„Santaka“ / Iš krašto istorijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-07-25 17:33

Dalinkitės:  


Iš krašto istorijos

Mums tik malda padėjo išlikti gyviems



Perskaičiusi „Santakoje“ Valentino Rainio prisiminimus apie karą, panorau papasakoti ir savo šeimos išgyvenimus. Jauni žmonės tuo gal ir nepatikės, nes įsivaizduoja, kad taip būna tik filmuose.

Mūsų šeimoje buvo tėtis, mama ir mudu su broliu. Jam buvo pusantrų metų, man – septyneri. Tėvai prieš metus buvo baigę statyti nedidelį namelį. Pradėjome jame gyventi ir džiaugėmės sava pastoge, nes iki tol glaudėmės pas kitus. Tėtis buvo puikus medžio meistras, mama – gera verpėja, todėl užsidirbo pinigų žemės lopinėliui ir nameliui. Pastatytas savu prakaitu ir Dievo palaimintas, jis išliko stovėti. Kad būtume tai žinoję, tokių baisumų gal nebūtų tekę patirti. Bet tada viskas atrodė kitaip: aplinkui apkasai, išraizgytos spygliuotos tvoros, užminuoti laukai. Kaimynai jau buvo išvažinėję, nes jie turėjo arklius, vežimus, o mes – tik pačių traukiamą vežimėlį. Galima sakyti, vieni ir buvome užsilikę tame Karklupėnų kaimelyje.

Tėtis buvo numatęs saugesnę vietą pas giminaičius Kurpikų kaime, netoli Vokietijos sienos, kur nebuvo nei apkasų, nei spygliuotų tvorų. Atrodė, bus saugu. Tėtis prieš kelias dienas pradėjo vežioti į ten būtiniausius daiktus. Prisimenu, prieš tą baisiąją dieną jis dar buvo išvedęs karvę į ganyklą, o mama užmaišiusi duoną. Nuo Vilkaviškio pusės kilo dūmų kamuoliai, bombų sprogimai pradėjo pasiekti ir mus. Staiga matome – vieno kaimyno sodyba jau dega. Už kokių 200 metrų liepsnoja ir kito tvartas. Prie jo buvo užtvertos kiaulės. Gal kokia dvidešimt ar net daugiau, nes ten gyveno stambus ūkininkas. Atrodo, ir dabar girdžiu tų kiaulių žviegimą, nes man tada buvo labai baisu. Iš tikrųjų tai buvo tik pragaro pradžia.

Prie mūsų namo stovėjo vokiečių kareiviai. Jie mūsų nevarė. Bet mums patiems atrodė, kad reikia iš čia dingti. Tėtis parsivedė karvę, mama iškepė duoną. Neseniai buvome pjovę kiaulę, tai turėjome dešrų, taukų, lašinių. Tėtis prie vežimuko galo pririšo taukų puodą, sudėjo į vežimėlį mėsos gaminius, duonos kepalus, įsodino brolį ir vakarop pradėjome judėti į Kurpikų kaimą. Tėtis stūmė vežimėlį, mama vedė karvę. Ji man ant kaklo užsuko labai gražią skarą, tokią su „auksiniais“ kutais, ir įdavė nešti nedidelį puodą maistui virti. Taip bekeliaujant pradėjo temti. Ir tada lėktuvai pradėjo kabinti lempų sietynus. Nuo jų, atrodė, net po padais šviesu. O po kelių minučių jau atskrenda lėktuvai, mėtydami bombas. Mes kaip kurapkos sulendame į žoles. Kai viskas nutyla, vėl po truputį judame į priekį. Įsivėliau kažkur į spygliuotą tvorą. Liko joje mano puodas ir gražioji skara.

Pasiekę numatytą vietą, ten jau radome šeimą, atvažiavusią su mažais vaikais. Prisimenu net pavardę – Inkratai. Visą mantą su vežimėliu palikome sode. Jame pririšome ir karvę, o patys subėgome į kambarį, pasiklojome ant grindų ir sugulėme – norėjome nors truputėlį pailsėti. Staiga pro langus pliūptelėjo didžiulis liepsnos kamuolys. Namų šeimininkas, vardu Augustas, suriko: „Degame!“ Visi išbėgome į kiemą ir susėdome ant prieklėčio. Mama su Inkratiene mus, vaikus, aprengė, kad būtų šilčiau. Augustas, sukinėdamasis aplink degantį namą, prisikimšo pypkę tabako, pasiėmė iš degančio namo žarijų ir užsirūkė. Inkratienė jam sakė, kad neimtų žarijų iš degančio namo, nes nesiseks gyvenime.

Kai prasidėjo mūšiai, teko slėptis. Moterys ir mes, vaikai, sulindome į Augusto sesers ir jų dukterėčios Teresės iškastą nedidelę slėptuvę, vyrai – kur papuolė. Augustas atsigulė į sode pastatytą lovą, kurią suspėjo išsinešti iš degančio namo. Jis kalbino tėtį: „Ateik, matysi, kaip čia smagu gulėti.“ O šis ragino jį palikti tą lovą.

Tėtis su Inkrata rado kažkokį išdžiūvusį tvenkinį, įsirausė į krantą ir laimingai pratūnojo. Tik tėčiui galvos paviršiumi buvo nuslydusi maža šukelė, o Augustui atlėkusi granatos skeveldra nukirto pusę pėdos. Inkratienė, prišliaužusi prie lovos, paėmė iš jos paklodę ir aprišo koją. Tvarstis pasidarė raudonas. Koja ištino. Daktarų neprisišauksi. Augustas nušliaužė prie nukirsto medžio, atsisėdo ir laukė, kad jo kančias užbaigtų kita granata. Bet taip neįvyko. Mes toje mažoje slėptuvėje kalbėjome maldas, kaip kas mokėjome. Staiga pasigirdo trenksmas. Atrodė, kad užgriuvo medis. Išropojome iš slėptuvės, sugulėme ant žemės kniūbšti ir toliau kalbėjome maldas. Broliukas taip stipriai buvo prisispaudęs prie mamos, kad atrodė, jog net nekvėpuoja. Gulėti ant žemės darėsi neįmanoma, nes krito medžių šakos, kaukė sviediniai, važiavo tankai. Mes vėl sulindome į slėptuvę, kurioje buvo tamsu. Jautėmės, lyg būtume gyvi palaidoti. Šitas pragaras truko dvi paras.

Trečiosios paros ryte išgirdome kalbančius rusų kareivius. Jie mūsų paklausė, ar čia nėra vokiečių. Mama mokėjo rusiškai, tai su jais susikalbėjo. Jie mums davė duonos, cukraus, vandens ir sakė, kad mūšiai jau baigėsi, galime grįžti namo.

Kelionė atgal buvo greita ir lengva, nes nešti neturėjome ką. Visa manta buvo sunaikinta, karvė užmušta. Mama turėjo languotą vilnonę skarą, tai į ją susisuko broliuką ir taip patraukėme namų link. Pakeliui visur matėsi tik sudegusios sodybos ir padūmavę laukai. O mūsų namelis stovėjo sveikas. Jame buvo apsistoję rusų kareiviai. Jie nelabai norėjo mus priimti.Tėtis grįžo parsivežti giminaičių. Kai juos parsigabeno, mama tuoj pat kreipėsi į daktarą dėl Augusto. Netoliese buvo kažkokia ligoninė. Bet Augustui jau niekas negalėjo padėti. Buvo per vėlu. Už poros dienų jis mirė.

Savo namelyje mes dar negalėjome gyventi. Atvažiavo sunkvežimis. Mus ir kitus kaimo gyventojus susodino ir išvežė už Vilkaviškio į Šargalių kaimą, į stambaus ūkininko sodybą. Čia ir vėl prasidėjo bėdos. Patyrėme daug širdies skausmo ir moralinio pažeminimo. Reikėjo imtis „ubago terbos“, bet čia jau kita tema.



Petronėlė LUKOŠEVIČIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas