Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-08-05 09:07

---

Meistrai Povilas Jucius (kairėje) ir Albinas Alkevičius baigė daryti tikslią kopiją kryžiaus, nuo 1943 metų stovėjusio Bartninkų bažnyčios šventoriuje tėvo J.Bružiko misijoms šiame krašte atminti.

Autorės nuotr.

Kybartietis Albinas Alkevičius ir Bajorų kaimo gyventojas Povilas Jucius baigia padaryti du didžiulius medinius kryžius, kurie netrukus bus pastatyti Bartninkų miestelio centre. Vienas jų turėtų iškilti šventoriuje, švenčiant Žolinės atlaidus.

Tai bus autentiškos seniai pastatytų ir nunykusių kryžių kopijos, kurių atkūrimu susirūpino Krašto muziejus, idėją visapusiškai remia Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas.



Konsultantės rūpesčiui

Praėjusiais metais Lietuvos liaudies kultūros centro vyresnioji specialistė dr. Alė Počiulpaitė, kuruojanti kryždirbystės sritį, Suvalkijos krašte surengė seminarą, į kurį buvo sukviesti žmonės, besidomintys kryždirbyste: muziejininkai, kultūros centrų specialistai iš kiekvieno regiono. Išklausę savaitės trukmės seminarą, išsamiai teoriškai ir praktiškai susipažinę su tema, įgavo teisę būti konsultantais.

Liaudies kultūros centras regionuose numatė atsakingus žmones – konsultantus, kurių rūpesčiu ir pagalba būtų išsaugotas to krašto išskirtinumas.

Vilkaviškio rajone už tai atsakinga paskirta muziejininkė Aušra Mickevičienė. Viena iš užduočių konsultantams – rūpintis autentiškų kryžių atstatymu, rekonstravimu.

Kaimyniniame Šakių rajone šia kryptimi darbai vykdomi jau septynerius metus.

„Mes norime atstatyti sulūžusį kryžių su šv. Jono Nepomuko skulptūra Pajevonyje, kryžių su labai gražiais prieškariniais puošybos elementais Lauckaimyje, dar vieną kitą. Kultūros ministerijai rašysime projektus, kad kitais metais gautume lėšų kryžiams atkurti“, – sakė Aušra Mickevičienė.



Darbo ėmėsi pasitardami

Kol nėra parašyto bei įvertinto projekto ir lėšų, į kryždirbystės sritį pastaraisiais metais pasinėrusi muziejininkė A.Mickevičienė pasižiūrėjo, ką būtų galima padaryti jau dabar. Dažnai pravažiuojanti pro Bartninkus moteris pastebėjo, jog miestelio centre, ties kryžkele Ožkabalių link, nupuvo 1928 metais statytas kryžius. Sugriautos bažnyčios šventoriuje stovėjusį 1943-aisiais pastatytą kryžių šiame krašte vykusioms tėvo J.Bružiko misijoms atminti užteko tik ranka pajudinti, kad nuvirstų.

Šių kryžių atstatymo būtinumo idėjai pritarė Bartninkų seniūnas Petras Čirvinskas. Parapijos klebonas Alvydas Dvareckas ėmėsi globėjo ir rėmėjo vaidmens atstatant abu kryžius.

A.Mickevičienė pasikvietė kybartietį A.Alkevičių apžiūrėti kryžių ir pasitarti dėl jų restauravimo. Šis pamatęs senuosius, vienas į kitą labai panašius kryžius suprato, jog daug smulkių puošybos detalių yra nukritusios ar papuvusios. Pasitarus su senu pažįstamu tautodailininku Povilu Juciumi, prieita prie išvados, jog naudingiau padaryti naujus kryžius. Suvalkijos regionui būdingi kryžiai vėl galėtų stovėti kelis dešimtmečius.

Klebonas A.Dvareckas parūpino medienos, smulkesnes detales sutiko išdrožti kybartietis Kajetonas Eismontas. Kadangi nėra išlikusios 1928 metais pastatyto kryžiaus nuotraukos, muziejininkė konsultuoti pasikvietė didelę kryždirbystės patirtį turintį Algimantą Sakalauską, kuris nupiešė eskizą. Šis tautodailininkas Atgimimo metais atkūrė Vilkaviškio mažosios bažnyčios šventoriuje stovėjusį ir susidėvėjusį misijų kryžių.



Meistrai gerai žinomi

Bajorų kaime, Povilo Juciaus kieme ir ūkiniame pastate, vyrų „duetas“ šią vasarą darniai pirmąkart drauge vykdo bendrą užduotį.

Šventoriaus kryžiui išdrožtos Povilo Juciaus Dievo motinos Marijos šypsena – motiniškai švelni ir rami. Meistras tuoj pat atnešė parodyti švento Petro figūrą, kurią pritvirtins prie antrojo kryžiaus. „Šios figūros ant senojo kryžiaus nebuvo, bet pagalvojau, jog Bartninkams labai tiks, nes čia būna šv. Petro atlaidai, o pastebėjau, kad ten nėra jokio akcento su šiuo šventuoju“, – aiškino meistras, nusijuokęs, jog ne tik parapijos bažnyčia tituluota šv. apaštalų Petro ir Povilo vardu, bet ir dabartinio seniūno vardas yra Petras.

Abiejų meistrų sukurtų kryžių nuotraukų galima rasti leidinyje „Vilkaviškio krašto kryžiai ir kryždirbiai”. Vyrai yra padarę po keletą kryžių kapinėms. Povilo Juciaus kryžiai puošia Bajorų, Lankupkos, Gudkaimio, Slibinų, o Albino Alkevičiaus – Serdokų, Vaišvilų, Liukių ir kitų kaimų pakeles.

Stalius nuo jaunystės

A.Alkevičius sakė, jog jis „su medžiu susigyvenęs“ nuo penkiolikos metų. Kadangi turėjo gerus meistrus-mokytojus, išmoko staliaus amato, kuris jį ir šeimą maitina visą gyvenimą. Žmogus nesuskaičiuotų, kiek ir kam yra padaręs įvairiausių baldų, buities smulkmenų – stalelių, šaukštų ir t. t.

„Užsakymų turiu daug, kad tik sveikatos pakaktų“, – šypsojosi kybartietis, parodęs neseniai sužalotą ranką, bet pasidžiaugdamas, jog daug metų viskas sekėsi laimingai.

A.Alkevičius pastaraisiais metais muziejui padarė „kalatauką“ – senovinį muštuvį. Juo sumuštu sviestu muziejininkai dabar vaišina įvairių etnografinių švenčių svečius.



Visada pilnas minčių

Povilas Jucius Suvalkijos krašte gyvena trylika metų. Didelė dalis gyvenimo praėjo Varėnos rajone, kuriame vyro pėdsakus ženklina per dvidešimt ten paliktų kryžių. Nemažai metų P.Jucius praleido ir Marijampolėje. Tuometinėje prekybos automatų gamykloje jis dirbo su nerūdijančiu metalu, o kadangi netrūko sugebėjimų, tai ir užsakovų turėjo užtektinai – darė įvairius metalo dirbinius. Povilas Jucius, visą gyvenimą buvęs elektriku, reikalui esant dirbo suvirintoju, šaltkalviu ir miško darbininku.

„Medžio skulptūrėles darau dar nuo tada, kai buvau piemenukas – pats išmokau. Matote, labai tingėjau ganyti karves, tai mergaitėms išdroždavau lėles, berniukams – lėktuvėlius, malūnėlius, o jie už mane paganydavo karves. Buvo „biednas“ laikas, žaislų neturėjome, todėl atsilygindami draugai man atnešdavo ir pavalgyti – sviestu apteptos duonos su dešra. O aš vis droždavau...“, – pirmąsias skulptūros pamokas ir pirmąjį uždarbį Žemaitijos kaime prisiminė meistras. Beje, visą gyvenimą jis drožia ir valgo tik kairiąja, bet rašo ir piešia eskizus dešine ranka.

Pasak P.Juciaus, visi jo drožti darbai netilptų į nemažą kambarį. Jau daug metų dalis darbų iškeliauja į užsienį, jo drožinių kolekcija sukaupta reabilitaciniame menų centre „Gyvybės jėga“.

Meistrui sukurti įvairias kompozicijas – vieni niekai, užtenka užsakovo nupasakojimo ar nuotraukos, o dažniausiai vien paties fantazijos. Praėjusiais metais kaimo sodžiaus motyvais jis išpuošė Kybartų pagrindinės mokyklos vienos pradinės klasės kabinetą, šiuo metu drožia Jono Basanavičiaus sodybos kompoziciją. Sakė, niekaip nepataiko išdrožti vienodų žmonių veidų: „Ir visi besišypsantys, neišeina nė vieno pikto.“

Meistrui persiorientuoti nuo smulkesnių darbelių prie kryžių (dabar jau pradėjo pasieniečių užsakytą kryžių) visai nesunku. „Man smagu, kad turiu darbo, medžio darbus galiu dirbti dieną ir naktį, svarbu, kad niekas netrukdytų pašaliniais darbais“, – nesuprasi, juokais ar rimtai P.Jucius prie „pašalinių darbų“ priskyrė karvės parvedimą, kiaulių, triušių pašėrimą.

Povilas Jucius labai apgailestauja dėl kitko – ir jau visai rimtai. Kodėl neatsiranda jaunimo, kaimo vaikų, kurie susižavėtų drožyba, nors vyras ne kartą juos kvietė? „Pasižada, kol kieme būna, o paskui nesirodo“, – kalbėjo meistras ir entuziastingai pasakojo bei rodė, ką ir kaip galima padaryti iš medžio, koks jis gali būti paslankus rankoms žmogaus, pamilusio tokį amatą.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---