|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2008-07-21 19:15
Zita Masley su dukra Jennifer ir vyru Lovell į Lietuvą paviešėti parvyksta tik trims savaitėms.Romo ČĖPLOS nuotr. Eglė MIČIULIENĖ
Zitos Masley, buvusios Lenkaitės, gimtinė – Vilkaviškyje. Su Amerikos lietuvių spauda bendradarbiaujanti moteris neseniai buvo grįžusi paviešėti į gimtąjį miestą ir užsukusi į „Santakos“ redakciją. Čia ji sutiko papasakoti savo gyvenimo istoriją. „Mano istorija primena muilo operą“, – šypteli Zita. Ir labai sklandžia lietuvių kalba, be jokio akcento, pasakoja savo gyvenimą. Palikusi Vilkaviškį Zita Lenkaitė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute studijavo anglų kalbą. Po studijų apie septynerius metus dirbo Knygų rūmuose. Jau prasidėjus Lietuvoje Atgimimui, mergina gavo darbą pagal specialybę: Sąjunginiame taikomosios enzimologijos mokslinio tyrimo institute „Fermentas“ dirbo vertėja. Kartą viena pažįstama Zitai paskambino ir pasiūlė išmėginti laimę per pažinčių skelbimus. Mat viename laikraštyje draugė rado skelbimą, kuriame merginoms buvo siūloma susipažinti su vyrais iš Vakarų šalių. Zita taip ir padarė – pažinčių firmai nusiuntė savo duomenis. Netrukus lietuvė gavo keleto pretendentų anketas. Užkliuvo vienas – amerikietis Lovell Masley. „Patiko to žmogaus duomenys, išvaizda ir ypač – nedideli reikalavimai. Jis nereikalavo tam tikrų bruožų, nenurodė centimetrais merginos „išmatavimų“. Save jis taip pat apibūdino labai paprastai. Žodžiu, aš jam pirmam parašiau, jis man pirmai atrašė – taip ir pradėjome bendrauti“, – pasakojo pašnekovė. Lietuvės ir amerikiečio susirašinėjimas truko trejus metus, kol pora nusprendė susitikti. „Jis norėjo mane pakviesti su turistine viza, bet aš neturėjau turto, buto, kokių nors tvirtų ryšių su Lietuva, todėl tokios vizos tikrai nebūčiau gavusi. Tada Lovell išrūpino man nuotakos-jaunikio vizą (Fiancee visa), – pasakojo Zita. – Dokumentus teko tvarkytis Vilniuje, po to – JAV ambasadoje Helsinkyje. Vienas iš reikalavimų gaunant vizą – kad nuotaka ir jaunikis bent kartą per tuos trejus metus būtų susitikę. O mes susitikę nebuvome. Ambasadoje aš taip ir pasakiau, nes buvau pati sau prisiekusi sakyti tik tiesą, nepadirbinėti jokių dokumentų. Maniau, kaip bus – taip, jei neišleis, vadinasi, nelemta.“ Vis dėlto lietuvaitė vizą gavo ir į Ameriką išvyko. Su Lovell, kurį buvo mačiusi tik nuotraukoje, Zita susitiko kaip su gerai pažįstamu žmogumi. O jis sau ir savo būsimajai nuotakai jau buvo nupirkęs žiedus... „Iš karto vienas kitam patikome. Atvykau į Ameriką 1993 m. rugsėjo 13 dieną, o rugsėjo 24 dieną susituokėme... Ir gyvename iki šiol“, – nusišypso moteris. Klausantis buvo sunku suvokti, kaip moteris taip drąsiai, nepažinodama būsimojo vyro, ryžosi išvykti į svetimą šalį ir ten apsigyventi. Zita sakė, jog išvažiuoti ją privertė ne tik sunki ekonominė padėtis. – Mes vienas kitam patikome ir vienas kitu pasitikėjome. Mano būsimasis vyras nebuvo labai turtingas, todėl jis net paėmė iš banko paskolą, kad pasikviestų mane į Ameriką. Argi tai nieko nesako? Kita vertus, galiu sakyti, kad tai buvo savotiškas mano nuotykis... – šyptelėjo moteris. Amerikiečio ir lietuvės vestuvės buvo kuklios, vyko mažame Teksaso miestelyje. Porą sutuokė protestantų pastorius. Zita juokėsi, jog labai pavyzdingai, praėjus devyniems mėnesiams po vedybų, gimė dukra Jennifer. Pašnekovė neslėpė, kad pirmus metus svetimoje šalyje buvo sunkoka. Nedidelio Pietų Amerikos miestelio gyventojai buvo išdidūs ir iš aukšto žiūrėjo tiek į atvykėlius Šiaurės amerikiečius, tiek į imigrantus iš užsienio. „Žmonės buvo keistoki. Žiūri tau į akis ir šypsosi, klausia, kaip sekasi, bet pradėjus kalbėti nusisuka ir nueina. Arba kviečia į svečius, o kai ateini, užsimena, kad lyg ir ne laiku atėjai... Žodžiu, nusispjoviau ir ėmiau gyventi savo gyvenimą“, – kalbėjo moteris. Kai dukrelei Jennifer suėjo metai, šeima persikėlė į Temple, didesnį miestą toje pat Teksaso valstijoje. Čia Z.Masley tikėjosi gauti darbą. Moteris lankė vietinį koledžą ir mėgino ieškoti darbo, nors kiek susijusio su medicina, farmacija. Dar Lietuvoje, dirbdama „Fermento“ institute, Zita versdavo ir taisydavo mokslinius darbus, įvairių aparatų instrukcijas, dokumentus, todėl savo darbą norėjo sieti su panašia sritimi. Baigdama koledžą moteris gavo darbą pavadavimo kompanijoje. – Kai kokia nors įmonė išleidžia savo darbuotoją atostogų, pavadavimo kompanija atsiunčia žmogų, kuris sugeba tą darbą dirbti. Būna, kad kiek laiko padirbus ta įmonė darbuotoją pavadavusį žmogų pasamdo tiesiogiai, – aiškino pašnekovė. Taigi kompanija moterį nusiuntė padirbėti vienoje ligoninėje, medicinos informacijos skyriuje. Po kiek laiko ta pati ligoninė Zitą pasikvietė nuolatiniam darbui – ir moteris ten dirba iki šiol. Jos pareigos – Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus darbo koordinatorė. – Tvarkau dokumentus, atsakinėju į telefono skambučius, užsakau reikalingus tyrimus ir kt., – pasakojo buvusi vilkaviškietė. Savo darbą moteris dirba jau dešimtus metus ir yra juo patenkinta. Ilgiau pagyvenusi JAV Zita pajuto, jog pradeda primiršti gimtąją kalbą. – Kas nors iš Lietuvos paskambindavo, o aš jau pradėdavau ieškoti žodžio, – pasakojo Zita, nors jos beklausant sunku buvo tuo patikėti. Moteris ėmė dažniau skaityti Amerikos lietuvių spaudą, lietuviškus interneto tinklalapius. Paskui pradėjo dalyvauti „Bičiulystės“, tuo metu – JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ priedo (dabar tai – atskiras internetinis laikraštis), skelbiamuose kalbiniuose konkursuose. „Bičiulystės“ redaktorė atkreipė dėmesį į puikią Z.Masley lietuvių kalbą, subtilią humoro gyslelę ir pasiūlė moteriai bendradarbiauti spaudoje. Taip Zita tapo „Bičiulystės“ korespondente. Dabar ji rašo apie viską, kas įdomu JAV lietuviams. Ji spaudoje dirba „laisvu grafiku“, už šitą darbą atlygio negauna. „Tai – savotiška mano labdara. Lietuvių bendruomenė kartais prašo aukoti vienam ar kitam reikalui, o aš per daug pinigų neturiu, todėl aukoju savo laiką ir sugebėjimus“, – aiškino išeivė. Moteris Amerikos spaudoje pasirašo dviguba pavarde: Zita Lenkaitė-Masley. „Bičiulystėje“ Z.Masley yra aprašiusi ir išspausdinusi savo pačios istoriją ironišku pavadinimu „Barakudos memuarai“. Didžiausios JAV lietuvių bendruomenės susikoncentravusios Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, o Teksase, kur gyvena Z.Masley, lietuvių mažai. Tad su kraštiečiais moteris daugiausiai bendrauja per laikraščius, internetu. Su visa šeima Zita dalyvauja dviejų lietuvių bendruomenių Hiustone ir San Antonijuje veikloje. San Antonijaus lietuvių bendruomenei priklauso ir išeivių Skučų šeima. Z.Masley padeda JAV lietuvių veikloje aktyviai dalyvaujančiam Donatui Skučui (D.Skučas – buvęs Lietuvos gynybos ministerijos patarėjas). Kasmet vykstančiame Tautų festivalyje San Antonijaus JAV lietuvių bendruomenė dalyvauja su savo paroda. Šia paroda rūpinasi D.Skučas, o Zita pateikia ir savo tautodailės darbų. Mat dar gyvendama Lietuvoje moteris turėjo pomėgį tapyti. Jau emigravusi lietuvė Amerikoje buvo surengusi savo tapybos darbų parodų, pardavė keletą kūrinių. Tačiau iš tokio pomėgio, kaip sakė Z.Masley, nepragyvensi, o šeima ir darbas šiam užsiėmimui galiausiai nepaliko laiko. Per prabėgusius beveik penkiolika metų Zita į Lietuvą grįžo tik trečią kartą. Vidutiniškai gyvenančiai Masley šeimai tokia kelionė nėra pigi. „Išvykusi labai ilgėjausi draugų, giminaičių, šeimos. Per Kalėdas, kitas šventes važiuodavome pas vyro gimines ir svajodavau, kaip gerai būtų susitikti saviškius. Bet nesiilgėjau savo šalies ekonominių nepriteklių...“ – pasakojo Z.Masley. Pabuvusi gimtinėje tris savaites, aplankiusi gimines ir draugus, Zita grįžta į Ameriką, kuri jau tapo antraisiais namais. „Kai pirmą kartą grįžau į Lietuvą prieš 9 metus, man atrodė, kad niekada iš čia ir nebuvau išvažiavusi... Ypač erzindavo Vilniuje, daugiabučių kvartaluose, besitrainiojantys girti, rusiškai besikalbantys žmonės. Dabar Lietuvoje pastebėjau daugiau pažangos, tvarkos, gerokai mažiau girtų žmonių, elgetų“, – sakė viešnia. Buvusią vilkaviškietę nudžiugino faktas, kad žmonės jau mažiau skundžiasi blogu gyvenimu. „Net ir mano mama, pagyvenusios tetos nebėra taip viskuo nusivylusios. O anksčiau nuolat skųsdavosi gyvenimu, bloga valdžia ir taip toliau...“ – šypsojosi pašnekovė. Pokalbio pabaigoje Zitos paklausėme, ar ji nė karto nepasigailėjo jaunystėje priėmusi spontanišką sprendimą ir šeimą sukūrusi užsienyje. O gal po daugelio metų kelias vėl parves namo? „Kad išvykau – nesigailiu, – sakė Zita, žiūrėdama į kantriai viso pokalbio metu jos laukusią dukrą ir vyrą. – Ir į Lietuvą kol kas grįžti nežadu. Ten – mano ir vyro darbai (Zitos vyras dirba manekenus specialiosioms tarnyboms – medikams, gelbėtojams, armijai – gaminančioje firmoje produktų dizaineriu – aut. past.). Ir dukra turi baigti mokyklą, rudenį ji eis į devintą klasę. Bet grįšiu ar ne – to niekada negali žinoti. Juk niekada nesitikėjau, kad dirbsiu ligoninėje, nes baisiausiai bijojau kraujo. O dabar juk dirbu. Kai buvau trylikos metų, perskaičiau knygą „Raitelis be galvos“. Šio romano veiksmas vyko Teksase. Tada mane šita knyga labai „užkabino“, bet niekada nepagalvojau, kad nuvažiuosiu į tą šalį ir ją pamatysiu. Tad niekada negali žinoti, kas dar gyvenime gali nutikti...“ Publikuota: 2008-07-21 19:15:00 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|