„Santaka“ / Širdžiai mieliausias medis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-07-10 09:03

Dalinkitės:  


Širdžiai mieliausias medis

Pa­sau­ly­je yra šim­tai įvai­riau­sių rū­šių me­džių – aukš­tos sek­vo­jos, di­din­gi ąžuo­lai, ska­ro­to­sios eg­lės bei svy­ruok­liai ber­žai. Vi­si jie ne­pa­kar­to­ja­mi ir sa­vaip gra­žūs, bet la­biau­siai man pa­tin­ka pa­pras­tas kle­vas, au­gan­tis ma­no gat­vės pra­džio­je.

Dau­gy­bė žmo­nių kas­dien praei­na pro jį – gė­ri­si tie­siu ka­mie­nu, už­ver­tę gal­vas žvel­gia į dan­gų re­mian­čias ša­kas. Po juo su­sto­ja at­si­kvėp­ti, pail­sė­ti, o po ke­le­to se­kun­džių vėl le­kia to­lyn. Dau­ge­lis ži­no, kaip ge­ra karš­tą va­sa­rą pa­bū­ti jo mil­ži­niš­ka­me še­šė­ly, o lie­tin­gą die­ną pa­si­slėp­ti po jo la­pi­ja tar­si po ža­liau­siu skė­čiu. Praei­viai žvel­gia į kle­vą su pa­gar­ba aky­se ir pa­si­gė­rė­ji­mo šyp­se­na vei­de. Man taip ge­ra pa­žvel­gus pro sa­vo kam­ba­rio lan­gą jį ma­ty­ti – to­kį di­din­gą ir to­kį vie­ni­šą tuo pat me­tu...

Kas­dien kle­vo ša­ko­se tu­pi žvirb­liai, zy­lės ir var­nė­nai – sle­pia­si nuo kait­ros, lie­taus ar pa­pras­čiau­siai žai­džia tar­pu­sa­vy. Kar­tais taip no­rė­čiau pa­virs­ti ma­žu paukš­čiu­ku ir kas­dien tu­pė­ti kle­vo ša­ko­se, bet ne tam, kad ga­lė­čiau žais­ti su ki­tais paukš­čiais ar nei­ti į mo­kyk­lą. Tam, kad vi­są lai­ką ga­lė­čiau bū­ti su kle­vu, kad ga­lė­čiau pa­guos­ti jį ta­da, kai atei­na ru­duo, ir pa­svei­kin­ti su­lau­ku­sį pa­va­sa­rio. Bū­čiau tar­si Lai­min­go­jo Prin­co kregž­dė vi­są lai­ką prie to, ku­rį my­liu, – gy­ven­ti ir mir­ti ša­lia. Bet aš ne­ga­liu pa­virs­ti paukš­čiu, tad vis­kas, kas man lie­ka – tai kas­dien pri­si­min­ti kle­vą, me­dį, ku­ris mie­liau­sias ma­no šir­džiai.

Man liūd­na ru­de­nį jį ma­ty­ti be pui­kio­jo ap­da­ro. Taip grau­du žiū­rė­ti, kaip stip­rus vė­jas plė­šia ru­dus, auk­si­nius ar net pur­pu­ri­nius la­pus. Grau­du kas­dien ma­ty­ti jį vis pli­kes­nį ir pli­kes­nį, kol ga­lų ga­le be­gė­dis vė­jas plėš­te nu­plė­šia pa­sku­ti­nį, pa­tį gra­žiau­sią, la­pą. Ei­da­ma iš mo­kyk­los pri­si­ren­ku sau­ją nuo­sta­biau­sių la­pų ir su­džio­vi­nu­si lai­kau iki pat pa­va­sa­rio – tam, kad pa­žvel­gu­si į juos pri­si­min­čiau kle­vą, nu­si­da­žiu­sį švel­niau­sio­mis spal­vo­mis. Ru­de­nį vi­sa­da guo­džiu kle­vą, kad jau grei­tai ateis pa­va­sa­ris ir šis vėl pa­si­da­bins nau­ja marš­ka – dar gra­žes­ne nei per­nai.

Daž­nai gai­liuo­si, kad jau esu to­kia di­de­lė ir ne­be­ga­liu net ban­dy­ti įsi­kar­ti į kle­vą – tar­si pa­dū­ku­si be­ždžio­nė iš Ama­zo­nės džiung­lių. Tik pri­glau­džiu del­ną prie šiurkš­čios jo žie­vės, iš­va­go­tos raukš­lių. Gal ir me­dis ma­nęs pa­siilgs­ta, nes kai ei­nu pro jį, suo­šia taip il­ge­sin­gai, taip liūd­nai. Bet aš ne paukš­tis, ne be­ždžio­nė ir net ne ka­tė. Aš – pa­pras­čiau­sias vai­kas, me­dį su­pran­tan­tis ge­riau nei kai ku­riuos žmo­nes...

Net da­bar, ra­šy­da­ma, ne­ga­liu su­si­lai­ky­ti ne­žiū­rė­ju­si į me­dį. Kar­tais iš­bė­gu į bal­ko­ną ir ke­le­tą se­kun­džių jį ste­biu, o ta­da vėl pri­sė­du prie kom­piu­te­rio – pil­na nau­jų min­čių, idė­jų ir at­mi­ni­mų. Pri­si­me­nu, kaip ru­de­nį, bū­da­ma dar vi­sai ma­ža, laks­ty­da­vau ap­link kle­vą, mė­ty­da­vau jo la­pus, ban­dy­da­vau už­lip­ti bent iki apa­ti­nių ša­kų. Taip nie­ka­da jų ir ne­pa­sie­kiau – ta­da bu­vau per­ne­lyg ma­ža, kad ga­lė­čiau už­sliuog­ti ka­mie­nu, o da­bar jau per­ne­lyg di­de­lė ban­dy­ti.

Bū­tent to­dėl – dėl tų gra­žių pri­si­mi­ni­mų, dėl spal­vin­gų la­pų puokš­čių – aš taip my­liu tą pa­pras­tą, bet di­din­gą me­dį. Pa­tį gra­žiau­sią, nuo­sta­biau­sią me­dį iš vi­sų ma­no ka­da nors re­gė­tų. Me­dį, ku­ris man yra ne au­ga­las, bet vie­nas drau­gų. Toks Drau­gas, ku­ris ne­pert­rau­kia, kai pa­sa­ko­ju, Drau­gas, ku­ris ne­smer­kia ir ne­tei­sia.



Ie­va PAŠ­KAUS­KAI­TĖ

Vil­ka­viš­kio „Auš­ros“

vi­du­ri­nės mo­kyk­los

7c kla­sės mo­ki­nė






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas