Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-07-18 20:05

---

Apie 4 km nuo Ke­tur­va­la­kių į pie­tus, už Kark­li­nių pa­va­žia­vus gal po­rą ki­lo­met­rų, bai­gia­si gra­žios Su­val­ki­jos ly­gu­mos ir pra­si­de­da aukš­tu­mos – dar va­din­tos Vi­žai­nio aukš­tu­mų pra­džia. Ten bu­vo Juo­du­pių kai­mas – šį var­dą vie­to­vė ga­vo, ma­tyt, dėl to, kad gy­ven­to­jų so­dy­bos bu­vo iš­si­dės­čiu­sios prie ne­di­de­lio juo­do­jo upe­lio, ku­ris ta­ry­bi­nės me­lio­ra­ci­jos me­tu bu­vo pa­slėp­tas dre­na­žo vamz­džiuo­se.

Tru­pu­čiu­ką to­liau į pie­tus bu­vo ir yra ši­le­lis, o ne­ma­žas eže­riu­kas ir­gi, ma­tyt, me­lio­ra­ci­jos su­nai­kin­tas. Ta­me eže­rė­ly­je praei­ty­je bu­vę daug gul­bių, tad jų var­du pa­va­din­tas ki­tas ne­di­de­lis kai­me­lis – Gul­bi­nai. Šia­me kai­me­ly­je stovėjusios vos trys so­dy­bos: Ali­šaus­kų, Bin­do­kų ir And­ru­šai­čių.

Trem­ties me­tais iš šių ir ki­tų kai­mų bu­vo iš­vež­ti tur­tin­giau­si ūki­nin­kai, ku­rie po il­go lai­ko grį­žę var­gu ar ra­do nors ko­kį tė­viš­kės na­mų pa­ma­tų ak­me­nė­lį.

Iš Gul­bi­nų kai­mo trem­ties iš­ven­gė tik And­ru­šai­tis. O mus, Bin­do­kus, iš­ve­žė 1949 me­tais. Li­ko se­na so­dy­ba su di­de­liu ta­šy­tų rąs­tų kluo­nu, se­nu na­mu, dar ge­rų rąs­tų svir­nu ir ki­tu tur­tu. Ke­tur­va­la­kių vals­čius il­gai tu­rė­jo kuo kū­ren­ti...

Si­bi­re iš­bu­vo­me 9 me­tus. Kai ga­vo­me lei­di­mą grįž­ti į Lie­tu­vą, bu­vo­me in­for­muo­ti, kad jo­kio tu­rė­to tur­to neat­gau­si­me. Grį­žę ra­do­me tik ke­le­tą neiš­rau­tų krū­me­lių. Mūsų ne­pa­gei­da­vo nei Ke­tur­va­la­kių, nei ki­ti „kol­cho­zė­liai“, nes tu­rė­jo­me tą ne­lem­tą trem­ties „štam­pą“ ir bu­vo­me tar­si ne Lie­tu­vos pi­lie­čiai. Te­ko ieš­ko­tis ­ko­kios nors prie­glau­dos ki­tuo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se – vis dėl­to at­si­ra­do už­jau­čian­čių žmo­nių.

Pa­ga­liau su­lau­kė­me Tė­vy­nės at­gi­mi­mo, pra­si­dė­jo Są­jū­džio veik­la, at­ga­vo­me ir sa­vo že­mę, ku­ria nau­do­jo­si Kark­li­nių bend­ro­vė.

Tė­viš­kės že­mė ma­ne vi­sa­da trau­kė. Tad 1949 me­tų trem­ties pen­kias­de­šimt­me­čiui pa­mi­nė­ti nu­ta­riau ant at­gau­tos že­mės pa­sta­ty­ti kry­žių. Pa­da­riau es­ki­zą, su­de­ri­nau su at­sa­kin­gais pa­rei­gū­nais, kry­žių pa­si­da­riau ir kiek vė­liau jį pa­sta­čiau. Ki­tą ne­di­de­lį kry­žiu­ką pa­da­riau ir ant tė­vu­kų ka­pų Ke­tur­va­la­kių ka­pi­nė­se. Nors rei­kia nu­va­žiuo­ti apie 120 km, sa­vo kry­žių kiek ga­lė­da­mas lan­kau ir puo­šiu, nes tai – vie­nin­te­lis ma­no tė­viš­kės at­min­imas.

Iš­gir­dau, kad iš­leis­ta kny­ga „Vil­ka­viš­kio kraš­to kry­žiai ir kryž­dir­biai“. Ži­no­ma, tai – svei­kin­ti­nas da­ly­kas. Ta­čiau ap­mau­du, kad kny­go­je nu­ro­dy­ta, jog ma­no kry­žių da­rė Sta­sys Bin­do­kas. Ma­no var­das Ze­no­nas. Jei­gu au­to­rė bū­tų pa­si­tei­ra­vu­si Ke­tur­va­la­kių se­niū­ni­jos že­mėt­var­ki­nin­kų, bū­tų su­ži­no­ju­si tiks­lų ma­no var­dą ir pa­var­dę. O gal už to­kio kry­žiaus dar­bą „nu­si­ma­tė“ ne­blo­gas ho­no­ra­ras, tad ko­dėl jis – ne man?

No­riu, kad kny­gos lei­dė­jai ma­nęs at­si­pra­šy­tų už au­to­riaus tei­sių pa­žei­di­mą ir ne­del­siant pa­tai­sy­tų klai­din­gą in­for­ma­ci­ją.



Ze­no­nas BIN­DO­KAS



RE­DAK­CI­JOS PRIE­RA­ŠAS. Su šiuo bu­vu­sio trem­ti­nio Z.Bin­do­ko, Žiež­ma­rių mies­te­lio (Kai­šia­do­rių r.) gy­ven­to­jo, laiš­ku su­pa­žin­di­no­me kny­gos „Vil­ka­viš­kio kraš­to kry­žiai ir kryž­dir­biai“ au­to­rę Auš­rą Va­lun­tai­tę-Mic­ke­vi­čie­nę. Štai ką ji at­sa­kė: „Rink­da­ma me­džia­gą bū­si­mai kny­gai, nu­fo­tog­ra­fa­vau ir laiš­ke mi­ni­mą kry­žių, ta­čiau nie­kur ne­ga­vau met­ri­kai rei­ka­lin­gų duo­me­nų. Ka­pi­nė­se su­tik­ta mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad kry­žių pa­sta­tęs Bin­do­kas, ku­ris čia jau se­niai ne­gy­ve­na. Jo var­das, sa­kė, tikriausiai bu­vęs Sta­sys. Ki­tur taip pat ne­pa­vy­ko su­ži­no­ti apie šio žmo­gaus gy­ve­na­mą­ją vie­tą ir pa­tiks­lin­ti var­do. Tai­gi įvy­ko ne­su­sip­ra­ti­mas. Lei­džiant ant­rą­ją kny­gos lai­dą, klai­da tik­rai bus iš­tai­sy­ta.

Be­je, už lei­di­ny­je pub­li­kuo­tą nuo­trau­ką nie­kas ho­no­ra­rų ne­mo­ka. Tai­gi jo­kios au­to­ri­nės tei­sės ne­pa­žeis­tos.“

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---