Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-06-27 17:33

---

Nors vėžiai kartais įžnybdavo ir labai skaudžiai, B.Polita vėžiauti mėgo.
Eglės MIČIULIENĖS nuotr.

Jubiliatui – krebždanti vilkaviškiečių dovana

Bronislavas POLITA, Vištyčio seniūnas:

– Tas vaizdas – vėžių knibždantis baseinas – man lig šiol stovi akyse, kartais regiu jį ir sapne. Nors jau praėjo dvidešimt ketveri metai. Tuomet buvau dar jaunas Gražiškių apylinkės pirmininkas. Pradėjęs čia dirbti sužinojau, kad aplinkiniuose ežeruose yra vėžių. Labanore brolio išmokytas gaudyti juos rankomis, ne vieną ištraukiau ir Beržinio bei Vygrio ežeruose. Vėžiais retkarčiais pavaišindavome į apylinkę atvykusius svečius.

Kartą su atstovais iš rajono juos belukštenant kalba pasisuko apie artėjantį to meto pirmojo respublikos asmens jubiliejinį gimtadienį, svarstėme, kokią originalią dovaną mūsų rajonas galėtų įteikti. Nelabai tiko įprastos žemdirbiškos gėrybės ar Vištyčio ežero unguriai. Kažkas pasiūlė prigaudyti vėžių ir juos skaniai paruošti. Vėliau buvo nutarta, kad dovana turi būti gyva. Gerai, sakau, pagausiu kokius penkiasdešimt. Pasirodė, jog norint, kad dovana solidžiai atrodytų, reikia jų bent poros šimtų. Ir ne bet kokių, o delno dydžio vėžių.

Per vieną naktį tiek daug tokių nepagausi. O ir pagavęs namie vonioje neišlaikysi. Ant Vygrio ežero kranto tuomet stovėjo „Gražiškiečio“ kolūkio pirtis su nemažu baseinu. Nusprendėme ten prileisti vandens ir įkurdinti vėžius. Raktą nuo pirties patikėjo man, paskyrė patikimą padėjėją. Mudu pasidarėme didelį prožektorių: iš sunkvežimio išėmėme žibintą, pripūtėme padangos kamerą, ant jos padėjome lentų ir įtaisėme akumuliatorių. Švietė galingai. Vakarais nuo kokios 11 val. leisdavomės vėžiauti. Talkininkas laikė prožektorių, o aš graibydavau po akmenimis, ieškodamas stambesnių vėžių. Per vieną vakarą pagaudavome gal kokį pusšimtį ir neskaičiuodami naktį suversdavome į baseiną.

Kai atėjo laikas dovaną supakuoti, atėję į pirtį apstulbome. Baltomis plytelėmis grįstas baseino dugnas knibždėte knibždėjo vėžių. Jie šliaužiojo, kabinosi į sienas, lipo vienas ant kito. Talkininkas išvydęs tokį vaizdą tik išbalo ir pabėgo. Teko vienam lipti į baseiną, krauti juos į kibirus ir dėti į specialiai tam paruoštą nemažą medinę dėžę. Jausti, kaip ta knibždanti armija ropoja apie kojas, kabinasi žnyplėmis lyg kokia gyva grandinė – ne itin didelis malonumas.

Medinę dėžę išklojome drėgnomis samanomis ir guldėme vėžius: eilė samanų, eilė vėžių... Taip paruošta dovana išvažiavo į Palangą, kur garbus respublikos asmuo šventė gimtadienį ir priiminėjo sveikinimus. Nors sveikintojų buvo nutįsusi visa vora, neįprasta dovana iš Vilkaviškio buvo praleista be eilės (gal kas šnibžtelėjo apie jos turinį). Kiek teko girdėti, jubiliatas nedelsiant davė komandą vėžius išvirti. Įsivaizduoju, kaip turėjo sutrikti vadinamosios „Brežnevo vilos“, kur vyko šventė, virėjos, pamačiusios tokią galybę knibždančių gyvių.

Vėliau, kai tekdavo sėdėti salėse, kur rajonui už įvairius pasiekimus būdavo teikiamos vėliavos, pats sau šyptelėdavau: ar jose nėra jaučiamas tos neįprastos dovanos – mūsų vėžių – skonis?

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---