Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-06-26 09:31

---

Karpiejų kaimo žmonių susitikimas sutraukė nemažą būrį kraštiečių.

Šią tiesą dar kartą patvirtino į Karpiejus susirinkę buvę šio kaimo gyventojai. Tai atspindi ir „Santakai“ adresuoti susitikimo dalyvių laiškai.

Poema apie kaimą

Visi kada nors sapnuose ar tikrovėje sugrįžtame į savo ar tėvų, senelių žemę. Nors tos tėviškės gal jau ir nėra. Tik dūli buvusioje sodybvietėje lauko akmuo, rymo vienišas medis. Karpiejų kaime (Gražiškių sen.) buvo 33 sodybos. „Esame savo tėviškės vaikai, šio planetos lopinėlio saugotojai, tradicijų tęsėjai, palikuonys ir paveldėtojai“, – rašo viena iš susitikimo organizatorių, Kybartuose gyvenanti Onutė SAVUKAITIENĖ.

Jos tėvelis Jonas Mikalainis 1957-aisiais nukalė ir metalo gėlėmis išpuošė kryžių. Jis tebestovi buvusiuose Kazio Plečkaičio laukuose, dabartinėse Ritos ir Sauliaus Vasiliauskų valdose. „Praėjus daugeliui metų, norėjosi prisiliesti prie Tėvelio darbo rankų, pajusti jo darbštumą, nuostabų išradingumą“, – tai mintys, kurias dukra sudėjo į eilėraštį, skirtą tėvo atminimui. Kaimo istorijai O.Savukaitienė paskyrusi ir daug didesnį kūrinį, galima sakyti, poemą. Joje eiliuotai primenama, kokiais žmonėmis didžiavosi Karpiejai. Žaismingai pasakojama apie Kaspersko kapelą, kuri su Petruliu vingiuodavo melodijas vakaruškose. Linksma daina skambėdavo ir pas Plečkaitį. O Kukaičių šeimą garsino „kriaučių“ siuvykla. Turėjo kaimas ir savo vaistininką – meiliai apie biteles šokinėjusį ir visus nuo ligų gydžiusį Akucevičių. Plačiai garsėjo račius – juodo darbo nebijojęs Klimavičius – ir daugelis kitų. O visų šviesiausias, išmintingiausias buvo Kasperaitis – kaimo švyturys, kuris ne vieną mažą sodietį mokė tarti gimtąjį žodį ir už patriotiškumą atsidūrė KGB lageriuose.

Šviesuolio atminimui

Marijampolėje gyvenanti Sigita KASPERAITYTĖ-MIKULIONIENĖ rašo, jog 1898 m. liepos 24-ąją gimusio tėvelio Vinco Kasperaičio gyvenimo kelią išsamiai yra nušvietęs jo buvęs mokinys Albinas Petrulis, kurio straipsnis „Pamąstymai prie mokytojo kapo“ buvo išspausdintas ir „Santakoje“. „Mokytojo – politinio kalinio gimimo 110-osioms metinėms jo tėvų žemėje pasodinome ąžuolą. Jame slypi grožis, taurumas, stiprybė. Ąžuoliuką sodino dabartiniai šios žemės savininkai Jūratė ir Rimas Rutkauskai. Ačiū šiai jaunai šeimai, puoselėjančiai grožį, kaimo tradicijas“, – pasakoja S.Mikulionienė.

Kaip ir kiti laiškų autoriai, ji dėkoja Karpiejų kaimo žmonių susitikimo organizatoriams Onutei ir Juozui Bagurskams, Onutei ir Antanui Savukaičiams. Ačiū taria už girą ir ruginę duoną, už tai, kad po daugelio metų vėl teko pavaikščioti gimtojo kaimo takais. Čia „senoji bažnytėlė, pilna saulės spindulių, šv. Mišių auka – susikaupimas ir palaima. Aplankius kapus, apėmė vaikiškas graudulys. Kaimo kapinaitėse Gražiškių klebonas Dainius Gurevičius pašventino atnaujintą kryžių. Visi pasimeldėme už savo protėvius. Jie buvo dori ir darbštūs“.

Didžiausios vertybės

Šiauliuose gyvenantis Vytautas KUKAITIS rašo, kad labai nudžiugo sužinojęs, jog Karpiejuose rengiamas kraštiečių susitikimas: „Mūsų gyvenime didžiausiomis vertybėmis laikau tėviškę ir Tėvynę. Daugelis buvusių kaimo senbuvių jau iškeliavę Anapilin, todėl įdomu buvo pamatyti suaugusius vaikystės draugus. Prisiminimais grįžtu į sunkius pokario laikus, kai tėtį be jokio teismo išvežė į Vorkutos lagerį. Iš kaimo buvo ištremta daug darbščių žmonių. Juos pakeitė seni namiškiai ir ūgtelėję vaikai.“

Tarp tokių buvęs Vytautas prisimena, kaip užsidirbdavo kapeikų: su draugais eidavo kasti duobių, lupti kailius nugaišusiems kolūkio veršeliams, avims, arkliams. Teko ir gyvulius ganyti. Bet, pasak V.Kukaičio, „vaikystėje ir jaunystėje įgyta patirtis padeda spręsti daug problemų“.

Baigęs Medicinos institutą, Vytautas buvo paskirtas į Šiaulius. Ten jau dirba 38-erius metus. Jis sako: „Darbu esu patenkintas, džiaugiuosi galėdamas padėti sergantiems žmonėms. Užauginau dukrą ir du sūnus. Didžiuojuosi, kad visiems įskiepijau meilę Tėvynei, darbštumą, supratimą, pagarbą tėvams ir senoliams. Nors Šiaulius ir Karpiejus skiria nemažas atstumas, kasmet su šeima stengiuosi aplankyti tėviškę. Visiems kraštiečiams linkiu geros sveikatos, dvasios stiprybės, tebūnie palaiminti mūsų vaikystės takai...“

Kai perkūnijos buvo trankesnės

Iš Marijampolėje gyvenančio Vytauto Valento KLIMAVIČIAUS laiško:

„Pirmuosius pasaulio suvokimo pojūčius įkvėpė graži tėviškės gamta, ir jie išliko mano atmintyje iki šių dienų. Šviesiausias vaikystės prisiminimas – tai žydinčios obelys, gražiai mamos sutvarkytas įvairiaspalvių gėlių darželis, maži trobelės langeliai... Tėvai gyveno nelengvai, todėl ir vaikus auklėjo taip, kad būtų kantrūs, o svarbiausia – darbštūs. Tėtė turėjo įsirengęs geras medžio dirbtuves, kuriose tekdavo dirbti, nes visos medžio apdirbimo staklės buvo sukamos rankomis. Tiek metų prabėgus nuo tų laikų, vis grįžtu į praeitį ir prisimenu, kad vasaros tada buvo kur kas karštesnės ir perkūnijos trankėsi dažniau. Ne vien tik gamta buvo kitokia, bet ir žmonės – mielesni, geresni. Deja, daug kas pasikeitė, galima sakyti – iš esmės viskas.

Kiekvienam turbūt pats gražiausias yra savas kampelis. Mano atmintyje išliko visos 33 kaimo sodybos. Jos buvo išsidėsčiusios dviejose linijose ir vadinamajame Maldyne (šio pavadinimo jokiuose šaltiniuose nerasta).

Prie kelio Gražiškiai–Bartninkai buvo ir dabar tebėra senos kaimo kapinės. Jose gal jau kelintą šimtmetį ošia medžiai, čia pastatyti kryžiai – šio kaimo žmonių gyvenimų liudininkai. Likimas ne visiems lėmė grįžti į savo gimtinę. Iš atminties niekas ir niekada neištrins tų šiurpių vaizdų, kurie liko akyse, o gyvenimas tekėjo sava vaga. Turėjome paklusti naujai valdžiai, kuri taip žiauriai susidorojo su mumis. Dažnai susimąstau: jei šiais laikais reikėtų tiek išgyventi, ar sugebėtume būti tokie stiprūs kaip tada? Augome kupini baimės ir vis kažko laukdavome. O tas kažkas – tai skaudžios žinios apie partizanus, kuriuos diena po dienos naikindavo stribai. Kaimas pamažu nyko, tuštėjo išvežtųjų sodybos, nejauku būdavo eiti pro namus, kur žiojėjo išlupti langai...

Tačiau Aukščiausiasis žmogui siunčia ne tik nepakeliamą naštą – jis kiekvienam suteikia ir gyvenimo viltį. Baigdamas septintąją dešimtį, galiu nedvejodamas pasakyti – mano gyvenimas buvo ir yra laimingas. Kaip Lietuvos partizanų rėmėjas, aš esu pripažintas neginkluoto pasipriešinimo ir Lietuvos laisvės kovų dalyviu. Laimingas, kad užaugo du geri sūnūs, kad visada turėjau ir turiu gerų draugų.

Dėkoju Karpiejų kaimo šventės organizatoriams Onutei ir Juozui Bagurskams, Onutei ir Antanui Savukaičiams, kad jų dėka galėjau atgaivinti praeities vaizdus savo tėviškės žemėje.“

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---