Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-05-20 15:31

---

Pamatę A.Panitausko rankose kviečių kibirą, šernai tuoj pat pribėga artyn.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Jau įpratome, kad lietuviai imasi auginti ne tik kiaules ar karves, bet ir stručius, sraiges, sliekus ir kitokius mūsų ūkiuose anksčiau nelaikytus gyvūnus.

Gražiose Vištyčio apylinkėse sodybą turintys Aretas ir Daiva Panitauskai augina šernus. Kol kas – tik du, bet netrukus jų bus ir daugiau.



Bėgiojo po kiemą

Šernai Panitauskų sodyboje atsirado gana netikėtai. Pernai vasarį po miškus vaikštinėjęs eigulys rado keturis šerniukus. Netoliese gulėjo negyva jų motina. Kad jaunikliai nežūtų, žmogus juos parsigabeno namo.

Du šerniukus apsiėmė užauginti Panitauskai (dar du šernų jaunikliai buvo atiduoti kitiems žmonėms, bet neišgyveno).

Pasirodė, jog vienas iš naujųjų įnamių yra patinas, kita – patelė. Šeimininkų dukros abiem šerniukams išrinko romantiškus vardus – Saulytė ir Debesėlis.

Dryžuoti augintiniai iš pradžių reikalavo daug priežiūros. Daugiausiai mažyliais rūpinosi Panitauskų dukros Enrika bei Greta. Jos šerniukus beveik kaip mažus vaikus kas dvi valandas girdydavo pienu iš butelio.

Šerniukai labai greitai priprato prie savo naujųjų namų. Vos ūgtelėję jie bėgiodavo paskui šeimininkus, mėgdavo laisvai lakstyti po kiemą.

Bet vieną dieną tas pomėgis baigėsi blogai: kaip kulka per kiemą nėręs Debesėlis palindo po mašinos ratais.

Tarsi suprasdama, kas nutiko, visą savaitę šerniukė buvo lyg nesava, liūdna tūnojo savo kampe. „Ir kaip gali sakyti, kad šernas – negudrus žvėris“, – kalbėjo miškininkyste ir ūkininkavimu besiverčiantis Aretas Panitauskas.



Šernas mašinoje

Panitauskų šernė – labai jauki.

„Ji – tikra rankinukė, galima sakyti, ant rankų užauginta, – juokėsi A.Panitauskas. – Kol buvo maža, labai mėgo kartu važinėtis mašinoje. Vasarą paleisdavome lakstyti po lauką. O parodęs pieno butelį galėdavai nusivesti bet kur.“

Šeimininkas pasakojo, kad apie sodyboje auginamą šerną kažkur nugirdę poilsiautojai ateidavo pažiūrėti Saulytės. Ši visus prisileisdavo, o nesupratingi žmonės lįsdavo artyn, tąsydavo šernę už ausų.

Kieme laikoma Rytų Sibiro laika prilėkus šerniukei nerdavo į būdą, mat prie dryžuotos mažylės ypač prisirišusi vyresnioji Panitauskų dukra Enrika šuniui griežtai drausdavo skriausti savo augintinę.

Ūgtelėjusi šernė po kiemą jau nebėgioja – ji laikoma aptvare. „Jei paleistume, niekur nebėgtų, bet kad labai viską knisa“, – aiškino A.Panitauskas.

Septynis mėnesius pagrindinis šerniukės pašaras buvo pienas – išlakdavo po 10–15 litrų per savaitę. Dabar ji daugiausiai šeriama kviečiais, gauna runkelių, bulvių. „Ji mėgsta viską, kas skanu. Labai ėda batonus, bandeles, obuolius. Dukrą kartą net pabariau, kad neša šernui vynuoges...“ – apie Enrikos numylėtinę pasakojo tėvas.



Bus ir daugiau

Gražiai prižiūrimoje Panitauskų sodyboje šernė – jau vėl ne viena. Kartu su ja po aptvarą bėginėja kuilys.

Antrąjį šerną A.Panitauskas parsivežė iš Telšių urėdijos, Eigirdžių girininkijos eigulio Petro Dabrišiaus. Jis laiko ne vieną šerną, nors labiausiai garsėja savo auginamais vilkais.

Kai nuvykome į sodybą apžiūrėti šernų, mums priėjus prie aptvaro Saulytė iš pradžių atsitraukė – pajuto svetimus. Bet šeimininkui ėmus įnagiu kasyti nugarą, šernė patenkinta išsitiesė ir net prisimerkė iš malonumo. Į eilę pasikasyti nugaros tuoj pat prisistatė ir kuilys, kuris šiaip jau laikėsi nuošaliau. Prisiartinusį šerną Saulytė ėmė stumti į šoną ir piktokai niurgzti: ji instinktyviai gynė savo pilvą, mat netrukus turės mažylių. Būsimai mamai jau paruoštas atskiras gardas: kai atsives jauniklių, ji nuo šerno bus atskirta. A.Panitausko tvirtinimu, pirmaisiais metais vada nebus gausi – nuo vieno iki trijų šerniukų. Ką šeimininkai su jais darys?

„Kaip bus toliau – matysime. Bet pirmąją vadą tikrai auginsime – taip jau dukrai prižadėjome, – tvirtino A.Panitauskas.

Šernai šioje sodyboje – jau ne pirmi miško gyventojai. Panitauskai vienu metu augino ir kiškį. Mažo kiškučio A.Panitauskas vos nepervažiavo miškovežiu. Parneštas namo ir paūgėjęs kiškis taip pat laisvai strikinėdavo po kiemą. Tačiau ilgaausis prie žmonių nebuvo taip prisirišęs kaip šerniukė, ir vieną dieną palikęs sodybą išliuoksėjo miško link.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---