Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-07-25 17:38

---

Zigmantą Paškauską ir dabar ima juokas, prisiminus „kovą“ su avinu.
Birutės NENĖNIENĖS nuotr.

Zigmantas PAŠKAUSKAS, pilviškietis:

– Visi prisimename vaikystę, bet būna epizodų, kurie ypač įsirėžia į atmintį ir kelia šypseną. Nors buvau penkerių su puse metų, bet viską gerai pamenu.

Su tėvais gyvenome prie Alvito. Teritoriją iki upės vadino Maldėnukų kaimu, o jau toliau, sakydavo, – Maldėnai. Mūsų namai buvo prie pagrindinio, tada dar žvyruoto, kelio. Mamos tėvai Kalnieraičiai, mano seneliai, gyveno Maldėnuose, apytikriai už vieno kilometro. Pas juos eidavome per laukus, pievas, tada ūkininkų vadinamais „rubežiais“. Reikėdavo pereiti trijų ūkininkų – Adomaičio, Kašinsko ir Šležo – laukus. Būdavo įdomu: pievose ganėsi visokių gyvulių, kartais juos pakalbindavau. Mėgdavau, kai niekas manęs negirdi, per laukus eidamas dainuoti. Tai ir traukdavau iš visų jėgų, tik jau nepamenu kokias dainas.

Ne tuščiomis eidavau. Mama, pasiųsdama per pietus iš tėvukų parnešti pieno, įduodavo stiklinį vieno litro talpos butelį. Viskas sekdavosi gerai.

Bet vieną dieną ėjau namo „rubežiumi“ jau su pieno buteliu glėbyje, o pievoje pririštos ganėsi Kašinsko avys. Žiūriu tik – avinas manęs link beeinąs! Ir daina mano kaip mat nutrūko... Sustojau ir mečiau į tą „baisųjį žvėrį“ butelį su pienu. Kol avinas pasiliejusį pieną uostė, aš, kiek jėgos neša, skuodžiau namo.

Parbėgau uždusęs, įlėkiau į virtuvę, atsisėdau ant kėdės, ranka numojau ir sakau mamai su tėčiu: „Dabar tai būčiau buvęs gatavas!“ Tėvai puolė klausinėti, kas nutiko, kur butelis su pienu. „Tai va, – sakau, – užpuolė Kašinsko avinas. Tai kad leidau buteliu! Kol jis gėrė pieną, galėjau pabėgti, o jei ne – būčiau buvęs gatavas.“

Šį atsitikimą ilgai prisimindavo mama ir seserys, juokaudavo, koks aš „karingas“ buvau. Ir vis iš manęs juokdavosi: „Dabar tai ilgai gyvensi, nes po avino užpuolimo gyvas likai.“

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---