|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-07-29 09:13
|
|
|
Birutės NENĖNIENĖS nuotr.
Jaunuolis sėdėjo riedančiame autobuse vienas ir įdėmiai žvelgė pro langą. Jam buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų, buvo tvirtai nuaugęs, dailių veido bruožų.
Šalia jo prisėdo moteris. Po kelių nereikšmingų frazių apie šiltą pavasarišką orą jaunuolis netikėtai tarė:
– Aš dvejus metus praleidau kalėjime. Šį rytą mane paleido, dabar važiuoju namo.
Žodžiai jam iš burnos liete liejosi. Jis ėmė pasakoti, kaip augo neturtingoje, bet doroje šeimoje, kaip savo nusikaltimu įskaudino artimuosius ir užtraukė jiems gėdą. Per šiuos dvejus metus jis negavo iš šeimos jokios žinios. Numanė, jog tėvai neturi tiek pinigų, kad galėtų atvažiuoti jo aplankyti įkalinimo vietoje, be to, galbūt jautėsi per menkai išsimokslinę rašyti laiškus. Nesulaukdamas iš jų atsakymo, jis pats liovėsi jiems rašęs.
Likus trims savaitėms iki laisvės atgavimo jis dar sykį beviltiškai bandė užmegzti ryšį su tėvais. Atsiprašė jų už tai, kad juos nuvylė, ir maldavo atleidimo.
Paleistas laisvėn įsėdo į šį autobusą, kuris vežė į jo gimtąjį miestą. Autobusas turėjo pravažiuoti pro namą, kuriame jis užaugo ir kuriame tebegyveno jo tėvai.
Paskutiniame savo laiške tėvams jis rašė, jog supranta priežastis, dėl kurių jie tyli. Kad viskas būtų paprasčiau, paprašė tėvų duoti jam ženklą, kurį jis galėtų pamatyti pro autobuso langą. Jeigu jie jam atleido ir žada priimti į savo namus, tegu užriša baltą kaspiną ant senos obels, augančios prie namo. Jei to ženklo nebus, jis neišlips iš autobuso, važiuos į kitą miestą ir pasitrauks iš jų gyvenimo visiems laikams.
Autobusas priartėjo prie jo gatvės. Jaunuolis ėmė vis labiau jaudintis, net nusuko akis nuo autobuso lango. Jį kaustė baimė, kad balto kaspino nebus.
Išklausiusi jo istoriją, moteris pasiūlė:
– Apsikeiskime vietomis. Leiskite man žiūrėti pro langą.
Autobusas pravažiavo dar kelis kvartalus ir štai moteris išvydo medį.
Švelniai prisilietė prie jaunuolio peties ir vos sulaikydama ašaras sušnabždėjo:
– Žiūrėk! Tu tik pažiūrėk! Jie visą obelį išdabino baltais kaspinais!
Kai žudome, tampame panašūs į žvėris.
Kai teisiame, tampame panašūs į žmones.
Kai atleidžiame, tampame panašūs į Dievą.
Bruno FERRERO
Jaunuolis sėdėjo riedančiame autobuse vienas ir įdėmiai žvelgė pro langą. Jam buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų, buvo tvirtai nuaugęs, dailių veido bruožų. |
Šalia jo prisėdo moteris. Po kelių nereikšmingų frazių apie šiltą pavasarišką orą jaunuolis netikėtai tarė:
– Aš dvejus metus praleidau kalėjime. Šį rytą mane paleido, dabar važiuoju namo.
Žodžiai jam iš burnos liete liejosi. Jis ėmė pasakoti, kaip augo neturtingoje, bet doroje šeimoje, kaip savo nusikaltimu įskaudino artimuosius ir užtraukė jiems gėdą. Per šiuos dvejus metus jis negavo iš šeimos jokios žinios. Numanė, jog tėvai neturi tiek pinigų, kad galėtų atvažiuoti jo aplankyti įkalinimo vietoje, be to, galbūt jautėsi per menkai išsimokslinę rašyti laiškus. Nesulaukdamas iš jų atsakymo, jis pats liovėsi jiems rašęs.
Likus trims savaitėms iki laisvės atgavimo jis dar sykį beviltiškai bandė užmegzti ryšį su tėvais. Atsiprašė jų už tai, kad juos nuvylė, ir maldavo atleidimo.
Paleistas laisvėn įsėdo į šį autobusą, kuris vežė į jo gimtąjį miestą. Autobusas turėjo pravažiuoti pro namą, kuriame jis užaugo ir kuriame tebegyveno jo tėvai.
Paskutiniame savo laiške tėvams jis rašė, jog supranta priežastis, dėl kurių jie tyli. Kad viskas būtų paprasčiau, paprašė tėvų duoti jam ženklą, kurį jis galėtų pamatyti pro autobuso langą. Jeigu jie jam atleido ir žada priimti į savo namus, tegu užriša baltą kaspiną ant senos obels, augančios prie namo. Jei to ženklo nebus, jis neišlips iš autobuso, važiuos į kitą miestą ir pasitrauks iš jų gyvenimo visiems laikams.
Autobusas priartėjo prie jo gatvės. Jaunuolis ėmė vis labiau jaudintis, net nusuko akis nuo autobuso lango. Jį kaustė baimė, kad balto kaspino nebus.
Išklausiusi jo istoriją, moteris pasiūlė:
– Apsikeiskime vietomis. Leiskite man žiūrėti pro langą.
Autobusas pravažiavo dar kelis kvartalus ir štai moteris išvydo medį.
Švelniai prisilietė prie jaunuolio peties ir vos sulaikydama ašaras sušnabždėjo:
– Žiūrėk! Tu tik pažiūrėk! Jie visą obelį išdabino baltais kaspinais!
Kai žudome, tampame panašūs į žvėris.
Kai teisiame, tampame panašūs į žmones.
Kai atleidžiame, tampame panašūs į Dievą.
Bruno FERRERO
Publikuota: 2008-07-29 09:13:31
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|