Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-07-15 08:35

---

Vi­li­ja ŽA­LIE­NĖ

xxx



„Lyg vai­ko del­niu­kas...“

A. Vai­čiu­lai­tis „Ta­vo vei­do švie­sa“

Ber­žo žie­vė

Lyg vai­ko del­niu­kas...

Vė­jas pa­lau­kė­je

Vie­su­lu su­kas...

Skrie­ja la­pe­liai...

Ne­su­lai­ky­si...

Ge­ra...

Kaip ge­ra...

Nuš­čiu­vus klau­sy­tis,

Kas iš­ty­lė­ta

Ru­de­nio ry­tą...

Šal­nos

Kris­ta­lais

Pie­va nu­švi­to...

Šal­nos kris­ta­lais –

Pri­si­mi­ni­mai

Iš Ta­vo lai­ko

Grau­daus

Li­ki­mo...



Gied­rė GRI­GA­LE­VI­ČIŪ­TĖ



Apie ma­mą, tė­tį ir abu kar­tu



Sau­lei bė­gant už pu­šų il­sė­tis

Aš ma­tau par­ke­liau­jan­tį tė­tį.

Ir džiaugs­mu už­si­lie­ja krū­ti­nė –

Ši aki­mir­ka – ne pa­sku­ti­nė.



Sau­lei te­kant pro ap­švies­tą

na­mą

Aš ma­tau par­ke­liau­jan­čią

ma­mą.

Vėl dai­na skam­ba gi­rių

pa­vė­sy,

Mes kar­tu ten ir vėl su­žy­dė­sim.

Sau­lė švie­čia ir links­mi­na vė­ją,

Vėl gė­lių pa­si­py­lė alė­ja.

Štai bran­giau­si: ma­ma ir

tė­ve­lis

Jie nu­spal­vi­no sau­lę žie­de­liais.



Zita ŠIUPŠINSKAITĖ

Likimo slenksčiai



Likimo slenksčiai

kėlė, klupdė, trėmė,

atstumdavo, priglausdavo

ir vėl...

Šešėliais savo

saulę budinom,

o manėm, kad sparnais.

–––––––

Vyšnia ir Tėviškės dangus

prie kryžiaus,

Tėvynė, žemė, mūs namų

dvasia.

Jausmų upes

ir džiaugsmo ašaras

užmigdėm

prie kojų Motinos,

tenai, kur Lietuva.



Di­džių­jų Šel­vių kai­me, po žy­din­čia obe­li­mi



(Iš imp­re­si­jos pa­gal fo­tog­ra­fi­jas)

Pri­sig­lau­džiu prie šal­to mar­mu­ri­nio ak­mens. Pa­lie­čiu gi­liai iš­kal­tas rai­des: „Šio­je so­dy­bo­je Di­džių­jų Šel­vių kai­me 1906 rn. bir­že­lio 23 d. gi­mė lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kas, ra­šy­to­jas An­ta­nas Vai­čiu­lai­tis“. Pa­jun­tu švel­niai dvel­kian­čią ši­lu­mą. Ta ši­lu­ma ypa­tin­ga – ji su­kaus­to, pri­ri­ša, ne­be­lei­džia ju­dė­ti, ji – kaip sep­ty­nios tul­pės, kiek­vie­ną ry­tą pra­si­sklei­džian­čios ir pa­ro­dan­čios sa­vo vi­dų, kai tik pir­mu­ti­niai sau­lės spin­du­liai pa­bu­čiuo­ja jų bal­tas, gel­to­nas gal­ve­les...

Il­gai žiū­rė­jau į jas, jau­čiau tą ši­lu­mą ir tik ta­da su­pra­tau, kad gal­būt štai čia, kur da­bar aš sto­viu, jis, An­ta­nas, Su­val­ki­jos ūki­nin­ko sū­nus, iš­ta­rė pir­mą­jį žo­dį, pri­si­lai­ky­da­mas mo­ti­nos ran­kos, ne­drą­siai žen­gė pir­muo­siuos žings­nius, dvi­de­šimt­me­tis pir­mą kar­tą pa­bu­čia­vo Ele­ną ir džiaugs­mo ku­pi­na šir­dim su­šnabž­dė­jo: „Aš ta­ve my­liu...“

xxx



Sė­džiu pa­ly­pė­ju­si ant tre­čio­jo laip­te­lio. Gal­būt pir­mą kar­tą čia pat sė­dė­da­mas vai­kys­tė­je An­ta­nas per­skai­tė sa­vą­ją „Odi­sė­ją“, ku­rią nu­si­pir­ko ga­vęs ma­ga­ry­čių, tė­vui par­da­vus žą­sis. Ap­link ma­ne – šimt­me­čius re­gė­ju­sių dul­kių klo­dai, dau­ge­lį me­tų ne­ju­din­tos sta­ti­nės, se­ni ra­kan­dai.

Da­bar tai – tik da­lis praei­ties, tai tik ma­žas la­šas pri­si­mi­ni­mų jū­ro­je...

Ta­čiau be la­šų jū­ra neeg­zis­tuo­tų...



xxx



Ak, tas pa­va­sa­ris! Kaip gra­žiai jis pa­puo­šė obe­lis, kaip gra­žiai pra­si­sklei­dė pir­mie­ji jų žie­dai... Tai lyg dar kar­tą at­gi­ju­si pa­sa­ka, vėl pra­dė­tas verp­ti gy­ve­ni­mo siū­las, kai vie­ną pa­va­sa­rio sek­ma­die­nį, at­si­sė­dęs sa­vo tė­viš­kė­je, Di­džių­jų Šel­vių kai­me, po žy­din­čia obe­li­mi, sep­ty­nio­li­ka­me­tis kai­mo be­rnio­kas pa­ra­šo vie­nu ypu tris ei­lė­raš­čius, ste­bė­da­ma­sis: iš kur vi­sa tai.

Koks tra­pus, glež­nas ir vi­lio­jan­tis obels žie­das! Ne­ga­liu jo ža­ve­siui at­si­spir­ti, bet taip pat ne­ga­liu ir nu­skin­ti, nes ta­da vis­kas su­bliūkš, pa­birs lyg ra­sos per­lų ka­ro­liai ant smė­lio, vi­sos am­ži­no­sios ver­ty­bės, ku­rio­mis bu­vo ti­kė­ta, ku­rios bu­vo puo­se­lė­tos, iš­nyks.

Ju­di­ta GRA­ŽU­LY­TĖ

Brigita PĖČELYTĖ



Ieš­ko­ji­mai

Kai ba­sa vaikš­čio­jau tė­viš­kės lau­kais po šil­to va­saros lie­taus, jau ta­da aš ieš­ko­jau ta­vęs.

Kai lie­čiau žy­din­čių ru­gių var­pas ei­da­ma lau­kais, jau ta­da mo­kiau­si lies­ti ta­vo vei­dą.

Kai kal­bė­jau ty­liai su me­džiais, jau ta­da mo­kiau­si pra­kal­bin­ti ta­ve.

Kai akim nu­ly­dė­da­vau skren­dan­tį, jau ta­da šir­dis mo­kė­si skris­ti, su­ti­kus ta­ve.

Ieš­ko­jau ta­vęs smil­gų šiu­re­ni­me, vė­jo dvelks­me, ūka­no­je, sau­lė­ly­džio ža­ro­je ar lie­taus si­dab­ro la­še­liuo­se.

Ieš­ko­jau il­gai.

Ver­ta bu­vo ieš­ko­ti.

My­lė­ti ta­vo il­ge­sį.

Gy­ven­ti ta­vo pri­si­glau­di­mais.

Bū­ti ta­vo il­ge­sy­je.

Ja­ni­na KUR­TI­NAI­TIE­NĖ



An­ge­las, gu­lin­tis žo­lė­je

Švie­žiai nu­pjau­to­je žo­lė­je gu­lė­jo bal­tas an­ge­las... Be spar­nų, nes šie su­drė­kę nuo že­miš­ko Iie­taus džiū­vo pa­ka­bin­ti ant me­džio ša­kos. Tuo tar­pu an­ge­las tik ste­bė­jo dan­gų ir džiau­gė­si pa­sku­ti­ne bu­vi­mo že­mė­je mi­nu­te...

Jo akys bu­vo to­kios di­de­lės ir mė­ly­nos. Kaip ta­sai dan­gus, nuo ku­rio an­ge­las akių ir ne­nu­lei­do. O jo auk­si­niai plau­kai, tos ne­su­val­do­mos gar­ba­nos, su­si­py­nė su dar lie­tu­mi kve­pian­čio­mis žo­lė­mis. Ko­kia juo­kin­ga to­ji šu­kuo­se­na!

Taip, kol spar­nai džiūs­ta, jis dar ga­li mė­gau­tis bu­vi­mu čia. Bet, kai jie taps sau­si, an­ge­las pa­liks že­mę. Nors jis taip dar no­rė­tų bent kar­tą ste­bė­ti sau­lė­ly­dį, pa­ma­ty­ti jū­rą, iš­girs­ti paukš­čių mu­zi­ką ar žmo­nių juo­ką... Bet jis juk an­ge­las. Jo vie­ta dan­gu­je. Jis tu­ri grįž­ti. Bet vis tiek, KO­DĖL? De­ja, tai ži­no tik pa­ts an­ge­las...

Bet kol an­ge­las dar gu­li iš­si­tie­sęs švie­žiai nu­pjau­to­je žo­lė­je, o spar­nai vis te­sip­laiks­to vė­jy­je. Ei, o gal tuos spar­nus vėl api­pi­lam van­de­niu? ...

Ok­sa­na ZEM­LIANS­KA­JA

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---