„Santaka“ / Savo laimę buvusi vilkaviškietė surado už Atlanto

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-07-21 19:15

Dalinkitės:  


Zita Masley su dukra Jennifer ir vyru Lovell į Lietuvą paviešėti parvyksta tik trims savaitėms.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Savo laimę buvusi vilkaviškietė surado už Atlanto

Eglė MIČIULIENĖ

Zi­ta Mas­ley Lie­tu­vą pa­li­ko dau­giau kaip prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų. Prieš tiek lai­ko mo­te­ris iš­vy­ko gy­ven­ti į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas.

Zi­tos Mas­ley, bu­vu­sios Len­kai­tės, gim­ti­nė – Vil­ka­viš­ky­je. Su Ame­ri­kos lie­tu­vių spau­da bend­ra­dar­biau­jan­ti mo­te­ris ne­se­niai bu­vo grį­žu­si pa­vie­šė­ti į gim­tą­jį mies­tą ir už­su­ku­si į „San­ta­kos“ re­dak­ci­ją. Čia ji su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją.



Lyg mui­lo ope­ro­je

„Ma­no is­to­ri­ja pri­me­na mui­lo ope­rą“, – šyp­te­li Zi­ta.

Ir la­bai sklan­džia lie­tu­vių kal­ba, be jo­kio ak­cen­to, pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mą.

Pa­li­ku­si Vil­ka­viš­kį Zi­ta Len­kai­tė Vil­niaus vals­ty­bi­nia­me pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te stu­di­ja­vo ang­lų kal­bą. Po stu­di­jų apie sep­ty­ne­rius me­tus dir­bo Kny­gų rū­muo­se.

Jau pra­si­dė­jus Lie­tu­vo­je At­gi­mi­mui, mer­gi­na ga­vo dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę: Są­jun­gi­nia­me tai­ko­mo­sios en­zi­mo­lo­gi­jos moks­li­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­te „Fer­men­tas“ dir­bo ver­tė­ja.

Kar­tą vie­na pa­žįs­ta­ma Zi­tai pa­skam­bi­no ir pa­siū­lė iš­mė­gin­ti lai­mę per pa­žin­čių skel­bi­mus. Mat vie­na­me laik­raš­ty­je drau­gė ra­do skel­bi­mą, ku­ria­me mer­gi­noms bu­vo siū­lo­ma su­si­pa­žin­ti su vy­rais iš Va­ka­rų ša­lių.

Zi­ta taip ir pa­da­rė – pa­žin­čių fir­mai nu­siun­tė sa­vo duo­me­nis. Net­ru­kus lie­tu­vė ga­vo ke­le­to pre­ten­den­tų an­ke­tas. Užk­liu­vo vie­nas – ame­ri­kie­tis Lo­vell Mas­ley.

„Pa­ti­ko to žmo­gaus duo­me­nys, iš­vaiz­da ir ypač – ne­di­de­li rei­ka­la­vi­mai. Jis ne­rei­ka­la­vo tam tik­rų bruo­žų, ne­nu­ro­dė cen­ti­met­rais mer­gi­nos „iš­ma­ta­vi­mų“. Sa­ve jis taip pat api­bū­di­no la­bai pa­pras­tai. Žo­džiu, aš jam pir­mam pa­ra­šiau, jis man pir­mai at­ra­šė – taip ir pra­dė­jo­me bend­rau­ti“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.



Iš kar­to su­si­tuo­kė

Lie­tu­vės ir ame­ri­kie­čio su­si­ra­ši­nė­ji­mas tru­ko tre­jus me­tus, kol po­ra nu­spren­dė su­si­tik­ti.

„Jis no­rė­jo ma­ne pa­kvies­ti su tu­ris­ti­ne vi­za, bet aš ne­tu­rė­jau tur­to, bu­to, ko­kių nors tvir­tų ry­šių su Lie­tu­va, to­dėl to­kios vi­zos tik­rai ne­bū­čiau ga­vu­si. Ta­da Lo­vell iš­rū­pi­no man nuo­ta­kos-jau­ni­kio vi­zą (Fian­cee vi­sa), – pa­sa­ko­jo Zi­ta. – Do­ku­men­tus te­ko tvar­ky­tis Vil­niu­je, po to – JAV am­ba­sa­do­je Hel­sin­ky­je. Vie­nas iš rei­ka­la­vi­mų gau­nant vi­zą – kad nuo­ta­ka ir jau­ni­kis bent kar­tą per tuos tre­jus me­tus bū­tų su­si­ti­kę.

O mes su­si­ti­kę ne­bu­vo­me. Am­ba­sa­do­je aš taip ir pa­sa­kiau, nes bu­vau pa­ti sau pri­sie­ku­si sa­ky­ti tik tie­są, ne­pa­dir­bi­nė­ti jo­kių do­ku­men­tų. Ma­niau, kaip bus – taip, jei neiš­leis, va­di­na­si, ne­lem­ta.“

Vis dėl­to lie­tu­vai­tė vi­zą ga­vo ir į Ame­ri­ką iš­vy­ko.

Su Lo­vell, ku­rį bu­vo ma­čiu­si tik nuo­trau­ko­je, Zi­ta su­si­ti­ko kaip su ge­rai pa­žįs­ta­mu žmo­gu­mi. O jis sau ir sa­vo bū­si­ma­jai nuo­ta­kai jau bu­vo nu­pir­kęs žie­dus...

„Iš kar­to vie­nas ki­tam pa­ti­ko­me. At­vy­kau į Ame­ri­ką 1993 m. rug­sė­jo 13 die­ną, o rug­sė­jo 24 die­ną su­si­tuo­kė­me... Ir gy­ve­na­me iki šiol“, – nu­si­šyp­so mo­te­ris.



Sa­vo­tiš­kas nuo­ty­kis

Klau­san­tis bu­vo sun­ku su­vok­ti, kaip mo­te­ris taip drą­siai, ne­pa­ži­no­da­ma bū­si­mo­jo vy­ro, ry­žo­si iš­vyk­ti į sve­ti­mą ša­lį ir ten ap­si­gy­ven­ti.

Zi­ta sa­kė, jog iš­va­žiuo­ti ją pri­ver­tė ne tik sun­ki eko­no­mi­nė pa­dė­tis.

– Mes vie­nas ki­tam pa­ti­ko­me ir vie­nas ki­tu pa­si­ti­kė­jo­me. Ma­no bū­si­ma­sis vy­ras ne­bu­vo la­bai tur­tin­gas, to­dėl jis net paė­mė iš ban­ko pa­sko­lą, kad pa­si­kvies­tų ma­ne į Ame­ri­ką. Ar­gi tai nie­ko ne­sa­ko? Ki­ta ver­tus, ga­liu sa­ky­ti, kad tai bu­vo sa­vo­tiš­kas ma­no nuo­ty­kis... – šyp­te­lė­jo mo­te­ris.

Ame­ri­kie­čio ir lie­tu­vės ves­tu­vės bu­vo kuk­lios, vy­ko ma­ža­me Tek­sa­so mies­te­ly­je. Po­rą su­tuo­kė pro­tes­tan­tų pa­sto­rius.

Zi­ta juo­kė­si, jog la­bai pa­vyz­din­gai, praė­jus de­vy­niems mė­ne­siams po ve­dy­bų, gi­mė duk­ra Jen­ni­fer.

Paš­ne­ko­vė ne­slė­pė, kad pir­mus me­tus sve­ti­mo­je ša­ly­je bu­vo sun­ko­ka. Ne­di­de­lio Pie­tų Ame­ri­kos mies­te­lio gy­ven­to­jai bu­vo iš­di­dūs ir iš aukš­to žiū­rė­jo tiek į at­vy­kė­lius Šiau­rės ame­ri­kie­čius, tiek į imig­ran­tus iš už­sie­nio.

„Žmo­nės bu­vo keis­to­ki. Žiū­ri tau į akis ir šyp­so­si, klau­sia, kaip se­ka­si, bet pra­dė­jus kal­bė­ti nu­si­su­ka ir nuei­na. Ar­ba kvie­čia į sve­čius, o kai atei­ni, už­si­me­na, kad lyg ir ne lai­ku atė­jai... Žo­džiu, nu­si­spjo­viau ir ėmiau gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą“, – kal­bė­jo mo­te­ris.



Įsi­dar­bi­no li­go­ni­nė­je

Kai duk­re­lei Jen­ni­fer suė­jo me­tai, šei­ma per­si­kė­lė į Temp­le, di­des­nį mies­tą to­je pat Tek­sa­so vals­ti­jo­je. Čia Z.Mas­ley ti­kė­jo­si gau­ti dar­bą.

Mo­te­ris lan­kė vie­ti­nį ko­le­džą ir mė­gi­no ieš­ko­ti dar­bo, nors kiek su­si­ju­sio su me­di­ci­na, far­ma­ci­ja. Dar Lie­tu­vo­je, dirb­da­ma „Fer­men­to“ ins­ti­tu­te, Zi­ta vers­da­vo ir tai­sy­da­vo moks­li­nius dar­bus, įvai­rių apa­ra­tų inst­ruk­ci­jas, do­ku­men­tus, to­dėl sa­vo dar­bą no­rė­jo sie­ti su pa­na­šia sri­ti­mi.

Baig­da­ma ko­le­džą mo­te­ris ga­vo dar­bą pa­va­da­vi­mo kom­pa­ni­jo­je.

– Kai ko­kia nors įmo­nė iš­lei­džia sa­vo dar­buo­to­ją ato­sto­gų, pa­va­da­vi­mo kom­pa­ni­ja at­siun­čia žmo­gų, ku­ris su­ge­ba tą dar­bą dirb­ti. Bū­na, kad kiek lai­ko pa­dir­bus ta įmo­nė dar­buo­to­ją pa­va­da­vu­sį žmo­gų pa­sam­do tie­sio­giai, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vė.

Tai­gi kom­pa­ni­ja mo­te­rį nu­siun­tė pa­dir­bė­ti vie­no­je li­go­ni­nė­je, me­di­ci­nos in­for­ma­ci­jos sky­riu­je.

Po kiek lai­ko ta pa­ti li­go­ni­nė Zi­tą pa­si­kvie­tė nuo­la­ti­niam dar­bui – ir mo­te­ris ten dir­ba iki šiol. Jos pa­rei­gos – Rea­ni­ma­ci­jos ir in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riaus dar­bo koor­di­na­to­rė.

– Tvar­kau do­ku­men­tus, at­sa­ki­nė­ju į te­le­fo­no skam­bu­čius, už­sa­kau rei­ka­lin­gus ty­ri­mus ir kt., – pa­sa­ko­jo bu­vu­si vil­ka­viš­kie­tė.

Sa­vo dar­bą mo­te­ris dir­ba jau de­šim­tus me­tus ir yra juo pa­ten­kin­ta.



Ra­šo „Bi­čiu­lys­tė­je“

Il­giau pa­gy­ve­nu­si JAV Zi­ta pa­ju­to, jog pra­de­da pri­mirš­ti gim­tą­ją kal­bą.

– Kas nors iš Lie­tu­vos pa­skam­bin­da­vo, o aš jau pra­dė­da­vau ieš­ko­ti žo­džio, – pa­sa­ko­jo Zi­ta, nors jos be­klau­sant sun­ku bu­vo tuo pa­ti­kė­ti.

Mo­te­ris ėmė daž­niau skai­ty­ti Ame­ri­kos lie­tu­vių spau­dą, lie­tu­viš­kus in­ter­ne­to tink­la­la­pius.

Pas­kui pra­dė­jo da­ly­vau­ti „Bi­čiu­lys­tės“, tuo me­tu – JAV lie­tu­vių laik­raš­čio „Drau­gas“ prie­do (da­bar tai – at­ski­ras in­ter­ne­ti­nis laik­raš­tis), skel­bia­muo­se kal­bi­niuo­se kon­kur­suo­se.

„Bi­čiu­lys­tės“ re­dak­to­rė at­krei­pė dė­me­sį į pui­kią Z.Mas­ley lie­tu­vių kal­bą, su­bti­lią hu­mo­ro gys­le­lę ir pa­siū­lė mo­te­riai bend­ra­dar­biau­ti spau­do­je.

Taip Zi­ta ta­po „Bi­čiu­lys­tės“ ko­res­pon­den­te. Da­bar ji ra­šo apie vis­ką, kas įdo­mu JAV lie­tu­viams. Ji spau­do­je dir­ba „lais­vu grafiku“, už ši­tą dar­bą at­ly­gio ne­gau­na.

„Tai – sa­vo­tiš­ka ma­no lab­da­ra. Lie­tu­vių bend­ruo­me­nė kar­tais pra­šo au­ko­ti vie­nam ar ki­tam rei­ka­lui, o aš per daug pi­ni­gų ne­tu­riu, to­dėl au­ko­ju sa­vo lai­ką ir su­ge­bė­ji­mus“, – aiš­ki­no išei­vė.

Mo­te­ris Ame­ri­kos spau­do­je pa­si­ra­šo dvi­gu­ba pa­var­de: Zi­ta Len­kai­tė-Mas­ley.

„Bi­čiu­lys­tė­je“ Z.Mas­ley yra ap­ra­šiu­si ir iš­spaus­di­nu­si sa­vo pa­čios is­to­ri­ją iro­niš­ku pa­va­di­ni­mu „Ba­ra­ku­dos memuarai“.



Bend­rau­ja su išei­viais

Di­džiau­sios JAV lie­tu­vių bend­ruo­me­nės su­si­kon­cent­ra­vu­sios Či­ka­go­je, Ili­no­jaus vals­ti­jo­je, o Tek­sa­se, kur gy­ve­na Z.Mas­ley, lie­tu­vių ma­žai. Tad su kraš­tie­čiais mo­te­ris dau­giau­siai bend­rau­ja per laik­raš­čius, in­ter­ne­tu.

Su vi­sa šei­ma Zi­ta da­ly­vau­ja dvie­jų lie­tu­vių bend­ruo­me­nių Hius­to­ne ir San An­to­ni­ju­je veik­lo­je.

San An­to­ni­jaus lie­tu­vių bend­ruo­me­nei pri­klau­so ir išei­vių Sku­čų šei­ma. Z.Mas­ley pa­de­da JAV lie­tu­vių veik­lo­je ak­ty­viai da­ly­vau­jan­čiam Do­na­tui Sku­čui (D.Sku­čas – bu­vęs Lie­tu­vos gy­ny­bos mi­nis­te­ri­jos pa­ta­rė­jas).

Kas­met vyks­tan­čia­me Tau­tų fes­ti­va­ly­je San An­to­ni­jaus JAV lie­tu­vių bend­ruo­me­nė da­ly­vau­ja su sa­vo pa­ro­da. Šia pa­ro­da rū­pi­na­si D.Sku­čas, o Zi­ta pa­tei­kia ir sa­vo tau­to­dai­lės dar­bų. Mat dar gy­ven­da­ma Lie­tu­vo­je mo­te­ris tu­rė­jo po­mė­gį ta­py­ti.

Jau emig­ra­vu­si lie­tu­vė Ame­ri­ko­je bu­vo su­ren­gu­si sa­vo ta­py­bos dar­bų pa­ro­dų, par­da­vė ke­le­tą kū­ri­nių. Ta­čiau iš to­kio po­mė­gio, kaip sa­kė Z.Mas­ley, ne­pra­gy­ven­si, o šei­ma ir dar­bas šiam už­siė­mi­mui ga­liau­siai ne­pa­li­ko lai­ko.



Žmo­nės ma­žiau skun­džia­si

Per prabėgusius be­veik pen­kio­lik­a me­tų Zi­ta į Lie­tu­vą grį­žo tik tre­čią kar­tą. Vi­du­ti­niš­kai gy­ve­nan­čiai Mas­ley šei­mai to­kia ke­lio­nė nė­ra pi­gi.

„Iš­vy­ku­si la­bai il­gė­jau­si drau­gų, gi­mi­nai­čių, šei­mos. Per Ka­lė­das, ki­tas šven­tes va­žiuo­da­vo­me pas vy­ro gi­mi­nes ir sva­jo­da­vau, kaip ge­rai bū­tų su­si­tik­ti sa­viš­kius. Bet ne­siil­gė­jau sa­vo ša­lies eko­no­mi­nių ne­pri­tek­lių...“ – pa­sa­ko­jo Z.Mas­ley.

Pa­bu­vu­si gim­ti­nė­je tris sa­vai­tes, ap­lan­kiu­si gi­mi­nes ir drau­gus, Zi­ta grįž­ta į Ame­ri­ką, ku­ri jau ta­po ant­rai­siais na­mais.

„Kai pir­mą kar­tą grį­žau į Lietuvą prieš 9 me­tus, man at­ro­dė, kad nie­ka­da iš čia ir ne­bu­vau iš­va­žia­vu­si... Ypač er­zin­da­vo Vil­niu­je, dau­gia­bu­čių kvar­ta­luo­se, be­si­trai­nio­jan­tys gir­ti, ru­siš­kai be­si­kal­ban­tys žmo­nės. Da­bar Lie­tu­vo­je pa­ste­bė­jau dau­giau pa­žan­gos, tvar­kos, ge­ro­kai ma­žiau gir­tų žmo­nių, el­ge­tų“, – sa­kė vieš­nia.

Bu­vu­sią vil­ka­viš­kie­tę nu­džiu­gi­no fak­tas, kad žmo­nės jau ma­žiau skun­džia­si blo­gu gy­ve­ni­mu.

„Net ir ma­no ma­ma, pa­gy­ve­nu­sios te­tos ne­bė­ra taip vis­kuo nu­si­vy­lu­sios. O anks­čiau nuo­lat skųs­da­vo­si gy­ve­ni­mu, blo­ga val­džia ir taip to­liau...“ – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vė.



Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti

Po­kal­bio pa­bai­go­je Zi­tos pa­klau­sė­me, ar ji nė kar­to ne­pa­si­gai­lė­jo jau­nys­tė­je priė­mu­si spon­ta­niš­ką spren­di­mą ir šei­mą su­kū­ru­si už­sie­ny­je. O gal po dau­ge­lio me­tų ke­lias vėl par­ves na­mo?

„Kad iš­vy­kau – ne­si­gai­liu, – sa­kė Zi­ta, žiū­rė­da­ma į kant­riai vi­so po­kal­bio me­tu jos lau­ku­sią duk­rą ir vy­rą. – Ir į Lie­tu­vą kol kas grįž­ti ne­ža­du. Ten – ma­no ir vy­ro dar­bai (Zi­tos vy­ras dir­ba ma­ne­ke­nus spe­cia­lio­sioms tar­ny­boms – me­di­kams, gel­bė­to­jams, ar­mi­jai – ga­mi­nan­čio­je fir­mo­je pro­duk­tų di­zai­ne­riu – aut. pa­st.). Ir duk­ra tu­ri baig­ti mo­kyk­lą, ru­de­nį ji eis į de­vin­tą kla­sę. Bet grį­šiu ar ne – to nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti. Juk nie­ka­da ne­si­ti­kė­jau, kad dirb­siu li­go­ni­nė­je, nes bai­siau­siai bi­jo­jau krau­jo. O da­bar juk dir­bu.

Kai bu­vau try­li­kos me­tų, per­skai­čiau kny­gą „Rai­te­lis be galvos“. Šio ro­ma­no veiks­mas vy­ko Tek­sa­se. Ta­da ma­ne šita kny­ga la­bai „užkabino“, bet nie­ka­da ne­pa­gal­vo­jau, kad nu­va­žiuo­siu į tą ša­lį ir ją pa­ma­ty­siu. Tad nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, kas dar gy­ve­ni­me ga­li nu­tik­ti...“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas