Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-07-04 16:42

---

Penkiasdešimt metų per gyvenimą drauge eina Onutė ir Petras Linkūnai.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Vilkaviškyje įsikūrę Onutė ir Petras Linkūnai savo auksines vestuves šventė ne mieste, o Alksnėnuose. Toje pačioje bažnyčioje ir sodyboje, kaip ir prieš penkiasdešimt metų.

Bažnyčioje ir vienkiemyje

Nuotaikingą „auksinę“ porą prie altoriaus Alksnėnuose atlydėjo gražus artimų žmonių būrys: trys dukros, žentai, aštuoni anūkai, pulkas giminaičių. Jie prie bažnyčios rikiavo automobilius, o „jaunieji“ išlipo iš juos atvežusios brikos, į kurią Onutė ir Petras įsėdo prie savo buvusios sodybos liepų. Po iškilmių bažnyčioje, kurioje Linkūnai, laiminami klebono Arūno Simonavičiaus, atnaujino prieš penkiasdešimt metų duotus įžadus, brikelė vėl skriejo per gyvenvietę, atgal į pakelės vienkiemį.

Prieš keletą metų trobesius, naujai pastatytą namą ir atgautą žemę Linkūnai pardavė ūkininkams Birutei ir Vytautui Navickams, o patys nusipirko butą Vilkaviškyje. „Reikėjo eiti arčiau daktarų, nes pradėjo šlubuoti mano sveikata“, – sakė O.Linkūnienė.

Kaime jie buvo likę vieni – dukros išėjo į miestus, apsigyveno Vilniuje, Kaune. Bet nei buvusių sodybos šeimininkų, nei jų dukrų šeimų ryšys su tėviške nenutrūkęs. Kur buvę nebuvę visi užsuka į sodybą, kurioje dabartiniai savininkai, turintys kiaulių ūkį, pavyzdingai sutvarkę kiekvieną kampelį. 2005 metais Navickai rajone buvo pripažinti respublikoje organizuojamo „Metų ūkio“ konkurso nugalėtojais.

„Kol čia negyvenome, su Linkūnais buvome beveik nepažįstami, o dabar esame lyg giminės, todėl ir pasiūlėme auksines vestuves švęsti pas mus. Viskuo rūpinosi jų dukros. Mes tik svečiai. Labai smagu jais būti savo namuose“, – kalbėjo Birutė Navickienė.

Po gražių, prasmingų iškilmių bažnyčioje šventę pratęsė šiltos „jaunavedžių“ sutiktuvės sodyboje. Išpuoštame klojime buvo padengti vaišių stalai. Tarpduryje, į kurį vedė ant žemės patiestas kilimas, tėvus pasitiko dukros Teresė, Nijolė, Irena. Vaišindamos duona, druska ir vandeniu, jos kalbėjo: „Duona – gyvenimo pamatas, simbolizuojantis draugiškumą. Druska primena, kiek jos išragavote per gyvenimą. Vanduo – gyvybės nešėjas. Jūs dovanojote tris gyvybes.“ Eiles deklamavo ir gėles seneliams nešė anūkai. Žiedą įteikė ir jauniausias – keturių mėnesių Rokas. Paspausti rankas „auksinei“ porai rikiavosi kiti svečiai. Skambėjo muzika, visų veiduose švytėjo gera nuotaika.

Onutę ir Petrą gyvenimas į porą suvedė Alksnėnuose. Linkūnų šeima juose gyveno nuo seno. Šiame kaime, kiek atokiau nuo dabartinės gyvenvietės, ūkį turėjo seneliai. Vėliau „gaspadorystę“ perėmė Petro tėvai. Nuo aštuonerių metų likęs be tėvo, su mama čia šeimininkavo Petras.

Onutė į Alksnėnus atvyko per... Krasnojarsko kraštą, į kurį buvo ištremta iš Užbalių kaimo (Pajevonio sen.) kartu su tėvais Magdelena ir Silvestru Jakubauskais, broliu, seserimis. Savo kelionę atgal į Lietuvą moteris prisimena, tarsi visa tai būtų vykę ne prieš pusšimtį metų, o vakar. „Dirbau pieninėje. Vieną dieną pasišaukė direktorius ir klausia, ar nenoriu grįžti į Lietuvą. Kaip nenorėsi? Jis padavė kažkokį raštą, kad aš jau paleidžiama, galiu grįžti namo, nes kai išvežė, buvau nepilnametė. Nubėgusi į cechą stvėriau darbininkę, paskui laborantę, meistrą, sukau juos ratu ir iš džiaugsmo šaukiau: „Aš išvažiuoju! Aš išvažiuoju!“ Jie nesuprato, kas man čia taip staiga nutiko. Trečią dieną jau buvau susiruošusi į kelionę. Parvažiavau viena, nes tėvams, broliui, seserims dar nebuvo leista grįžti“, – pasakojo O.Linkūnienė.

Lietuvoje nebuvo kur gyventi. Onutę priglaudė Alksnėnuose klebonavęs dėdė Vincentas Kizlaitis. „Čia ir nusižiūrėjau šią „sibiriakutę“. O į klebono namus juk per langą nelandžiosi...“ – šypsodamasis į pokalbį įsiterpė P.Linkūnas.



Moterų vienybė

Dėdė klebonas palaimino jų santuoką, ir Petras parvedė į savo namus marčią. Onutė sakė, kad nugyventi kartu tokį gražų amžių padėjo į kaulus įaugęs paprotys duoti priesaiką Dievo akivaizdoje: „Tokį supratimą įdiegėme ir dukroms. Norėčiau, jog taip elgtųsi, kai užaugs, ir anūkai. Jeigu kurs šeimas neimdami „šliūbo“, jausiu ant širdies uždėtą didelę plytą.“

Prisimindama šeimyninio gyvenimo metus, Onutė pasakojo, kad „nuklydimų“ ir „paklydimų“ nebuvo. O pasipykti su vyru tekdavo, nes jis, dirbdamas melioracijoje, ėmė mėgti stiklelį. „Bet mes buvome labai vieningos su jo mama, kuri visada užtardavo mane, o Petrui sakydavo: „Nori gyventi – nesidairyk į „šnapsą.“

„Taip, tikra tiesa: abi jos man pešė pakaušį“, – patvirtino vyras. „Bet perauklėjome – jis metė ne tik gerti, bet ir rūkyti, – pokalbį vėl tęsė žmona. – Augdama savo tėvų namuose, aš turėjau gražų pavyzdį – labai gerą tėvelį. Melsdavau Dievo, kad jis man duotų nors pusės jo gerumo vyrą. Galiu džiaugtis, jog gavau visą tokį pat gerą. Ir labai puiki buvo jo mama. Padėjo auginti mergaites. Be jos nebūčiau išsivertusi, nes abu buvome įkinkyti į darbus. Aš kolūkyje dirbau selekcininke, Petras buvo mechanizatorius.“

Šventiškame šurmulyje užkalbintos dukros sakė: „Tėvai mums buvo ir yra gyvenimo pavyzdys. Jie mus auklėjo nebardami, nemoralizuodami, viską pasakydavo jų žvilgsnis, ramus balso tonas. Mums atrodydavo, kad jie niekada nesipyko ir tarpusavyje.“

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---