|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2008-06-27 17:20
Užmiesčio sodyboje moterys susirinko į rekordo siekimo repeticiją – pasitikrinti jėgas ir kolektyvinio vėlimo spartą.Autorės nuotr. Birutė PAVLOVIENĖ
Metų pradžioje „Santakoje“ pasirodę skelbimai, jog vilkaviškietė Vitalija Vosylė kviečia lankyti netradicinių rankdarbių kursus, į pirmuosius užsiėmimus sukvietė daugiau kaip keturiasdešimt moterų. Rinkosi jos ne tik iš miesto, bet ir iš kaimų, net iš kaimyninio Šakių rajono. Pirmojo susitikimo data – įsimintina, nes tai vyko 13-ąją mėnesio dieną. Buvo vasaris. Taigi laiko nuo veiklos ištakų prabėgo nedaug. Bet ir tie keli mėnesiai leidžia sakyti, jog klubas – ne grybas, išdygo ne po birželį nuošusio lietaus. Iš pradžių buvo renkamasi Turizmo ir verslo informacijos centre. Vėliau dėl kai kurių aplinkybių teko ieškotis kitos vietos. Ji buvo surasta netradicinių rankdarbių mėgėjas mielai priėmusiame Vilkaviškio kultūros centre. Iš tos programos, kurią vadovė pasiūlė užsiėmimų lankytojoms (vėlimas, dekupažas, molibdeno gaminiai, „scrapbookingas“ ir kt.), moterys pirmiausia pradėjo mokytis velti. Gal tai artimiau prigimčiai? Vyresnės dar prisimena, kaip tėvų namuose būdavo veliami veltiniai. Ne vienai ir pačiai tekę grumdyti juos muiluotame šiltame vandenyje. Aišku, veltiniai tik tarp kitko. Svajonėse buvo tos iš vilnos gimstančios grožybės, kurių siūlo įprastos ir internetinės parduotuvės, o širdis kužda, kad šio meno gali imtis ir pačių rankos. Dabar ne viena juokauja, kad pradėti nuo vėlimo paskatino ir tai, jog labai gražiu pačios veltu sijonu vilkėjo į pirmąjį susitikimą atėjusi vadovė Vitalija, o jos ranką puošė ne mažiau žvilgsnius traukusi velta apyrankė. Tarp susirinkusiųjų didžiąją dalį sudarė visiškos naujokės ir apie tokias vėlimo „aukštybes“ jų mintys, aišku, net nedrįso suktis. Buvo pradėta nuo to, kas visiškai paprasta. Bent taip atrodo dabar: anokia čia problema iš vilnos gumulo, badant jį specialia adata, padaryti obuoliuką. O tada... Iš subadytų pirštų tryško kraujo lašeliai, lūžinėjo klausyti nenorėjusios adatos. Bet obuoliukai (kai kurioms labiau panašūs į kriaušes ar vyšnias), raudoni, gelsvi, margašoniai, papuošti koteliais, lapeliais ir net užropojusia „kirmėlyte“, nušvito visų rankose. Po obuoliuko buvo kiti dirbiniai. Prasidėjo šlapio vėlimo pamokos. Viskas – vėl nuo paprasčiausių daikčiukų: kamuoliuko, virvelės... Paskui atėjo eilė padėklui po kavos ar arbatos puodeliu, batukams, gėlėms, vėlimui ant šilko ir t. t. Į užsiėmimus moterys jau atskubėdavo ne tik su darbo procesui skirta atributika: purkštuvais, rankšluosčiais, burbulinėmis polietileno plėvelėmis ir kt. Daugelis iš savo krepšių, tiesa, lyg drovėdamosios, traukdavo tai, ką būdavo nuvėlusios namuose: gėles, apyrankes, karolius, velykines viščiukų šeimynas, dėželes, vazas... Ant stalų rikiuodavosi mažosios parodos. Aptarinėjant gaminius mezgėsi tarpusavio pokalbiai, pažintys. Patirtį kiekvieną kartą turtino ne tik vadovės pamokos, aiškinimai, bet ir užsiėmimų lankytojų viena kitai išsakomi patarimai. Ryškėjo, jog kai kurioms draugystė su vilna nėra tik laisvalaikio užsiėmimas. Tai jau beveik dienos ir nakties „liga“, kuria verta susirgti, kad gyvenimas taptų gražesnis, įdomesnis, mielesnis. Vėlimo „sezoną“ pakeitė dekupažo paslaptims skirti užsiėmimai. Noras ką nors originalaus ir dailaus sukurti savo rankomis – senas kaip pasaulis. Tad dabar šiuo būdu taip mėgstamus dekoruoti daiktus (dėžutes, paveikslų, veidrodžių rėmus, audinių servetėles, vazonus, baldus ir kt.) tik su išlyga galima vadinti netradiciniais rankdarbiais. Veikiau tai – grįžimas prie ištakų, kurios siekia viduramžius, praėjusio amžiaus XV šimtmetį. Dekupažo pradininke laikoma Vokietija. Vėliau šiuos dailiuosius amatus su didžiuliu užsidegimu perėmė italai, kuriems norėjosi turėti japoniško ar kitokio rytietiško stiliaus baldų. Šie buvo brangūs, todėl baldus imta dekoruoti imituojant norimą stilių. Daiktus tam skirtais atspausdintais piešiniais galima išdailinti įvairiausiais motyvais – nuo gėlyčių iki ornamentų ir kitokių retro stiliaus akcentų. Madinga daiktus „sendinti“, padaryti juos tarsi antikvarinius. Ši technika laikoma „įkandama“ kiekvienam, nusiteikusiam ką nors kurti. Todėl dekupažo kursai kai kurias irgi užkrėtė dar viena „liga“. Labai jau malonūs, šilti pačių padaryti daiktai: dekoruotos dėželės, veidrodžių rėmai, vazos, paveiksliukai (lyg būtų įsigyti antikvariate), „pasendinti“ fotonuotraukų rėmeliai ir kt. Žinoma, norint tai padaryti, neužtenka vien išmanyti atlikimo techniką. Reikia ir kruopštumo, ir kūrybiškumo ugnelės. Be to – ir finansinių išteklių, nes naudojamos priemonės, medžiagos nėra pigios. Nuo pat kursų pradžios gyvavo idėja susiburti į oficialų netradicinių rankdarbių mėgėjų klubą. Jo registracija, aišku, baido, nes teks įveikti daug popierizmu dvelkiančių barjerų. Sunku ką nors įkalbėti, kad imtųsi vadovauti klubui. Be to, praktinės patirties suteikę bendri užsiėmimai organizuotas šių rankdarbių mėgėjų gretas išretino. Gerbtinas noras dirbti individualiai, neieškant draugijos. Bet daugiau nei dešimties moterų būrelis tebesilaiko „viename kumštyje“. Tai – Balandėliuose ekologiškai ūkininkaujanti Danguolė Protasevičienė, Teiberiuose – Vitalija Jokubaitienė, Klausučiuose gyvenanti mokytoja Daiva Čiegienė, Stirnėnuose – Jolita Vainauskienė, vilkaviškietės Asta Gustaitienė, Lilija Navikienė, Vilma Mikuckienė ir kt. Po pokalbių prie arbatos puodelio nusiteikta per vasaros mėnesius įregistruoti klubą, kuris faktiškai jau gyvuoja. Pasirinktas net vardas – „Lelija“. Skamba simboliškai, nes klubas, kurio idėją siekti Lietuvos rekordo remia Vilkaviškio kultūros centras, visuomenei pasirodys veldamas Vilkaviškio herbo leliją. Publikuota: 2008-06-27 17:20:29 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika * Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|