi dalykai gerai sekėsi“, – pasakojo mokytoja apie savo studijų metus. 1966-aisiais, atėjus absolventų skirstymo momentui, Elena daug nesvarstydama sutiko važiuoti į anksčiau niekada neaplankytą Vilkaviškį, nes suviliojo žinia, jog prieš porą metų čia pradėjo veikti vaikų muzikos mokykla.

Buvo vasario mėnuo, krito šlapdriba, kai studentė atvyko apžiūrėti savo pirmosios darbovietės. „Gatvėje pamačiau gal du namus, dabartinių penkiaaukščių vietoje telkšojo balos – neįsivaizduojate, koks baisus pasirodė Vilkaviškis“, – prisiminė mokytoja. Sugrįžusi į technikumą ji dar bandė pasikeisti paskyrimo vietą.

Tačiau, kaip sako liaudies išmintis, kur tavo – neprapuola. Taip nenoromis Vilkaviškis tapo pirmąja darboviete, o čia dirbdama, po tam tikros pertraukos, Elena baigė studijas tuometinėje konservatorijoje. Vilkaviškyje mokytoja sukūrė šeimą, užaugino sūnų ir dukrą.



Pradžia – ir kultūros namuose

Jauna specialistė į Vilkaviškį atėjo jau turėdama patirties, nes su įvairiais kolektyvais Kaune pradėjo dirbti dar būdama antro kurso studentė. Pagrindinį darbo krūvį ji gavo Vilkaviškio kultūros namuose, o muzikos mokyklos steigėjas ir tuometinis direktorius Leonas Galvydis pakvietė dirbti į antraeiles pareigas. „Dėsčiau visokius dalykus – muzikos istoriją, solfedžio... Vis baiminausi, kad tik sugebėčiau, nes šalia dirbo patyrę, autoritetingi žmonės“, – pirmuosius žingsnius Vilkaviškyje prisiminė E.Janušaitienė.

Didelės patirties moteris įgijo dirbdama su įvairiais meno kolektyvais, nes tuo laiku buvo labai išvystyta saviveikla. Buvo medikų vyrų ansamblis, aktyvūs Siuvimo fabriko saviveiklos mėgėjai, vienu metu jai teko vadovauti estradiniam ansambliui ir jame groti. „Dainų švenčių metu moksleivių chorai užpildydavo visą Vilkaviškio stadiono tribūną“, – prisiminė mokytoja buvusį masiškumą, kai pati vadovavo įvairiems vaikų chorams skirtingose mokyklose. Vaikus ruošdavo apžiūroms, „Dainų dainelės“ konkursams.



Įdomiausias laikotarpis

E.Janušaitienė visą praeitą gyvenimą įvardija kaip įdomų, tačiau įdomiausiu laikotarpiu vadina studijų metus konservatorijoje: „Įgijau labai daug žinių, pasijaučiau labiau pasitikinti savimi, suvokiau, jog galiu daug padaryti.“

Vienai valstybinio egzamino daliai reikėjo diriguoti savo paruoštam chorui. Studentė tada pasirinko Kybartų chorą. Ir dabar prisiminusi Elena džiaugiasi, kokie kybartiečiai buvo entuziastai ir kaip norėjo dainuoti. Kartu su kitomis dviem vadovėmis paruošė 1985 metų dainų šventės repertuaro dainas. Kybartiečių koncertas ir buvo valstybinio egzamino pirmoji dalis. Grojo A.Ziegoraičio vadovaujamas orkestras.

Po to jauna specialistė dar kelerius metus buvo viena iš kybartiečių choro vadovių, kartu dalyvavo konkursuose, laimėjo prizinių vietų.

Šilti prisiminimai atplaukia apie dėstytoją G.Jakubėną, bendrakursę, operos primadoną I.Milkevičiūtę, kitus kultūros sferoje dirbančius bendramokslius. Užkalbinti buvę dėstytojai kartais prasitaria, jog tokių darbščių ir sąžiningų studentų dabar jau nesulaukia...



Kiekvienam savo kelias

Sunkų laikotarpį Elena išgyveno 1987-aisiais. Gegužės pradžioje palaidojo mamą, o čia jau reikėjo ruošti vaikų chorą dainų šventei. „Atrodė, jog visai neturiu jėgų tokiam darbui. Tuometinis Švietimo skyriaus vedėjas J.Šačkus pasakė, kad būtinai reikia dalyvauti konkurse. Sukaupiau jėgas – ir labai gerai pasirodėme, laimėjome“, – prisiminimais dalijosi Švietimo pirmūno ženkleliu apdovanota mokytoja.

Pedagogė su mokinių chorais dalyvavo visose dainų šventėse iki 2002 metų. Vėliau iš jos vadovavimą chorui perėmė mokytoja Dalia Balčiūnienė.

– Kas Jums patarė ir padėjo pasirinkti muzikės kelią?

– Tėtis buvo muzikantas, mama turėjo nepaprastai gerą balsą, giedojo bažnyčios chore, be jos neapsieidavo šermenyse. Šeimoje augę keturi vaikai gražiai dainavo ir grojo iš klausos. Todėl pasirinkti muziką nereikėjo atskiro pastūmėjimo. Nuo mažens mylėjau muziką, išmokau groti akordeonu, dainuodavau chore.

– Kas buvo Jūsų svajonėse pirma – muzika ar pedagoginis darbas?

– Muzika susijusi su pedagogika. Jeigu esi muzikas, tai būsi arba kolektyvo vadovas, arba mokytojas. Vadovui irgi reikia dirbti su žmonėmis. O darbas su kolektyvu reikalauja visiško atsidavimo.

– Kokią muziką mėgstate pati?

– Muziką mėgstu visokią. Be muzikos negaliu ramiai pasėdėti. Ką bedaryčiau – visi namai skamba nuo muzikos. Labai mėgstu klasiką – Dž.Verdį, A.Čaikovskį. Prie širdies ir romantinė muzika – F.Šopenas, F.Šubertas. Man geriau sekdavosi groti ir diriguoti lyrinius kūrinius. Mėgstu ir gerą „popsą“, o dirbdama su jaunimu tiesiog privalau tuo domėtis. Džiaugiuosi, kad mano mokiniai moka atsirinkti.

Kiek tai įmanoma, domiuosi muzikiniu gyvenimu, nepraleidžiu progų pasiklausyti operos, pasižiūrėti baleto spektaklių.

– Kitiems muzika yra kaip pomėgis, o Jums tai – gyvenimo dalis. Kokie kiti pomėgiai?

– Domiuosi politika, nes tokia gyvenimo realybė. Mėgstu skaityti, megzti.

– Ar niekada nesvajojote tapti scenos žmogumi?

– Labai mėgstu dainuoti. Jei būčiau gimusi bent dešimčia metų vėliau, tikriausiai būčiau studijavusi dainavimą. Iš instrumentų mėgstamiausias yra fortepijonas, patinka mokyti juo groti vaikus. Smagu, kada matau, kaip jie patys to nori ir stengiasi.

Kol mokiausi, dainavau choruose. Kai pradėjau dirbti Vilkaviškio kultūros namuose, buvau subūrusi merginų kvartetą, dainavome keturiais balsais. Mes tada pasidarėme įrašus ir pačios gėrėjomės, kaip gražiai skamba. Daug kur mus kviesdavo pasirodyti.

– Kokius lūkesčius sudedate į mažutį pirmokėlį ir ką išgyvenate, matydama jį augantį?

– Aš į pirmokėlį žiūriu kaip į savo vaiką. Kartu su tuo mažu, nedrąsiu vaikeliu sėdame prie pianino ir pradedame nuo teorijos – mokomės pažinti natas, rasti jas klaviatūroje. Visiems vaikučiams būna sunku. Gerai, kai matai, jog akelės blizga, dega smalsumu, pats stengiasi. Mokytis pradedame nuo „Dviejų gaidelių“, o paskui baigiame sonatomis, A.Čaikovskio, M.K.Čiurlionio kūriniais. O ypač patenkinti būna tėvai...

– Tėvai leisdami vaiką į muzikos mokyklą dažnai įsivaizduoja, jog jų vaikas yra talentas....

– Jeigu vaikas iš prigimties yra muzikalus ir jį moko ne tik mokytojas, bet dar padeda ir tėvai – visada bus rezultatas. Bet būna taip, kad tik tėvai nori, jog jų vaikas baigtų muzikos mokyklą. Vaikas ateina ir sako, jog jis pats nenori mokytis, lanko mokyklą tik dėl tėvų. Jam muzikos pamokos – kančia, į jas ateina nepasiruošęs. Štai tada mokytojas bejėgis ką nors padaryti.

Vaikai yra nevienodi, jie skirtingai pajaučia muziką, todėl negali būti visi vienodai vertinami. Bet septynerius metus mokydamiesi fortepijono klasėje jie po truputį išmoksta visko: muzikos istorijos, gauna solfedžio pagrindus. Nelengva vaiką išmokyti ne tik teorijos, bet ir jausti muziką. Juk kiekvienas kūrinukas yra mažas spektakliukas.

– Ar daug turite savo išugdytų mokinių? Kokie tolimesni jų keliai?

– Buvo metai, kai fortepijono klasę baigė aštuoni mano ugdytiniai. Kasmet išleidžiu po vieną kitą. Įvairūs jų keliai, kai kurie nedirba muzikos srityje. Tačiau šie žmonės turi daugiau žinių muzikos srityje, labiau supranta meną, moka išsakyti savo nuomonę. Įgytas pažymėjimas jiems taip pat duoda naudos stojant toliau mokytis, nes kiekvienoje mokykloje laukiama muzikuojančių mokinių. Galima sakyti, jog pusė dabartinių Muzikos mokyklos mokytojų yra baigę šią įstaigą.

– Muzikos mokyklos mokiniai gražiai pasirodo įvairiuose konkursuose, koncertuose. Kur toliau dingsta šie talentai?

– Jie niekur nedingsta. Bent tol, kol mokosi vidurinėse mokyklose. Tiek Vaikų ir jaunimo centro kolektyvuose, tiek mokyklose groja, dainuoja, dalyvauja „Dainų dainelės“ konkursuose mūsų mokyklos ugdytiniai.

– Ar rajone pakanka talentingus vaikus lavinančių pedagogų?

– Kol kas užtenka. Sunku pasakyti, kaip bus ateityje, bet vis mažiau jaunimo renkasi muziko specialybę. Muzikoje, kaip ir sporte, galimybės neribotos – kad tobulėtum, reikia labai daug dirbti. Muzikos mokyklą lanko patys ištvermingiausi, kurie stengiasi gerai mokytis ir bendrojo lavinimo mokyklose.

– Kokią matote Muzikos mokyklos ateitį?

– Norėtųsi, kad mokykla persikeltų į kitas patalpas, prasiplėstų, kad joje būtų daugiau kolektyvų, specialybių. Būtinai reikėtų įsteigti pučiamųjų instrumentų specialybę, dailės skyrių. Į mokyklą turėtų įstoti visi norintys joje mokytis vaikai, o ne ribotas skaičius – dabar esama 210 ugdytinių. Pavyzdžiui, pernai norėjo įstoti 80 vaikų, bet dėl vietų stokos priėmėme tik pusę.

– Ko labiausiai gaila paliekant Muzikos mokyklą?

– Penkias pamokas dar turėsiu, nes noriu užbaigti paskutiniuosius fortepijono klasės metus su labai gabia mergaite Juste.

Visokių metų buvo – ir gerų, ir blogų, bet labiausiai gailiuosi, kad jie taip greitai prabėgo. Sutikau daug žmonių, o muzikantai – ypač jautrūs žmonės. Kiek sugebėjau, stengiausi suprasti, bendrauti, išsiaiškinti, būti demokratiška ir dalykiška vadovė. Tačiau įsitikinau, kad esu per daug jautri, o su metais ypač jaučiau, jog tai neprideda sveikatos. Džiaugiuosi, kad specialistai atestavosi, važinėja į konkursus, jau keleri metai viskas juda pirmyn, jaučiamas sveikas tarpusavio lenktyniavimas.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas