„Santaka“ / Iš konkurso, skirto A.Vaičiulaičiui, dalyvių kūrybos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-07-15 08:35

Dalinkitės:  


Iš konkurso, skirto A.Vaičiulaičiui, dalyvių kūrybos

Vi­li­ja ŽA­LIE­NĖ



xxx



„Lyg vai­ko del­niu­kas...“

A. Vai­čiu­lai­tis „Ta­vo vei­do švie­sa“

Ber­žo žie­vė

Lyg vai­ko del­niu­kas...

Vė­jas pa­lau­kė­je

Vie­su­lu su­kas...

Skrie­ja la­pe­liai...

Ne­su­lai­ky­si...

Ge­ra...

Kaip ge­ra...

Nuš­čiu­vus klau­sy­tis,

Kas iš­ty­lė­ta

Ru­de­nio ry­tą...

Šal­nos

Kris­ta­lais

Pie­va nu­švi­to...

Šal­nos kris­ta­lais –

Pri­si­mi­ni­mai

Iš Ta­vo lai­ko

Grau­daus

Li­ki­mo...



Gied­rė GRI­GA­LE­VI­ČIŪ­TĖ



Apie ma­mą, tė­tį ir abu kar­tu



Sau­lei bė­gant už pu­šų il­sė­tis

Aš ma­tau par­ke­liau­jan­tį tė­tį.

Ir džiaugs­mu už­si­lie­ja krū­ti­nė –

Ši aki­mir­ka – ne pa­sku­ti­nė.



Sau­lei te­kant pro ap­švies­tą

na­mą

Aš ma­tau par­ke­liau­jan­čią

ma­mą.

Vėl dai­na skam­ba gi­rių

pa­vė­sy,

Mes kar­tu ten ir vėl su­žy­dė­sim.

Sau­lė švie­čia ir links­mi­na vė­ją,

Vėl gė­lių pa­si­py­lė alė­ja.

Štai bran­giau­si: ma­ma ir

tė­ve­lis

Jie nu­spal­vi­no sau­lę žie­de­liais.



Zita ŠIUPŠINSKAITĖ



Likimo slenksčiai



Likimo slenksčiai

kėlė, klupdė, trėmė,

atstumdavo, priglausdavo

ir vėl...

Šešėliais savo

saulę budinom,

o manėm, kad sparnais.

–––––––

Vyšnia ir Tėviškės dangus

prie kryžiaus,

Tėvynė, žemė, mūs namų

dvasia.

Jausmų upes

ir džiaugsmo ašaras

užmigdėm

prie kojų Motinos,

tenai, kur Lietuva.



Di­džių­jų Šel­vių kai­me, po žy­din­čia obe­li­mi



(Iš imp­re­si­jos pa­gal fo­tog­ra­fi­jas)

Pri­sig­lau­džiu prie šal­to mar­mu­ri­nio ak­mens. Pa­lie­čiu gi­liai iš­kal­tas rai­des: „Šio­je so­dy­bo­je Di­džių­jų Šel­vių kai­me 1906 rn. bir­že­lio 23 d. gi­mė lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kas, ra­šy­to­jas An­ta­nas Vai­čiu­lai­tis“. Pa­jun­tu švel­niai dvel­kian­čią ši­lu­mą. Ta ši­lu­ma ypa­tin­ga – ji su­kaus­to, pri­ri­ša, ne­be­lei­džia ju­dė­ti, ji – kaip sep­ty­nios tul­pės, kiek­vie­ną ry­tą pra­si­sklei­džian­čios ir pa­ro­dan­čios sa­vo vi­dų, kai tik pir­mu­ti­niai sau­lės spin­du­liai pa­bu­čiuo­ja jų bal­tas, gel­to­nas gal­ve­les...

Il­gai žiū­rė­jau į jas, jau­čiau tą ši­lu­mą ir tik ta­da su­pra­tau, kad gal­būt štai čia, kur da­bar aš sto­viu, jis, An­ta­nas, Su­val­ki­jos ūki­nin­ko sū­nus, iš­ta­rė pir­mą­jį žo­dį, pri­si­lai­ky­da­mas mo­ti­nos ran­kos, ne­drą­siai žen­gė pir­muo­siuos žings­nius, dvi­de­šimt­me­tis pir­mą kar­tą pa­bu­čia­vo Ele­ną ir džiaugs­mo ku­pi­na šir­dim su­šnabž­dė­jo: „Aš ta­ve my­liu...“



xxx



Sė­džiu pa­ly­pė­ju­si ant tre­čio­jo laip­te­lio. Gal­būt pir­mą kar­tą čia pat sė­dė­da­mas vai­kys­tė­je An­ta­nas per­skai­tė sa­vą­ją „Odi­sė­ją“, ku­rią nu­si­pir­ko ga­vęs ma­ga­ry­čių, tė­vui par­da­vus žą­sis. Ap­link ma­ne – šimt­me­čius re­gė­ju­sių dul­kių klo­dai, dau­ge­lį me­tų ne­ju­din­tos sta­ti­nės, se­ni ra­kan­dai.

Da­bar tai – tik da­lis praei­ties, tai tik ma­žas la­šas pri­si­mi­ni­mų jū­ro­je...

Ta­čiau be la­šų jū­ra neeg­zis­tuo­tų...



xxx



Ak, tas pa­va­sa­ris! Kaip gra­žiai jis pa­puo­šė obe­lis, kaip gra­žiai pra­si­sklei­dė pir­mie­ji jų žie­dai... Tai lyg dar kar­tą at­gi­ju­si pa­sa­ka, vėl pra­dė­tas verp­ti gy­ve­ni­mo siū­las, kai vie­ną pa­va­sa­rio sek­ma­die­nį, at­si­sė­dęs sa­vo tė­viš­kė­je, Di­džių­jų Šel­vių kai­me, po žy­din­čia obe­li­mi, sep­ty­nio­li­ka­me­tis kai­mo be­rnio­kas pa­ra­šo vie­nu ypu tris ei­lė­raš­čius, ste­bė­da­ma­sis: iš kur vi­sa tai.

Koks tra­pus, glež­nas ir vi­lio­jan­tis obels žie­das! Ne­ga­liu jo ža­ve­siui at­si­spir­ti, bet taip pat ne­ga­liu ir nu­skin­ti, nes ta­da vis­kas su­bliūkš, pa­birs lyg ra­sos per­lų ka­ro­liai ant smė­lio, vi­sos am­ži­no­sios ver­ty­bės, ku­rio­mis bu­vo ti­kė­ta, ku­rios bu­vo puo­se­lė­tos, iš­nyks.

Ju­di­ta GRA­ŽU­LY­TĖ

Brigita PĖČELYTĖ



Ieš­ko­ji­mai


Kai ba­sa vaikš­čio­jau tė­viš­kės lau­kais po šil­to va­saros lie­taus, jau ta­da aš ieš­ko­jau ta­vęs.

Kai lie­čiau žy­din­čių ru­gių var­pas ei­da­ma lau­kais, jau ta­da mo­kiau­si lies­ti ta­vo vei­dą.

Kai kal­bė­jau ty­liai su me­džiais, jau ta­da mo­kiau­si pra­kal­bin­ti ta­ve.

Kai akim nu­ly­dė­da­vau skren­dan­tį, jau ta­da šir­dis mo­kė­si skris­ti, su­ti­kus ta­ve.

Ieš­ko­jau ta­vęs smil­gų šiu­re­ni­me, vė­jo dvelks­me, ūka­no­je, sau­lė­ly­džio ža­ro­je ar lie­taus si­dab­ro la­še­liuo­se.

Ieš­ko­jau il­gai.

Ver­ta bu­vo ieš­ko­ti.

My­lė­ti ta­vo il­ge­sį.

Gy­ven­ti ta­vo pri­si­glau­di­mais.

Bū­ti ta­vo il­ge­sy­je.

Ja­ni­na KUR­TI­NAI­TIE­NĖ



An­ge­las, gu­lin­tis žo­lė­je

Švie­žiai nu­pjau­to­je žo­lė­je gu­lė­jo bal­tas an­ge­las... Be spar­nų, nes šie su­drė­kę nuo že­miš­ko Iie­taus džiū­vo pa­ka­bin­ti ant me­džio ša­kos. Tuo tar­pu an­ge­las tik ste­bė­jo dan­gų ir džiau­gė­si pa­sku­ti­ne bu­vi­mo že­mė­je mi­nu­te...

Jo akys bu­vo to­kios di­de­lės ir mė­ly­nos. Kaip ta­sai dan­gus, nuo ku­rio an­ge­las akių ir ne­nu­lei­do. O jo auk­si­niai plau­kai, tos ne­su­val­do­mos gar­ba­nos, su­si­py­nė su dar lie­tu­mi kve­pian­čio­mis žo­lė­mis. Ko­kia juo­kin­ga to­ji šu­kuo­se­na!

Taip, kol spar­nai džiūs­ta, jis dar ga­li mė­gau­tis bu­vi­mu čia. Bet, kai jie taps sau­si, an­ge­las pa­liks že­mę. Nors jis taip dar no­rė­tų bent kar­tą ste­bė­ti sau­lė­ly­dį, pa­ma­ty­ti jū­rą, iš­girs­ti paukš­čių mu­zi­ką ar žmo­nių juo­ką... Bet jis juk an­ge­las. Jo vie­ta dan­gu­je. Jis tu­ri grįž­ti. Bet vis tiek, KO­DĖL? De­ja, tai ži­no tik pa­ts an­ge­las...

Bet kol an­ge­las dar gu­li iš­si­tie­sęs švie­žiai nu­pjau­to­je žo­lė­je, o spar­nai vis te­sip­laiks­to vė­jy­je. Ei, o gal tuos spar­nus vėl api­pi­lam van­de­niu? ...

Ok­sa­na ZEM­LIANS­KA­JA






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas