„Santaka“ / Pusšimtis metų sutuoktiniams prabėgo neįtikėtinai greitai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-08-08 18:31

Dalinkitės:  


Prabėgo penkiasdešimt metų drauge – vaikai ir medžiai užaugo...

Autorės nuotr.


Pusšimtis metų sutuoktiniams prabėgo neįtikėtinai greitai

Birutė NENĖNIENĖ

Pilviškiečiai Janina ir Bronius Smilgiai praeitą savaitgalį atšventė savo vestuvių auksinį jubiliejų. Beveik po savaitės juos aplankiusi jaukiuose namuose, žvelgdama į sutuoktinių spindinčias akis ir gražias šypsenas suvokiau, jog amžius ir pragyventi metai nėra priežastis liūdėti, gailintis praeities ar nerimaujant dėl ateities. Žmogaus gyvenimo vertė ir turtingumas priklauso nuo jo paties nusiteikimo ir požiūrio į kitus žmones, aplinką.



Prisiekė visam gyvenimui

„Tie penkiasdešimt metų prabėgo neįtikėtinai greitai. Buvau tokia užimta, kad neliko kada galvoti apie laiką ir paisyti smulkmenų. Visada rūpėjo tik tai, kad visiems būtų gerai. O dėl to reikia daug dirbti“, – vis ragindama vaišintis auksinių vestuvių lauktuvėmis – raguoliu ir kava – ramiai dėstė Janina Smilgienė.

Jai ėjo dvidešimt pirmi, o Broniui buvo dvidešimt septyneri metai, kai po keturis mėnesius trukusios pažinties jaunoji pora Janinos tėviškės – Kalvarijos parapijos – bažnyčioje stojo prie altoriaus. Gavę palaiminimą bei prisiekę amžiną meilę ir ištikimybę, Smilgiai pradėjo naują gyvenimą Pilviškiuose, išnuomotame kambarėlyje.

Antraisiais bendro gyvenimo metais gimė sūnus Audrius, dar po metų jaunavedžiai išsikėlė į savo namą. Vėliau gimė dukros Vilija ir Jūratė. Metams bėgant vaikai pasirinko savus kelius.

Kitais metais sūnus Audrius minės savo sidabrinių vestuvių sukaktį. Jis gražiai gyvena su žmona Gemute, senelius prieš 23-ejus metus pradžiugino pirmuoju anūku Mindaugu, po kelerių metų pertraukos – Vidmantu. Dvidešimties metų santuokos sukaktį minėsianti vyresnioji dukra Vilija pradžiugino anūkėliais Agne ir Luku. Jaunėlės Jūratės šeimoje auga du žvitrūs berniukai – Povilas ir Martynas. Vilija dirba medicinos seserimi. Jūratė baigė universitetą, turi savo verslą.



Namai visus traukia

Nors vaikai sukūrė savo šeimas, nors tik sūnaus Audriaus šeima gyvena netoliese, toje pačioje gatvėje, o dukros – Kaune, bet visiems jiems traukos tašku visą laiką yra tėvų, senelių namai, todėl jie nuolatos pilni jaunatviško klegesio.

„Čia yra visų mūsų namai. Žinote, jaunimas mėgsta laisvę, o mes jiems ir netrukdome“, – pasidžiaugė Janina Smilgienė.

Vien žvilgtelėjus į Smilgių sodybą aišku, jog čia gyvena tvarką ir grožį mylintys žmonės, nuo pavasario iki šalnų pasikeisdamos žydi gėlės. Sutuoktiniai visada didele vertybe laikė darbštumą.



Stiprybė – iš savos šeimos

Nuo penkiolikos metų išmokusi siūti Janina ilgus metus iš šio amato pelnėsi duoną, vėliau – papildomą uždarbį. Penkerius metus išdirbusi siuvykloje sutiko dirbti tuometinės Pilviškių ligoninės ūkvede, o miestelyje pastačius tipinę ambulatoriją, buvo pakviesta ir daug metų dirbo Vilkaviškio ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja ūkio reikalams.

Janinos tėvų šeima patyrė sunkių laikmečio išbandymų. Mergaitė augo šešta septynių vaikų šeimoje. Tik vėliau suprato, kiek išminties ir darbštumo turėjo jos mama, kai sovietmečiu tėtį, buvusį ilgametį seniūną, šaulį, jaunalietuvį, kaip „politinį nusikaltėlį“ pasodino į kalėjimą ir jis vienuolika metų kentėjo Karagandoje. Persekiojimų kamuojama septynių vaikų mama stengėsi, kad visi jie įgytų praktiškas, darbininkiškas profesijas, kad greičiau patys pradėtų savarankiškai gyventi.

Su iš Jurkšų kaimo kilusiu Broniumi Janina susipažino irgi per darbą – atvykusi į Pilviškius siūti.

Bronius, užaugęs su trimis broliais, tėvų ūkyje buvo išmokęs visų žemdirbiškų darbų, jau atitarnavęs kariuomenėje. Į būsimą jaunikį Janina žiūrėjo kaip į užuovėją. Dabar moteris gali drąsiai sakyti, jog Bronius pateisino tuometinius lūkesčius. Vyras per trisdešimt metų išdirbo tuometinėje Pilviškių statybinių medžiagų gamykloje, už sąžiningą darbą buvo ne kartą paskatintas, pagerbtas. „Būna, kad ir angelai susipyksta, o mes tik žmonės“, – diplomatiškai atsakė Bronius užklaustas, ar niekada neerzino žmonos šnekumas.



Iškilmes surengė vaikai

Janina Smilgienė sakė esanti laiminga, jog sugebėjo išlaikyti gražią katalikišką šeimą, todėl gyvenimas ėjo su Dievo palaima. Pasak moters, anais laikais jos įsitikinimų niekas nekontroliavo ir nevaržė, vaikus taip pat vedėsi į bažnyčią. Sūnus Audrius jau daug metų dirba Pilviškių parapijos zakristijonu, marti Gema puošia bažnyčią, augdami anūkai Mindaugas ir Vidmantas patarnavo mišioms.

Atšvęsti senelių auksines vestuves buvo vaikų ir anūkų sumanymas. Jie viską planavo bei organizavo paslapčiomis ir taip, kad kuo labiau pradžiugintų, nustebintų senelius. Pavyzdžiui, pakvietė tikrųjų vestuvių pirmąją pamergę, svečius linksmino visokiais atrakcionais ir žaidimais. O bažnyčioje už šeimą aukotų mišių metu Švento Rašto skaitinius ir maldavimus skaitė visi anūkai.

Vaikai pasirūpino jubiliejinių juostų, proginių lazdų. Janina šioms iškilmėms pati pasisiuvo suknelę, prisiderino skrybėlaitę.



Myli kaip savus vaikus

Gal Smilgiai gali atskleisti kokių nors paslapčių, kurios išduotų, kodėl tarp tėvų ir vaikų šeimų toks tvirtas ryšys? Pasirodo, to moko pats gyvenimas, kiekviena diena, situacija. Tik reikia akylumo. Pavyzdžiui, „senieji“ eidavo į netoliese buvusius kultūros namus pasižiūrėti, kaip šoka vaikai, o po šokių jaunimą pakviesdavo užsukti ir į savo kiemą pasišokti.

Janina pasidžiaugia, kad gražiai sugyveno su anyta, dabar gražūs santykiai su marčia ir žentais, sūnaus ir dukrų šeimomis. Niekas nerakinama, neslepiama, senelių neerzina anūkų keliamas triukšmas. „Gal todėl, kad niekada nebuvome materialistai, tenkinomės tuo, kas pačių užgyventa“, – sakė močiutė Janina ir patikslino, jog visada turėjusi savo nuomonę apie marčias ir žentus. Juk jie ateina iš kitos šeimos, tad reikalinga pagarba bei dėmesys, kad nesijaustų svetimi. „Man atrodė, kad pirmą skanesnį kąsnį turiu duoti žentams, marčiai, o paskui savo vaikams. Ir jaučiuosi dėkinga toms mamoms, kurios man užaugino marčią ir žentus, – šie man artimi kaip mano vaikai“, – sakė pilviškietė.



Užteko laiko ir noro

„Mes buvome linksmi, daug ką pamatėme, daug kur buvome, laiko viskam surasdavome“, – sakė Janina, kurią dėl iškalbingumo giminės kviesdavo ir svočia pabūti.

Moteris nuoširdžia šypsena palydėjo prisiminimus, kaip jiedu su vyru ir vaikais važiuodavo prie jūros, o kad būtų greičiau ir patirtų daugiau malonumų, iš Kauno į Palangą ne kartą skrido lėktuvu.

„Paminėkit būtinai“, – juokavo pokalbyje dalyvavęs sūnus Audrius, kai jo tėtė prisiminė, jog šešis kartus dviračiu numynęs į Kalvariją, iki apsisprendęs jo mamą imti į žmonas. Mat tada autobusai dar nevažinėjo ir pakeleivingų mašinų retai pasitaikydavo. Pasak Janinos Smilgienės, žmonės mažiau turėjo, kukliau gyveno, bet viskas buvo daug mieliau ir įdomiau, nes ir jiedu savo bendrą gyvenimą pradėjo „nuo nieko“. Buvo noras, tikslas, nenusakoma energija kažką užgyventi, o tikslą pasiekus – nepakartojamas džiaugsmas, kad įgijai pats – be paskolų, be tėvų paramos.

Smilgiai 1975 metais gavo paskyrą „žiguliukui“, tada abu sutuoktiniai nusprendė išsilaikyti vairuotojo teises. Janina, dirbdama ligoninėje, vairuodavo „viliuką“, autobusėlį. „Labai mėgau greitį, todėl vaikai dabar jau uždraudė vairuoti“, – sakė moteris. Automobilį sutuoktiniai seniai pardavė, o jei kur reikia, nuveža vaikai.

Smilgiai prisipažino, jog dabar jiems svarbiausia, kad turėtų sveikatos, dar norėtųsi pagyventi, proanūkių sulaukti.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas