Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2004-12-23 09:05

---

Išties ji trumpa – tik 7 val. ir 14min. – ta pati trumpiausia metuose diena. Saulė vidurdienį tepakilus per sprindį virš horizonto ir niekaip negali persiristi per penkiaaukščių mūrų stogus. Šie stogai užstoja man saulę.

Trumpiausią dieną, baigiantis metams, norisi suvesti visų metų balansą. Suvesti sąskaitas su savimi. Galima nueiti į bažnyčią, nunešti kunigui savo nuodėmių naštą – atsikratyti jomis, tarsi nutrintais rūbais ar senais baldais. Kad galėtumei nusipirkti naujus. Kad galėtumei daryti naujas nuodėmes. Juk tai taip paprasta ir patogu.

Bet galima ir žiūrėti pro langą į pasislėpusią už namų saulę ir laukti jos pasirodant. Laukti šviesos. Arba pačiam eiti į šviesą.

Ne taip jau sudėtinga apskaičiuoti savo galimybes, savo jėgas ir norus. Kiek sunkiau teisingai įvertinti savo gerus ir blogus darbus.

Bet reikia. Nes metų pabaiga, nes praėjo dar vienas mūsų gyvenimo etapas ir mes vėl stovime prie naujo slenksčio. Nors pagalvojus, mes kasdien žengiame vis per naujus slenksčius. Arba stengiamės juos peržengti. Ne taip paprasta peržengti per savo silpnumą ir dvasios stingulį, peržengti save. Bet reikia. Aktyvi Seimo narė, poetė Dalia Teišerskytė šiais metais išleido savo vienuoliktą knygą-poezijos rinktinę „Slenkstis“, kurioje sudėjo įvairių metų savo kūrybą. Prasmingas, simboliškas knygos pavadinimas. Ir savo kasdieniniu gyvenimu poetė įrodo, kad norint galima įveikti visus gyvenimo slenksčius. Ragavusi sprangios verslininko duonos, aktyviai dirbanti Seimo etikos komisijoje, Dalia Teišerskytė neužmiršo poezijos ir žmogiško jautrumo.

„Žydas veda asiliuką/akys smėlio pripustytos.../laikas bėga, žemė sukas – /švinta virš Betliejaus rytas...“ (eil. „Nuotaika“).

O už lango nuogos obelų šakos grabinėja pabalusį dangų.

„Ant šalčio“ – pasakytų mano amžiną atsilsį močiutė. „Langus ir vėl tikriausiai palikai neužkamšytus“, – priekaištingai linguotų galvą. Ką čia langai – sielą kaip nuo šalčio apsaugoti, kai tiek maža aplinkui šilumos ir šviesos. „Perženk slenkstį“, – patartų tėvas Stanislovas ar brolis Astijus. Taigi, kad tai būtų taip paprasta...

Tam reikia tikėjimo. O tikėjimui reikia visos tiesos. Chrisas Carteris tvirtina, kad tiesa slypi kažkur anapus. Štai ir visa gyvenimo logika. Paprasta, kaip daugybos lentelė, kurios aš taip ir neišmokau.

Ilgi tie advento vakarai. Ilgi ir tamsūs. Jų nepraskaidrina nei gatvių šviesos, nei išradingos reklamos, nei apsnūdę vakarai prie televizoriaus. Tokiais vakarais žmones apima nenumaldomas ilgesingas laukimas šviesos, kažko gero ir nepaprasto. Keturias advento dienas jie laukia didžiausio stebuklo.

Visi laukiame stebuklo – išganymo ir atleidimo. Ar sulauksime? Ar verti to?



Vytas DRUNIS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---