Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-07-21 19:15

---

Zita Masley su dukra Jennifer ir vyru Lovell į Lietuvą paviešėti parvyksta tik trims savaitėms.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Zi­ta Mas­ley Lie­tu­vą pa­li­ko dau­giau kaip prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų. Prieš tiek lai­ko mo­te­ris iš­vy­ko gy­ven­ti į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas.

Zi­tos Mas­ley, bu­vu­sios Len­kai­tės, gim­ti­nė – Vil­ka­viš­ky­je. Su Ame­ri­kos lie­tu­vių spau­da bend­ra­dar­biau­jan­ti mo­te­ris ne­se­niai bu­vo grį­žu­si pa­vie­šė­ti į gim­tą­jį mies­tą ir už­su­ku­si į „San­ta­kos“ re­dak­ci­ją. Čia ji su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją.



Lyg mui­lo ope­ro­je

„Ma­no is­to­ri­ja pri­me­na mui­lo ope­rą“, – šyp­te­li Zi­ta.

Ir la­bai sklan­džia lie­tu­vių kal­ba, be jo­kio ak­cen­to, pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mą.

Pa­li­ku­si Vil­ka­viš­kį Zi­ta Len­kai­tė Vil­niaus vals­ty­bi­nia­me pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te stu­di­ja­vo ang­lų kal­bą. Po stu­di­jų apie sep­ty­ne­rius me­tus dir­bo Kny­gų rū­muo­se.

Jau pra­si­dė­jus Lie­tu­vo­je At­gi­mi­mui, mer­gi­na ga­vo dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę: Są­jun­gi­nia­me tai­ko­mo­sios en­zi­mo­lo­gi­jos moks­li­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­te „Fer­men­tas“ dir­bo ver­tė­ja.

Kar­tą vie­na pa­žįs­ta­ma Zi­tai pa­skam­bi­no ir pa­siū­lė iš­mė­gin­ti lai­mę per pa­žin­čių skel­bi­mus. Mat vie­na­me laik­raš­ty­je drau­gė ra­do skel­bi­mą, ku­ria­me mer­gi­noms bu­vo siū­lo­ma su­si­pa­žin­ti su vy­rais iš Va­ka­rų ša­lių.

Zi­ta taip ir pa­da­rė – pa­žin­čių fir­mai nu­siun­tė sa­vo duo­me­nis. Net­ru­kus lie­tu­vė ga­vo ke­le­to pre­ten­den­tų an­ke­tas. Užk­liu­vo vie­nas – ame­ri­kie­tis Lo­vell Mas­ley.

„Pa­ti­ko to žmo­gaus duo­me­nys, iš­vaiz­da ir ypač – ne­di­de­li rei­ka­la­vi­mai. Jis ne­rei­ka­la­vo tam tik­rų bruo­žų, ne­nu­ro­dė cen­ti­met­rais mer­gi­nos „iš­ma­ta­vi­mų“. Sa­ve jis taip pat api­bū­di­no la­bai pa­pras­tai. Žo­džiu, aš jam pir­mam pa­ra­šiau, jis man pir­mai at­ra­šė – taip ir pra­dė­jo­me bend­rau­ti“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.



Iš kar­to su­si­tuo­kė

Lie­tu­vės ir ame­ri­kie­čio su­si­ra­ši­nė­ji­mas tru­ko tre­jus me­tus, kol po­ra nu­spren­dė su­si­tik­ti.

„Jis no­rė­jo ma­ne pa­kvies­ti su tu­ris­ti­ne vi­za, bet aš ne­tu­rė­jau tur­to, bu­to, ko­kių nors tvir­tų ry­šių su Lie­tu­va, to­dėl to­kios vi­zos tik­rai ne­bū­čiau ga­vu­si. Ta­da Lo­vell iš­rū­pi­no man nuo­ta­kos-jau­ni­kio vi­zą (Fian­cee vi­sa), – pa­sa­ko­jo Zi­ta. – Do­ku­men­tus te­ko tvar­ky­tis Vil­niu­je, po to – JAV am­ba­sa­do­je Hel­sin­ky­je. Vie­nas iš rei­ka­la­vi­mų gau­nant vi­zą – kad nuo­ta­ka ir jau­ni­kis bent kar­tą per tuos tre­jus me­tus bū­tų su­si­ti­kę.

O mes su­si­ti­kę ne­bu­vo­me. Am­ba­sa­do­je aš taip ir pa­sa­kiau, nes bu­vau pa­ti sau pri­sie­ku­si sa­ky­ti tik tie­są, ne­pa­dir­bi­nė­ti jo­kių do­ku­men­tų. Ma­niau, kaip bus – taip, jei neiš­leis, va­di­na­si, ne­lem­ta.“

Vis dėl­to lie­tu­vai­tė vi­zą ga­vo ir į Ame­ri­ką iš­vy­ko.

Su Lo­vell, ku­rį bu­vo ma­čiu­si tik nuo­trau­ko­je, Zi­ta su­si­ti­ko kaip su ge­rai pa­žįs­ta­mu žmo­gu­mi. O jis sau ir sa­vo bū­si­ma­jai nuo­ta­kai jau bu­vo nu­pir­kęs žie­dus...

„Iš kar­to vie­nas ki­tam pa­ti­ko­me. At­vy­kau į Ame­ri­ką 1993 m. rug­sė­jo 13 die­ną, o rug­sė­jo 24 die­ną su­si­tuo­kė­me... Ir gy­ve­na­me iki šiol“, – nu­si­šyp­so mo­te­ris.



Sa­vo­tiš­kas nuo­ty­kis

Klau­san­tis bu­vo sun­ku su­vok­ti, kaip mo­te­ris taip drą­siai, ne­pa­ži­no­da­ma bū­si­mo­jo vy­ro, ry­žo­si iš­vyk­ti į sve­ti­mą ša­lį ir ten ap­si­gy­ven­ti.

Zi­ta sa­kė, jog iš­va­žiuo­ti ją pri­ver­tė ne tik sun­ki eko­no­mi­nė pa­dė­tis.

– Mes vie­nas ki­tam pa­ti­ko­me ir vie­nas ki­tu pa­si­ti­kė­jo­me. Ma­no bū­si­ma­sis vy­ras ne­bu­vo la­bai tur­tin­gas, to­dėl jis net paė­mė iš ban­ko pa­sko­lą, kad pa­si­kvies­tų ma­ne į Ame­ri­ką. Ar­gi tai nie­ko ne­sa­ko? Ki­ta ver­tus, ga­liu sa­ky­ti, kad tai bu­vo sa­vo­tiš­kas ma­no nuo­ty­kis... – šyp­te­lė­jo mo­te­ris.

Ame­ri­kie­čio ir lie­tu­vės ves­tu­vės bu­vo kuk­lios, vy­ko ma­ža­me Tek­sa­so mies­te­ly­je. Po­rą su­tuo­kė pro­tes­tan­tų pa­sto­rius.

Zi­ta juo­kė­si, jog la­bai pa­vyz­din­gai, praė­jus de­vy­niems mė­ne­siams po ve­dy­bų, gi­mė duk­ra Jen­ni­fer.

Paš­ne­ko­vė ne­slė­pė, kad pir­mus me­tus sve­ti­mo­je ša­ly­je bu­vo sun­ko­ka. Ne­di­de­lio Pie­tų Ame­ri­kos mies­te­lio gy­ven­to­jai bu­vo iš­di­dūs ir iš aukš­to žiū­rė­jo tiek į at­vy­kė­lius Šiau­rės ame­ri­kie­čius, tiek į imig­ran­tus iš už­sie­nio.

„Žmo­nės bu­vo keis­to­ki. Žiū­ri tau į akis ir šyp­so­si, klau­sia, kaip se­ka­si, bet pra­dė­jus kal­bė­ti nu­si­su­ka ir nuei­na. Ar­ba kvie­čia į sve­čius, o kai atei­ni, už­si­me­na, kad lyg ir ne lai­ku atė­jai... Žo­džiu, nu­si­spjo­viau ir ėmiau gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą“, – kal­bė­jo mo­te­ris.



Įsi­dar­bi­no li­go­ni­nė­je

Kai duk­re­lei Jen­ni­fer suė­jo me­tai, šei­ma per­si­kė­lė į Temp­le, di­des­nį mies­tą to­je pat Tek­sa­so vals­ti­jo­je. Čia Z.Mas­ley ti­kė­jo­si gau­ti dar­bą.

Mo­te­ris lan­kė vie­ti­nį ko­le­džą ir mė­gi­no ieš­ko­ti dar­bo, nors kiek su­si­ju­sio su me­di­ci­na, far­ma­ci­ja. Dar Lie­tu­vo­je, dirb­da­ma „Fer­men­to“ ins­ti­tu­te, Zi­ta vers­da­vo ir tai­sy­da­vo moks­li­nius dar­bus, įvai­rių apa­ra­tų inst­ruk­ci­jas, do­ku­men­tus, to­dėl sa­vo dar­bą no­rė­jo sie­ti su pa­na­šia sri­ti­mi.

Baig­da­ma ko­le­džą mo­te­ris ga­vo dar­bą pa­va­da­vi­mo kom­pa­ni­jo­je.

– Kai ko­kia nors įmo­nė iš­lei­džia sa­vo dar­buo­to­ją ato­sto­gų, pa­va­da­vi­mo kom­pa­ni­ja at­siun­čia žmo­gų, ku­ris su­ge­ba tą dar­bą dirb­ti. Bū­na, kad kiek lai­ko pa­dir­bus ta įmo­nė dar­buo­to­ją pa­va­da­vu­sį žmo­gų pa­sam­do tie­sio­giai, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vė.

Tai­gi kom­pa­ni­ja mo­te­rį nu­siun­tė pa­dir­bė­ti vie­no­je li­go­ni­nė­je, me­di­ci­nos in­for­ma­ci­jos sky­riu­je.

Po kiek lai­ko ta pa­ti li­go­ni­nė Zi­tą pa­si­kvie­tė nuo­la­ti­niam dar­bui – ir mo­te­ris ten dir­ba iki šiol. Jos pa­rei­gos – Rea­ni­ma­ci­jos ir in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riaus dar­bo koor­di­na­to­rė.

– Tvar­kau do­ku­men­tus, at­sa­ki­nė­ju į te­le­fo­no skam­bu­čius, už­sa­kau rei­ka­lin­gus ty­ri­mus ir kt., – pa­sa­ko­jo bu­vu­si vil­ka­viš­kie­tė.

Sa­vo dar­bą mo­te­ris dir­ba jau de­šim­tus me­tus ir yra juo pa­ten­kin­ta.



Ra­šo „Bi­čiu­lys­tė­je“

Il­giau pa­gy­ve­nu­si JAV Zi­ta pa­ju­to, jog pra­de­da pri­mirš­ti gim­tą­ją kal­bą.

– Kas nors iš Lie­tu­vos pa­skam­bin­da­vo, o aš jau pra­dė­da­vau ieš­ko­ti žo­džio, – pa­sa­ko­jo Zi­ta, nors jos be­klau­sant sun­ku bu­vo tuo pa­ti­kė­ti.

Mo­te­ris ėmė daž­niau skai­ty­ti Ame­ri­kos lie­tu­vių spau­dą, lie­tu­viš­kus in­ter­ne­to tink­la­la­pius.

Pas­kui pra­dė­jo da­ly­vau­ti „Bi­čiu­lys­tės“, tuo me­tu – JAV lie­tu­vių laik­raš­čio „Drau­gas“ prie­do (da­bar tai – at­ski­ras in­ter­ne­ti­nis laik­raš­tis), skel­bia­muo­se kal­bi­niuo­se kon­kur­suo­se.

„Bi­čiu­lys­tės“ re­dak­to­rė at­krei­pė dė­me­sį į pui­kią Z.Mas­ley lie­tu­vių kal­bą, su­bti­lią hu­mo­ro gys­le­lę ir pa­siū­lė mo­te­riai bend­ra­dar­biau­ti spau­do­je.

Taip Zi­ta ta­po „Bi­čiu­lys­tės“ ko­res­pon­den­te. Da­bar ji ra­šo apie vis­ką, kas įdo­mu JAV lie­tu­viams. Ji spau­do­je dir­ba „lais­vu grafiku“, už ši­tą dar­bą at­ly­gio ne­gau­na.

„Tai – sa­vo­tiš­ka ma­no lab­da­ra. Lie­tu­vių bend­ruo­me­nė kar­tais pra­šo au­ko­ti vie­nam ar ki­tam rei­ka­lui, o aš per daug pi­ni­gų ne­tu­riu, to­dėl au­ko­ju sa­vo lai­ką ir su­ge­bė­ji­mus“, – aiš­ki­no išei­vė.

Mo­te­ris Ame­ri­kos spau­do­je pa­si­ra­šo dvi­gu­ba pa­var­de: Zi­ta Len­kai­tė-Mas­ley.

„Bi­čiu­lys­tė­je“ Z.Mas­ley yra ap­ra­šiu­si ir iš­spaus­di­nu­si sa­vo pa­čios is­to­ri­ją iro­niš­ku pa­va­di­ni­mu „Ba­ra­ku­dos memuarai“.



Bend­rau­ja su išei­viais

Di­džiau­sios JAV lie­tu­vių bend­ruo­me­nės su­si­kon­cent­ra­vu­sios Či­ka­go­je, Ili­no­jaus vals­ti­jo­je, o Tek­sa­se, kur gy­ve­na Z.Mas­ley, lie­tu­vių ma­žai. Tad su kraš­tie­čiais mo­te­ris dau­giau­siai bend­rau­ja per laik­raš­čius, in­ter­ne­tu.

Su vi­sa šei­ma Zi­ta da­ly­vau­ja dvie­jų lie­tu­vių bend­ruo­me­nių Hius­to­ne ir San An­to­ni­ju­je veik­lo­je.

San An­to­ni­jaus lie­tu­vių bend­ruo­me­nei pri­klau­so ir išei­vių Sku­čų šei­ma. Z.Mas­ley pa­de­da JAV lie­tu­vių veik­lo­je ak­ty­viai da­ly­vau­jan­čiam Do­na­tui Sku­čui (D.Sku­čas – bu­vęs Lie­tu­vos gy­ny­bos mi­nis­te­ri­jos pa­ta­rė­jas).

Kas­met vyks­tan­čia­me Tau­tų fes­ti­va­ly­je San An­to­ni­jaus JAV lie­tu­vių bend­ruo­me­nė da­ly­vau­ja su sa­vo pa­ro­da. Šia pa­ro­da rū­pi­na­si D.Sku­čas, o Zi­ta pa­tei­kia ir sa­vo tau­to­dai­lės dar­bų. Mat dar gy­ven­da­ma Lie­tu­vo­je mo­te­ris tu­rė­jo po­mė­gį ta­py­ti.

Jau emig­ra­vu­si lie­tu­vė Ame­ri­ko­je bu­vo su­ren­gu­si sa­vo ta­py­bos dar­bų pa­ro­dų, par­da­vė ke­le­tą kū­ri­nių. Ta­čiau iš to­kio po­mė­gio, kaip sa­kė Z.Mas­ley, ne­pra­gy­ven­si, o šei­ma ir dar­bas šiam už­siė­mi­mui ga­liau­siai ne­pa­li­ko lai­ko.



Žmo­nės ma­žiau skun­džia­si

Per prabėgusius be­veik pen­kio­lik­a me­tų Zi­ta į Lie­tu­vą grį­žo tik tre­čią kar­tą. Vi­du­ti­niš­kai gy­ve­nan­čiai Mas­ley šei­mai to­kia ke­lio­nė nė­ra pi­gi.

„Iš­vy­ku­si la­bai il­gė­jau­si drau­gų, gi­mi­nai­čių, šei­mos. Per Ka­lė­das, ki­tas šven­tes va­žiuo­da­vo­me pas vy­ro gi­mi­nes ir sva­jo­da­vau, kaip ge­rai bū­tų su­si­tik­ti sa­viš­kius. Bet ne­siil­gė­jau sa­vo ša­lies eko­no­mi­nių ne­pri­tek­lių...“ – pa­sa­ko­jo Z.Mas­ley.

Pa­bu­vu­si gim­ti­nė­je tris sa­vai­tes, ap­lan­kiu­si gi­mi­nes ir drau­gus, Zi­ta grįž­ta į Ame­ri­ką, ku­ri jau ta­po ant­rai­siais na­mais.

„Kai pir­mą kar­tą grį­žau į Lietuvą prieš 9 me­tus, man at­ro­dė, kad nie­ka­da iš čia ir ne­bu­vau iš­va­žia­vu­si... Ypač er­zin­da­vo Vil­niu­je, dau­gia­bu­čių kvar­ta­luo­se, be­si­trai­nio­jan­tys gir­ti, ru­siš­kai be­si­kal­ban­tys žmo­nės. Da­bar Lie­tu­vo­je pa­ste­bė­jau dau­giau pa­žan­gos, tvar­kos, ge­ro­kai ma­žiau gir­tų žmo­nių, el­ge­tų“, – sa­kė vieš­nia.

Bu­vu­sią vil­ka­viš­kie­tę nu­džiu­gi­no fak­tas, kad žmo­nės jau ma­žiau skun­džia­si blo­gu gy­ve­ni­mu.

„Net ir ma­no ma­ma, pa­gy­ve­nu­sios te­tos ne­bė­ra taip vis­kuo nu­si­vy­lu­sios. O anks­čiau nuo­lat skųs­da­vo­si gy­ve­ni­mu, blo­ga val­džia ir taip to­liau...“ – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vė.



Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti

Po­kal­bio pa­bai­go­je Zi­tos pa­klau­sė­me, ar ji nė kar­to ne­pa­si­gai­lė­jo jau­nys­tė­je priė­mu­si spon­ta­niš­ką spren­di­mą ir šei­mą su­kū­ru­si už­sie­ny­je. O gal po dau­ge­lio me­tų ke­lias vėl par­ves na­mo?

„Kad iš­vy­kau – ne­si­gai­liu, – sa­kė Zi­ta, žiū­rė­da­ma į kant­riai vi­so po­kal­bio me­tu jos lau­ku­sią duk­rą ir vy­rą. – Ir į Lie­tu­vą kol kas grįž­ti ne­ža­du. Ten – ma­no ir vy­ro dar­bai (Zi­tos vy­ras dir­ba ma­ne­ke­nus spe­cia­lio­sioms tar­ny­boms – me­di­kams, gel­bė­to­jams, ar­mi­jai – ga­mi­nan­čio­je fir­mo­je pro­duk­tų di­zai­ne­riu – aut. pa­st.). Ir duk­ra tu­ri baig­ti mo­kyk­lą, ru­de­nį ji eis į de­vin­tą kla­sę. Bet grį­šiu ar ne – to nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti. Juk nie­ka­da ne­si­ti­kė­jau, kad dirb­siu li­go­ni­nė­je, nes bai­siau­siai bi­jo­jau krau­jo. O da­bar juk dir­bu.

Kai bu­vau try­li­kos me­tų, per­skai­čiau kny­gą „Rai­te­lis be galvos“. Šio ro­ma­no veiks­mas vy­ko Tek­sa­se. Ta­da ma­ne šita kny­ga la­bai „užkabino“, bet nie­ka­da ne­pa­gal­vo­jau, kad nu­va­žiuo­siu į tą ša­lį ir ją pa­ma­ty­siu. Tad nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, kas dar gy­ve­ni­me ga­li nu­tik­ti...“

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---