|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-08-01 15:40
|
|
|
Vidos ir Jono Špokevičių kiemelio veja – kaip aksomo kilimas, jos pakraščiuose – gėlių kompozicijos, o viduryje – rūpestingai prižiūrimas baseinėlis.
Autorės nuotr.
Birutė NENĖNIENĖ
Pilviškiečiai Vida ir Jonas Špokevičiai gerokai nustebo, kai neseniai prie jų namo sustojo autobusėlis ir į kiemą sugužėjo atstovai „iš rajono“. Sodybų, ūkininkų ir kaimo gyvenamųjų vietovių apžiūros-konkurso organizavimo komisijos nariai reikliomis akimis kiekvieną sklypo kampelį įvertino pagal visus apžiūros nuostatų kriterijus.
Kiek vėliau pilviškiečius pasiekė žinia, jog už savo sodybos tvarkymą ir gražinimą jie išrinkti tarp devynių kitų sodybų šeimininkų, kuriuos numatoma pagerbti rajono žemdirbių šventės metu.
Seniūnai apžiūros vertinimo komisijai buvo pasiūlę aplankyti 33 sodybas. Keturios iš jų pateiktos apskrities apžiūros vertinimo komisijai.
Nukėlė į prisiminimus
Nepasakysi, kad Špokevičiams šiuometinės komisijos apsilankymas buvęs nemalonus: kartu aplankė ir nenusakomai geras jausmas, prisiminimais nukeliantis į praeitį. Prie pilviškiečių namo tvirtai laikosi lentelė, liudijanti, jog 1983 metais jų sodyba buvo pripažinta kaip Lietuvos sodininkystės draugijos narių pavyzdingai tvarkoma sodyba.
Špokevičių grožio ir tvarkos puoselėjimas buvo ne kartą įvertintas seniūnijos, rajono prizais, sodybą gausiai lankė įvairios ekskursijos. Dėl atvykėlių šeimai net ramybės pritrūkdavo. „Šeštadienio priešpietė, o vartelius jau klebena ekskursantai“, – prisiminė Vida Špokevičienė.
Lankytojai grožėdavosi išpuoselėta veja, augmenijos įvairove, šilta ir draugiška šeimininkų šypsena, todėl beveik visi išdrįsdavo paprašyti įleidžiami į vidų: magėjo apžiūrėti medžio drožiniais išpuoštus kambarius, koridorius, laiptines. Pastaraisiais metais kai kuriuose žurnaluose ar leidiniuose apie aplinkos tvarkymą dar buvo galima rasti spausdinamų pilviškiečių Vidos ir Jono Špokevičių sodybos puošybos elementų, sodo kampelių nuotraukų.
Bet juk jau praėjo ketvirtis amžiaus! Neįtikėtinai greitai prabėgo tie dvidešimt penkeri metai. Užaugo, savo gyvenimą sukūrė didžiausias Špokevičių turtas – dukra Daiva, mylimus ir be galo mylinčius tėvelius džiuginanti dviem žaviomis anūkėlėmis.
Tad pastaraisiais metais močiutė dalija save ir šeimai, ir sodybai: mokslo metų mėnesiais globoja užsienyje uždarbiaujančių dukros ir žento dukras, o vasaromis daugiau laiko gali skirti savo namų aplinkai puošti.
Viskas savo vietoje
Tik tas, kuris nuolatos stengiasi palaikyti savo namų aplinkos grožį, supras, kiek tam reikia skirti laiko ir darbo. Komisijos, ekskursijos mato tik rezultatą, tačiau į vertinimo kriterijus neįeina idėjų ir sprendimų paieškos bei kasdienis darbas.
„Ko reikia, kad namai būtų tvarkingi?“ – klausimą atkartojo jaunatviška, žvali sodybos šeimininkė. Ir prasitarė, jog tvarką mėgsta iš prigimties. „Kai 1975 metais pasistatėme namus, baigus statybas nereikėjo pulti tvarkyti aplinkos, išvežti statybos likučių, pas mus visą laiką daiktai turėjo savo vietą“, – aiškino moteris.
Sužavėjo akmenys
„Gal ir nepatikėsite, bet veja yra ta pati, kurią pasėjome prieš penkiolika metų“, – įsiterpė Jonas Špokevičius, savo nuopelnu dėl sodybos tvarkos laikantis tik tai, kad rūpinasi prižiūrėti veją: laiku nupjauti, patręšti.
Tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip: abiem Špokevičiams norisi gražios aplinkos.
Iš pradžių sodybą nuo kaimyno sklypo dengusios tujos per daug metų suvešėjo ir pradėjo virsti į šonus. Šeimininkai nutarė jas išrauti ir pastatyti medinę tvorą. Bet kad ji neatrodytų plika ir nuobodi, iš abiejų pusių patvorį nuklojo akmenimis. Ir ne bet kaip – patys sugalvojo šią idėją, todėl tvora atrodo gražiai ir savitai.
Špokevičiai prisipažino, jog paskutiniu metu pamėgo sodybą puošti akmenimis. Trejus metus iš visur rinko ir vežėsi namo Lietuvos laukuose rastus įvairių formų, įdomių raštų riedulius, dar tiksliai nežinodami, kaip ir kur juos sukomponuos. Idėjoms subrendus, pradėjo lipdyti, komponuoti.
V.Špokevičienė sakė, jog prieš keletą metų aplinką puošdavo vasarinėmis, žydinčiomis gėlėmis. Pastaraisiais metais po truputį vis ką nors pakeisdama, persodindama apsistojo prie daugiamečių gėlių, visžalių krūmelių. „Tik pažiūrėkite, argi ne gražiai jie dera su akmenimis“, – džiaugėsi moteris.
Vis su naujovėmis
Tačiau Špokevičių silpnybė augalų įvairovei – nepagydoma. Kiekvienais metais sutuoktiniai lankosi Žemės ūkio universitete vykstančioje respublikinėje parodoje „Ką pasėsi“ ir nepraleidžia progos įsigyti naujo augalėlio, nusižiūri kokį daiktelį sodybos puošybai. Šiemet parsivežė originalų iš akmens ir geležies sukurtą vazoną lauko gėlėms.
Pilviškiečių kiemelyje ir viduje dar kai kas likę iš medžio darbų. Tai šviesios atminties Vidos tėčio Mato Urmanavičiaus prisiminimas. Geležinkelininku dirbęs žmogus subtiliai jautė grožį, todėl, paskutiniuosius gyvenimo metus praleidęs prie dukros Vidos šeimos, paliko gražų pėdsaką. Tik laiko paliesto ir pertvarkyto namų interjero Špokevičiai jau neberodo smalsiems ekskursantams.
Pilviškiečiai sakė, jog ne tik jie stengiasi gražinti savo sodybą. Jų manymu, dabar jau yra kur kas daugiau gražiai besitvarkančių, grožį puoselėjančių žmonių nei anksčiau. Jie tuo labai džiaugiasi.
Špokevičius džiugina ir tai, jog dabar yra galimybių įsigyti retos ir įdomios augmenijos, priežiūros priemonių. Vida nuo senų laikų myli gėles ir šią savybę išsaugojo.
„Užsukite, – sakė ji, – bet kada, tačiau geriau – rugpjūtį, duosiu jums patikusių augalų kerelių. Kaip ir daugeliui pažįstamų.“
Ką gi, gero žmogaus su meile dalijamas gėris ir grožis tik dauginasi ir papuošia mūsų visų gyvenimą.
Pilviškiečiai Vida ir Jonas Špokevičiai gerokai nustebo, kai neseniai prie jų namo sustojo autobusėlis ir į kiemą sugužėjo atstovai „iš rajono“. Sodybų, ūkininkų ir kaimo gyvenamųjų vietovių apžiūros-konkurso organizavimo komisijos nariai reikliomis akimis kiekvieną sklypo kampelį įvertino pagal visus apžiūros nuostatų kriterijus. |
Kiek vėliau pilviškiečius pasiekė žinia, jog už savo sodybos tvarkymą ir gražinimą jie išrinkti tarp devynių kitų sodybų šeimininkų, kuriuos numatoma pagerbti rajono žemdirbių šventės metu.
Seniūnai apžiūros vertinimo komisijai buvo pasiūlę aplankyti 33 sodybas. Keturios iš jų pateiktos apskrities apžiūros vertinimo komisijai.
Nepasakysi, kad Špokevičiams šiuometinės komisijos apsilankymas buvęs nemalonus: kartu aplankė ir nenusakomai geras jausmas, prisiminimais nukeliantis į praeitį. Prie pilviškiečių namo tvirtai laikosi lentelė, liudijanti, jog 1983 metais jų sodyba buvo pripažinta kaip Lietuvos sodininkystės draugijos narių pavyzdingai tvarkoma sodyba.
Špokevičių grožio ir tvarkos puoselėjimas buvo ne kartą įvertintas seniūnijos, rajono prizais, sodybą gausiai lankė įvairios ekskursijos. Dėl atvykėlių šeimai net ramybės pritrūkdavo. „Šeštadienio priešpietė, o vartelius jau klebena ekskursantai“, – prisiminė Vida Špokevičienė.
Lankytojai grožėdavosi išpuoselėta veja, augmenijos įvairove, šilta ir draugiška šeimininkų šypsena, todėl beveik visi išdrįsdavo paprašyti įleidžiami į vidų: magėjo apžiūrėti medžio drožiniais išpuoštus kambarius, koridorius, laiptines. Pastaraisiais metais kai kuriuose žurnaluose ar leidiniuose apie aplinkos tvarkymą dar buvo galima rasti spausdinamų pilviškiečių Vidos ir Jono Špokevičių sodybos puošybos elementų, sodo kampelių nuotraukų.
Bet juk jau praėjo ketvirtis amžiaus! Neįtikėtinai greitai prabėgo tie dvidešimt penkeri metai. Užaugo, savo gyvenimą sukūrė didžiausias Špokevičių turtas – dukra Daiva, mylimus ir be galo mylinčius tėvelius džiuginanti dviem žaviomis anūkėlėmis.
Tad pastaraisiais metais močiutė dalija save ir šeimai, ir sodybai: mokslo metų mėnesiais globoja užsienyje uždarbiaujančių dukros ir žento dukras, o vasaromis daugiau laiko gali skirti savo namų aplinkai puošti.
Tik tas, kuris nuolatos stengiasi palaikyti savo namų aplinkos grožį, supras, kiek tam reikia skirti laiko ir darbo. Komisijos, ekskursijos mato tik rezultatą, tačiau į vertinimo kriterijus neįeina idėjų ir sprendimų paieškos bei kasdienis darbas.
„Ko reikia, kad namai būtų tvarkingi?“ – klausimą atkartojo jaunatviška, žvali sodybos šeimininkė. Ir prasitarė, jog tvarką mėgsta iš prigimties. „Kai 1975 metais pasistatėme namus, baigus statybas nereikėjo pulti tvarkyti aplinkos, išvežti statybos likučių, pas mus visą laiką daiktai turėjo savo vietą“, – aiškino moteris.
„Gal ir nepatikėsite, bet veja yra ta pati, kurią pasėjome prieš penkiolika metų“, – įsiterpė Jonas Špokevičius, savo nuopelnu dėl sodybos tvarkos laikantis tik tai, kad rūpinasi prižiūrėti veją: laiku nupjauti, patręšti.
Tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip: abiem Špokevičiams norisi gražios aplinkos.
Iš pradžių sodybą nuo kaimyno sklypo dengusios tujos per daug metų suvešėjo ir pradėjo virsti į šonus. Šeimininkai nutarė jas išrauti ir pastatyti medinę tvorą. Bet kad ji neatrodytų plika ir nuobodi, iš abiejų pusių patvorį nuklojo akmenimis. Ir ne bet kaip – patys sugalvojo šią idėją, todėl tvora atrodo gražiai ir savitai.
Špokevičiai prisipažino, jog paskutiniu metu pamėgo sodybą puošti akmenimis. Trejus metus iš visur rinko ir vežėsi namo Lietuvos laukuose rastus įvairių formų, įdomių raštų riedulius, dar tiksliai nežinodami, kaip ir kur juos sukomponuos. Idėjoms subrendus, pradėjo lipdyti, komponuoti.
V.Špokevičienė sakė, jog prieš keletą metų aplinką puošdavo vasarinėmis, žydinčiomis gėlėmis. Pastaraisiais metais po truputį vis ką nors pakeisdama, persodindama apsistojo prie daugiamečių gėlių, visžalių krūmelių. „Tik pažiūrėkite, argi ne gražiai jie dera su akmenimis“, – džiaugėsi moteris.
Tačiau Špokevičių silpnybė augalų įvairovei – nepagydoma. Kiekvienais metais sutuoktiniai lankosi Žemės ūkio universitete vykstančioje respublikinėje parodoje „Ką pasėsi“ ir nepraleidžia progos įsigyti naujo augalėlio, nusižiūri kokį daiktelį sodybos puošybai. Šiemet parsivežė originalų iš akmens ir geležies sukurtą vazoną lauko gėlėms.
Pilviškiečių kiemelyje ir viduje dar kai kas likę iš medžio darbų. Tai šviesios atminties Vidos tėčio Mato Urmanavičiaus prisiminimas. Geležinkelininku dirbęs žmogus subtiliai jautė grožį, todėl, paskutiniuosius gyvenimo metus praleidęs prie dukros Vidos šeimos, paliko gražų pėdsaką. Tik laiko paliesto ir pertvarkyto namų interjero Špokevičiai jau neberodo smalsiems ekskursantams.
Pilviškiečiai sakė, jog ne tik jie stengiasi gražinti savo sodybą. Jų manymu, dabar jau yra kur kas daugiau gražiai besitvarkančių, grožį puoselėjančių žmonių nei anksčiau. Jie tuo labai džiaugiasi.
Špokevičius džiugina ir tai, jog dabar yra galimybių įsigyti retos ir įdomios augmenijos, priežiūros priemonių. Vida nuo senų laikų myli gėles ir šią savybę išsaugojo.
„Užsukite, – sakė ji, – bet kada, tačiau geriau – rugpjūtį, duosiu jums patikusių augalų kerelių. Kaip ir daugeliui pažįstamų.“
Ką gi, gero žmogaus su meile dalijamas gėris ir grožis tik dauginasi ir papuošia mūsų visų gyvenimą.
Publikuota: 2008-08-01 15:40:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|