„Santaka“ / Garbūs vyrai meilę Tėvynei išreiškia darbais

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-07-29 09:15

Dalinkitės:  


Romas Rusteika savo vienatvę įprasmina kilnia ir naudinga veikla.

Autorės nuotr.


Garbūs vyrai meilę Tėvynei išreiškia darbais

Birutė NENĖNIENĖ


Tėvynės grožį, laisvę ir jaunų žuvusių vyrų – penkių Lietuvos partizanų – didvyriškumą bei pasiaukojimą šlovinančius poezijos, patriotinių dainų ir kalbų žodžius daugiau kaip prieš savaitę vasaros vėjas išsklaidė virš apytuščių Patilčių kaimo laukų. Prie nuošalaus kaimo kelio liko įtvirtintas ir kunigo pašventintas kuklus gelžbetoninis paminklas, kuris vietos žmonėms ir retam keleiviui primins skaudžią tautos istoriją.

Pakiliame šventės šurmulyje nuošaliau stovėję du garbaus amžiaus vyrai liko kaip ir nepastebėti. Žmonėms išsiskirsčius jie dar liko prie paminklėlio. Vyriškiai – marijampolietis Romas Rusteika ir Kalvarijos gyventojas Bronius Jungaitis – sakė, jog jiems norisi po iškilmių dar kiek čia pabūti.

Abu jie – buvę partizanų ryšininkai. Prieš daugelį metų juos suartino tas pats noras ir siekis – surasti, pažymėti, saugoti ir prižiūrėti laisvės kovotojų žūties vietas.



Lanko ir įamžina atmintinas vietas

– Kaip ir kodėl Jūs įsitraukėte į šią veiklą? – užkalbinau Romą Rusteiką, kurį tenka matyti su fotoaparatu panašiuose renginiuose įvairiose vietose.

– Nuo keturiolikos metų padėjau jiems (partizanams – red.) gyventi, – šyptelėjo pašnekovas. – Vilkaviškio rajone dar ruošiamės pažymėti partizanų žūties vietas Trilaukio ir Sarmačinų kaimuose, Šakių rajone – Viltrakių kaime 1946 metais žuvusiems „Tauro“ partizanų apygardos „Žalgirio“ rinktinės štabo kovotojams. Po savaitės Valavičių kaime, prie „Via Baltica“ magistralės, bus pastatytas paminklas keturiems žuvusiems partizanams. Aną savaitę Gelgaudiškio seniūnijoje, Alizavos kaime, atidengtas paminklas paskutiniam žuvusiam „Tauro“ apygardos partizanui.


– Kiek Lietuvoje pastatyta tokių paminklų?

– Tiksliai negalėčiau pasakyti, bet mūsų krašte veikusios „Tauro“ apygardos teritorijoje pažymėtos 158 vietos, kuriose žuvo trys ir daugiau partizanų. Daug yra tokių vietų, kuriose žinoma žuvus po vieną partizaną. Jos turėtų būti pažymėtos ateityje. Vienuolika vasarų važinėjau ne vien po Marijampolės apskritį, bet ir po Varėnos, Alytaus, Lazdijų rajonus, nustatinėjau žūties vietų koordinates. Daug tokių vietų apie Pajevonį, Vištytį žinojo mano bendrakeleiviu buvęs šviesios atminties vilkaviškietis Alfonsas Pumeris. Esu nustatęs 2800 partizanų kautynių, žuvimo ir užkasimo vietų.

– Kas Jums ateina į talką? Kaip pradėjote tokią visuomeninę veiklą?

– Vienas nieko nepadarysi – padeda draugai. Be to, aš jau 77-erių metų pensininkas, tai laiko turiu. Kai 1994 metais mirė žmona, pamačiau, kad nėra ką veikti. Likau vienas, tai vis vien tiek namuose, tiek kelyje tenka „iš kumščio“ valgyti. Visą gyvenimą esu vairuotojas. Antanas Lukša (LPKT sąjungos vadovas – red.) duodavo pinigų degalams, tai ir važinėjau. Man visai patiko toks užsiėmimas, nors kiti ir „durniumi“ vadina. Tada aš jiems sakau, jog ir „durniai“ Tėvynei reikalingi. Argi gudrūs tik tie, kurie pasiima iš Tėvynės iždo? Manau, kad Tėvynei reikia ir kažką duoti.


Esu patenkintas, jog padariau tiek, kiek galėjau.

– Tose kelionėse sutinkate daug žmonių. Kaip manote, ar dabartinis jaunimas turi patriotizmo?

– Labai retai. Pastebėjau, jog patriotiniuose renginiuose daugiau jaunimo dalyvauja Prienų rajone.

– Jūs daug fotografuojate, ir žmonės prašosi įamžinami...

– Tai mano pomėgis nuo 1964 metų. Retkarčiais ir pragyvenimui prisidurdavau. Esu įamžinęs daug Sąjūdžio, Atgimimo renginių. Padariau keliolika stendų su paminklų iš visų mano aplankytų laisvės kovotojų žūties, palaidojimo ar kautynių vietų nuotraukomis. Juos parodau šventėse.

– Kaip vertinate dabartinę padėtį Lietuvoje?

– Galėtų būti geriau. Šiemet minimas Sąjūdžio 20-metis, bet nesuvokiu, kodėl neorganizuojama jokių procesų prieš dabartinės valdžios savivalę, o nusiraminama tuo, kad prieš dvidešimt metų pakovojo, trispalvėmis pamosavo – ir jau viskas esą gerai. Juk kova už laisvę, už tiesą yra nuolatinis procesas.

– Kaip Jums atrodo, ar laisvės kovotojų atminimas yra deramai įamžinamas?

– Dėl pastatomų paminklų kiekio viskas gerai. Paminklų stovi jau nemažai. Tačiau visa bėda, kad pastatoma, pašventinama ir pamirštama. Geriau jau nepastatyti paminklo, nei kad jis stovėtų pamirštas ir apleistas. Aną dieną buvau Gulbiniškių kaime, vietoje, kur žuvo „Tauros“ apygardos partizanų vadas A.Baltūsis, – akivaizdu, jog ten šįmet žmogaus nebūta. Tai kokia čia pagarba? Komunistai paskui juokiasi: „Pastatė banditams paminklą ir apleido...“ Užpernai pašventino paminklą partizanui J.Gavėnui-Vampyrui Vižaidų kaime. Pernai atvažiavome keturiese ir dirbome penkias valandas, kol sutvarkėme aplinką. Dabar vėl ten apaugę drebulaitėmis, vėl važiuosiu tvarkyti. Nuo pavasario aplankiau per 30 paminklų, apravėjau žoles.


Jeigu mes norime vaikus auklėti patriotizmo dvasia, turime paskatinti juos aplankyti ir prižiūrėti istorines atmintinas vietas.



Sutinka daug gerų žmonių

– Esu laisvės kovų dalyvis, todėl atsidaviau tokiam darbui, – atsakė Bronius Jungaitis, paklaustas, kas jį skatina ir kviečia statomus partizanų atminimo ženklus aptverti metalinėmis tvorelėmis, įtvirtinti jų pagrindus ir ant betono įrašyti rėmėjų bei prižiūrinčiųjų pavardes.

Jaunystėje smarkiai su sprogmeniu susižalojęs dešinę ranką, B.Jungaitis savo lėšomis ir pastangomis vis dėlto savanoriškai sutvarkė per trisdešimt paminklų. Tose vietose, kur paminklais pažymimos partizanų žūties vietos, B.Jungaitis ieško žmonių, kurie jas galėtų prižiūrėti. Tų, kurie padėjo statyti ir sutinka prižiūrėti, net pavardes papėdėje įrašo todėl, „kad kuo daugiau gerų žmonių būtų pagarsinta“. Taip susitarė ir su Patilčių kaimo gyventoja Jūrate Astrauskienė bei jos sūnumi, Keturvalakių pagrindinės mokyklos dešimtoku Šarūnu, bei dar keliais arčiau gyvenančiais žmonėmis.



Atminimo ženklai – pagal programą

Per ilgą, žiaurų ir negailestingą 1944–1953 metų laisvės kovų karą žuvo daugiau kaip 20 tūkstančių Lietuvos partizanų. Šimtai tūkstančių jų rėmėjų ir eilinių žmonių ištremta į Sibirą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėta stichiškai įamžinti žuvusių rezistencijos kovų dalyvių atminimą.

Šį darbą daugiausia dirbo žuvusiųjų bendražygiai ir įvairūs menininkai-saviveiklininkai. Todėl atsirado menkaverčių atminimo ženklų, kryžių, paminklų su netiksliais įrašais.

Įkūrus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą parengta Atminimo ženklų, simbolių ir paminklų genocido aukoms ir asmenims, represuotiems už pasipriešinimą okupaciniams režimams, sukūrimo valstybinė programa, priimti atitinkami Vyriausybės nutarimai. Nors jau daug iškilo šias kovas įamžinančių paminklų, ši programa tęsiama ir 2008-ieji yra paskutiniai jos įgyvendinimo metai.

Paminklinius atminimo ženklus visoje Lietuvoje žuvusiems partizanams įamžinti daro viena firma, įsikūrusi Anykščiuose. Vienas toks paminklėlis, priklausomai nuo iškalamų raidžių skaičiaus, kainuoja 2,5–3 tūkst. litų.





Publikuota: 2008-07-29 09:15:12

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai