|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-06-20 17:35
|
|
|
Žaliojoje gyvenantis Modestas Vizgirda turi svajonę parengti prisiminų knygą apie Antrojo pasaulinio karo metus, per Vilkaviškį ėjusią fronto liniją. Žmogus sako, jog jam apmaudu, kad net kalendoriaus lapelyje neranda įrašytos karo pradžios datos, kad jaunimas nežino, ką matė, išgyveno, su kokiu siaubu susidūrė toje pragaro mašinoje atsidūrę lietuviai.
M.Vizgirda jau yra surinkęs ir užrašęs dvidešimties žmonių prisiminimus, su kraštotyros specialistais kalbėjęsis apie ruošiamą leidinį. Jeigu kas norėtų pasidalyti karo metų išgyvenimais ar turi užrašytų prisiminimų, gali knygos sudarytojui paskambinti tel. (8 342) 31 636 arba 8 620 79 128.
„Santakos“ laikraščio skaitytojams M.Vizgirda pasiūlė Valentino Rainio papasakotus prisiminimus.
Iki karo gyvenome Lobiškių kaime, šalia Vilkaviškio. Į rytus, gal už kilometro, prasidėjo miestas, į vakarus, už kokių trijų kilometrų, ėjo geležinkelis. Prie plento, vedančio iš miesto į geležinkelio stotį, stovėjo raudoni triaukščiai, dar caro laikais statyti kareivinių mūrai.
1941 m. birželio 22 dienos ankstų rytą pirmasis iš Vokietijos į Vilkaviškį paleistas artilerijos sviedinys, nepasiekęs miesto, sprogo kaip tik netoli mūsų sodybos. Kiti atlėkę sproginėjo jau mieste ir greitai Vilkaviškis paskendo gaisrų liepsnose. Degė mediniai nameliai, sudegė ir dalis mūrinių namų miesto centre. Apie 10 valandą ryto jau pamatėme vokiečius.
Tarp kitų mano atminty išlikusių to laiko prisiminimų ryškūs žydų persekiojimo vaizdai. Pradžioje juos privertė prie rūbų priekyje ir užpakalyje prisisiūti geltonus lopus. Žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais – turėjo eiti važiuojamąja gatvės dalimi. Netrukus juos suvarė į minėtų kareivinių rajoną, kur buvo įrengtas vadinamasis getas. Ten pat, už kareivinių, prasidėjo žudynės. Pradžioje sušaudė vyrus, vyresnius kaip 16 metų, po to šaudė ir moteris su vaikais. Kartu sušaudė nemažai tarybų valdžią rėmusių ar bent tuo įtartų lietuvių bei rusų belaisvių. Vėliau iš stovyklos rusų belaisviai patys traukė ir stūmė vežimus, prikrautus nuo šalčio ir bado mirusių savo draugų kūnų. Kartais, ypač pavakarėmis, aiškiai girdėdavome šūvių garsus. Žinojome, ką tai reiškia.
1943 metų rudenį minėtas kareivines vokiečiai panaudojo savo karo lakūnų mokymui. Iš Vokietijos po vieną atskrisdavo smingamieji bombonešiai, kaukdami smigdavo žemyn, iš nedidelio aukščio ant kareivinių pastatų mesdavo bombas ir vėl kildavo aukštyn. Taip dalis kareivinių buvo sugriauta, kai frontas buvo dar toli Rusijoje.
1944 metų vasarą, frontui grįžtant, mūsų tėtė, buvęs Lietuvos kareivis, išmokytas statyti įtvirtinimus, iš anksto įrengė 3 metrų ilgio ir 2 metrų pločio slėptuvę. Iškastos duobės viršų jis uždengė medžio sijomis, paskui storomis lentomis, apkasė žemėmis. Išėjo gana tvirta žeminė. Prasidėjus mūšiams, joje praleidome ištisas paras, nelabai matydami, kas darosi viršuje. Mūsų šeimoje tada buvo tėtė, mama ir 4 sūnūs. Man, vyriausiam, buvo 12 metų, broliui Romualdui – 9, Vaclovui – 5, o jauniausiam Jonukui – tik 1,5 metukų.
Neprisimenu, kiek dienų prabuvus žeminėje, atėjo rusai. Tėtė nusprendė, kad reikia važiuoti tolyn nuo fronto į rusų pusę. Nuėjo į lauką parsivesti arklio, bet jo nerado. Eidami pėsti, mažai ką būtume galėję pasiimti iš maisto ar rūbų. Be to, ir rusų kareiviai ramino, kad vokiečiai jau nustumti pakankamai toli, iki Uosijos miško, ir mums kažkur trauktis nėra reikalo. Taip ir pasilikome namuose. Po kiek laiko vėl prasidėjo mūšis, ėmė sproginėti artilerijos sviediniai. Vėl turėjome slėptis savo žeminėje. Grįžo vokiečiai. Mano mama mokėjo ir rusų, ir vokiečių kalbas, tai susikalbėjo ir su vienais, ir su kitais.
Po kokios savaitės rusai vėl pradėjo puolimą. Vyko smarkus artilerijos apšaudymas. Sėdėdami savo slėptuvėje jautėme, kaip nuo sprogimų dreba žemė. Ir staiga, nepajutęs nei smūgio, neišgirdęs nei jokio trenksmo, pabudau tartum iš miego ir apsižiūrėjau, kad esu iki pusės užverstas žemėmis, o slėptuvės lubose žioji skylė. Vienas po kito lindome iš žeminės lauk. Tik tėtė, kažkaip keistai pasilenkęs, liko sėdėti. Supratome, kad jis nebegyvas. Mamai skeveldra buvo nukirtusi blauzdos kaulus. Klykė kraujais plūstantis mažasis Jonukas. Jam skeveldra buvo išplėšusi blauzdos raumenį. O aplinkui kaukė sviediniai, griaudėjo sprogimai.
Pirmąją pagalbą mamai ir broliukui suteikė vokiečių kareiviai. Jie ant kojų uždėjo įtvarus, aprišo žaizdas. Atėję kaimynai mamą paguldė ant paklodės ir nunešė į savo slėptuvę. Aš nešiau sužeistą Jonuką. O ta kaimynų slėptuvė – tai gilus griovys, skersai kurio buvo sukrauti rąstai. Po kiek laiko tie rąstai pradėjo degti. Teko lįsti iš šios priedangos ir slėptis tiesiog krūmuose. Čia buvo dar baisiau. Siaubas, neviltis, sužeistųjų dejavimas varė iš proto. Neprisimenu, kiek laiko taip pratūnojome.
Ryte, šaudymui aprimus, mama siuntė mane apžiūrėti namų ir ieškoti kokios nors pagalbos. Mūsų trobelė, net keista, stovėjo nesudegusi. Joje pamačiau rusų kareivius. Tarp jų būta sanitarų. Kaip mokėdamas stengiausi nuvesti juos pas sužeistuosius. Apžiūrėję žaizdas jie pasakė, kad po pietų atvažiuos mūsų paimti.
Po pietų atvažiavo vienu arkliu kinkytas sanitarinis vežimas. Kareiviai į jį įkėlė mamą. Aš su sužeistu Jonuku ant rankų sėdau šalia. Broliai Romualdas ir Vaclovas pasiliko su kaimynais. Važiavome geležinkelio stoties link. Pakelėse visur matėsi sugriauti ar apdegę namai, sviedinių išmuštos duobės. Prie apgriauto fabrikėlio gulėjo daug vokiečių kareivių lavonų.
Pervažiavę geležinkelį, atsidūrėme prie Velioniškio lentpjūvės. Čia buvo sužeistųjų surinkimo punktas. Sužeistuosius atvežė į Alksnėnus, kur buvo įrengta lauko ligoninė. Kitą dieną sunkvežimiu „letuška“ atsidūrėme dabartinių Kauno klinikų pastate. Koridoriuose, laiptinėse – visur, kur tik įmanoma, buvo priguldyta sužeistų kareivių. Medicinos darbuotojai atrodė pervargę. Mums audeklu atitvėrė atskirą palatos dalį. Maisto čia užteko, net ir mums kasdieną skirdavo po šimtą gramų degtinės. Bet priežiūros trūko. Po kelių dienų, norėdamas pataisyti mamos ir broliuko žaizdų aprišimus, pastebėjau, kad po tvarsčiais žaizdose raitosi kirmėlės. Rėkdamas atitempiau pirmą pasitaikiusį mediką. Žaizdas apvalė, perrišo.
Po kelių dienų mus perkėlė į kitą ligoninę prie Soboro. Tai buvo civilinė ligoninė. Jai vadovavo anksčiau Vilkaviškyje dirbęs gydytojas Petras Jašinskas. Su mama jie buvo pažįstami. Mums paskyrė atskirą palatą. Bet šioje ligoninėje trūko visko: maisto, vaistų, tvarstomosios medžiagos, net vandens, nes vandentiekis buvo sugedęs. Suterštas broliuko palutes turėjau nešti plauti į Nemuną, o jis buvo nearti. Dažnai padėdavau išnešioti į palatas maistą.
Atėjo ruduo, atšalo. O aš buvau menkai apsirengęs. Mama mane siųsdavo į miestą elgetauti, bet karo nusiaubtame mieste žmonės mažai kuo galėjo padėti. Kartą Žaliakalnyje viena moteris (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vienuolė) atlydėjo mane į ligoninę ir susipažino su mano ligoniais. Vėliau ji kiek galėdama padėjo maistu ir ypač rūbais.
Mamos koja negijo. Paaiškėjo, kad žaizdose buvo likę skeveldrų. Teko iš naujo operuoti. Koja liko trumpesnė, bet pagaliau sugijo. Iš viso ligoninėje praleidome 8 mėnesius. Kartą gydytojas P.Jašinskas pastebėjo, kad mano plaukai gerokai pražilę. Žilumas išliko vaikystėje, jaunystėje, iki pat senatvės, kada tapau visai žilas.
Pavasarį mamos sesuo mus parsivežė į savo namus Marijampolėje. Čia radome ir pas kaimynus paliktus brolius. Netrukus parvažiavome į savo namus. Kad ir kaip būtų keista, mūsų namelis, nors ir be langų, buvo išlikęs. Tėtę kaimynai pradžioje buvo palaidoję sodelyje, vėliau jį perlaidojome į kapines.
Mūsų kuklus namelis tebestovi iki šiol, o iš mūsų šeimos esu likęs tik aš vienas.
Valentinas RAINYS
Žaliojoje gyvenantis Modestas Vizgirda turi svajonę parengti prisiminų knygą apie Antrojo pasaulinio karo metus, per Vilkaviškį ėjusią fronto liniją. Žmogus sako, jog jam apmaudu, kad net kalendoriaus lapelyje neranda įrašytos karo pradžios datos, kad jaunimas nežino, ką matė, išgyveno, su kokiu siaubu susidūrė toje pragaro mašinoje atsidūrę lietuviai. |
M.Vizgirda jau yra surinkęs ir užrašęs dvidešimties žmonių prisiminimus, su kraštotyros specialistais kalbėjęsis apie ruošiamą leidinį. Jeigu kas norėtų pasidalyti karo metų išgyvenimais ar turi užrašytų prisiminimų, gali knygos sudarytojui paskambinti tel. (8 342) 31 636 arba 8 620 79 128.
„Santakos“ laikraščio skaitytojams M.Vizgirda pasiūlė Valentino Rainio papasakotus prisiminimus.
Iki karo gyvenome Lobiškių kaime, šalia Vilkaviškio. Į rytus, gal už kilometro, prasidėjo miestas, į vakarus, už kokių trijų kilometrų, ėjo geležinkelis. Prie plento, vedančio iš miesto į geležinkelio stotį, stovėjo raudoni triaukščiai, dar caro laikais statyti kareivinių mūrai.
1941 m. birželio 22 dienos ankstų rytą pirmasis iš Vokietijos į Vilkaviškį paleistas artilerijos sviedinys, nepasiekęs miesto, sprogo kaip tik netoli mūsų sodybos. Kiti atlėkę sproginėjo jau mieste ir greitai Vilkaviškis paskendo gaisrų liepsnose. Degė mediniai nameliai, sudegė ir dalis mūrinių namų miesto centre. Apie 10 valandą ryto jau pamatėme vokiečius.
Tarp kitų mano atminty išlikusių to laiko prisiminimų ryškūs žydų persekiojimo vaizdai. Pradžioje juos privertė prie rūbų priekyje ir užpakalyje prisisiūti geltonus lopus. Žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais – turėjo eiti važiuojamąja gatvės dalimi. Netrukus juos suvarė į minėtų kareivinių rajoną, kur buvo įrengtas vadinamasis getas. Ten pat, už kareivinių, prasidėjo žudynės. Pradžioje sušaudė vyrus, vyresnius kaip 16 metų, po to šaudė ir moteris su vaikais. Kartu sušaudė nemažai tarybų valdžią rėmusių ar bent tuo įtartų lietuvių bei rusų belaisvių. Vėliau iš stovyklos rusų belaisviai patys traukė ir stūmė vežimus, prikrautus nuo šalčio ir bado mirusių savo draugų kūnų. Kartais, ypač pavakarėmis, aiškiai girdėdavome šūvių garsus. Žinojome, ką tai reiškia.
1943 metų rudenį minėtas kareivines vokiečiai panaudojo savo karo lakūnų mokymui. Iš Vokietijos po vieną atskrisdavo smingamieji bombonešiai, kaukdami smigdavo žemyn, iš nedidelio aukščio ant kareivinių pastatų mesdavo bombas ir vėl kildavo aukštyn. Taip dalis kareivinių buvo sugriauta, kai frontas buvo dar toli Rusijoje.
1944 metų vasarą, frontui grįžtant, mūsų tėtė, buvęs Lietuvos kareivis, išmokytas statyti įtvirtinimus, iš anksto įrengė 3 metrų ilgio ir 2 metrų pločio slėptuvę. Iškastos duobės viršų jis uždengė medžio sijomis, paskui storomis lentomis, apkasė žemėmis. Išėjo gana tvirta žeminė. Prasidėjus mūšiams, joje praleidome ištisas paras, nelabai matydami, kas darosi viršuje. Mūsų šeimoje tada buvo tėtė, mama ir 4 sūnūs. Man, vyriausiam, buvo 12 metų, broliui Romualdui – 9, Vaclovui – 5, o jauniausiam Jonukui – tik 1,5 metukų.
Neprisimenu, kiek dienų prabuvus žeminėje, atėjo rusai. Tėtė nusprendė, kad reikia važiuoti tolyn nuo fronto į rusų pusę. Nuėjo į lauką parsivesti arklio, bet jo nerado. Eidami pėsti, mažai ką būtume galėję pasiimti iš maisto ar rūbų. Be to, ir rusų kareiviai ramino, kad vokiečiai jau nustumti pakankamai toli, iki Uosijos miško, ir mums kažkur trauktis nėra reikalo. Taip ir pasilikome namuose. Po kiek laiko vėl prasidėjo mūšis, ėmė sproginėti artilerijos sviediniai. Vėl turėjome slėptis savo žeminėje. Grįžo vokiečiai. Mano mama mokėjo ir rusų, ir vokiečių kalbas, tai susikalbėjo ir su vienais, ir su kitais.
Po kokios savaitės rusai vėl pradėjo puolimą. Vyko smarkus artilerijos apšaudymas. Sėdėdami savo slėptuvėje jautėme, kaip nuo sprogimų dreba žemė. Ir staiga, nepajutęs nei smūgio, neišgirdęs nei jokio trenksmo, pabudau tartum iš miego ir apsižiūrėjau, kad esu iki pusės užverstas žemėmis, o slėptuvės lubose žioji skylė. Vienas po kito lindome iš žeminės lauk. Tik tėtė, kažkaip keistai pasilenkęs, liko sėdėti. Supratome, kad jis nebegyvas. Mamai skeveldra buvo nukirtusi blauzdos kaulus. Klykė kraujais plūstantis mažasis Jonukas. Jam skeveldra buvo išplėšusi blauzdos raumenį. O aplinkui kaukė sviediniai, griaudėjo sprogimai.
Pirmąją pagalbą mamai ir broliukui suteikė vokiečių kareiviai. Jie ant kojų uždėjo įtvarus, aprišo žaizdas. Atėję kaimynai mamą paguldė ant paklodės ir nunešė į savo slėptuvę. Aš nešiau sužeistą Jonuką. O ta kaimynų slėptuvė – tai gilus griovys, skersai kurio buvo sukrauti rąstai. Po kiek laiko tie rąstai pradėjo degti. Teko lįsti iš šios priedangos ir slėptis tiesiog krūmuose. Čia buvo dar baisiau. Siaubas, neviltis, sužeistųjų dejavimas varė iš proto. Neprisimenu, kiek laiko taip pratūnojome.
Ryte, šaudymui aprimus, mama siuntė mane apžiūrėti namų ir ieškoti kokios nors pagalbos. Mūsų trobelė, net keista, stovėjo nesudegusi. Joje pamačiau rusų kareivius. Tarp jų būta sanitarų. Kaip mokėdamas stengiausi nuvesti juos pas sužeistuosius. Apžiūrėję žaizdas jie pasakė, kad po pietų atvažiuos mūsų paimti.
Po pietų atvažiavo vienu arkliu kinkytas sanitarinis vežimas. Kareiviai į jį įkėlė mamą. Aš su sužeistu Jonuku ant rankų sėdau šalia. Broliai Romualdas ir Vaclovas pasiliko su kaimynais. Važiavome geležinkelio stoties link. Pakelėse visur matėsi sugriauti ar apdegę namai, sviedinių išmuštos duobės. Prie apgriauto fabrikėlio gulėjo daug vokiečių kareivių lavonų.
Pervažiavę geležinkelį, atsidūrėme prie Velioniškio lentpjūvės. Čia buvo sužeistųjų surinkimo punktas. Sužeistuosius atvežė į Alksnėnus, kur buvo įrengta lauko ligoninė. Kitą dieną sunkvežimiu „letuška“ atsidūrėme dabartinių Kauno klinikų pastate. Koridoriuose, laiptinėse – visur, kur tik įmanoma, buvo priguldyta sužeistų kareivių. Medicinos darbuotojai atrodė pervargę. Mums audeklu atitvėrė atskirą palatos dalį. Maisto čia užteko, net ir mums kasdieną skirdavo po šimtą gramų degtinės. Bet priežiūros trūko. Po kelių dienų, norėdamas pataisyti mamos ir broliuko žaizdų aprišimus, pastebėjau, kad po tvarsčiais žaizdose raitosi kirmėlės. Rėkdamas atitempiau pirmą pasitaikiusį mediką. Žaizdas apvalė, perrišo.
Po kelių dienų mus perkėlė į kitą ligoninę prie Soboro. Tai buvo civilinė ligoninė. Jai vadovavo anksčiau Vilkaviškyje dirbęs gydytojas Petras Jašinskas. Su mama jie buvo pažįstami. Mums paskyrė atskirą palatą. Bet šioje ligoninėje trūko visko: maisto, vaistų, tvarstomosios medžiagos, net vandens, nes vandentiekis buvo sugedęs. Suterštas broliuko palutes turėjau nešti plauti į Nemuną, o jis buvo nearti. Dažnai padėdavau išnešioti į palatas maistą.
Atėjo ruduo, atšalo. O aš buvau menkai apsirengęs. Mama mane siųsdavo į miestą elgetauti, bet karo nusiaubtame mieste žmonės mažai kuo galėjo padėti. Kartą Žaliakalnyje viena moteris (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vienuolė) atlydėjo mane į ligoninę ir susipažino su mano ligoniais. Vėliau ji kiek galėdama padėjo maistu ir ypač rūbais.
Mamos koja negijo. Paaiškėjo, kad žaizdose buvo likę skeveldrų. Teko iš naujo operuoti. Koja liko trumpesnė, bet pagaliau sugijo. Iš viso ligoninėje praleidome 8 mėnesius. Kartą gydytojas P.Jašinskas pastebėjo, kad mano plaukai gerokai pražilę. Žilumas išliko vaikystėje, jaunystėje, iki pat senatvės, kada tapau visai žilas.
Pavasarį mamos sesuo mus parsivežė į savo namus Marijampolėje. Čia radome ir pas kaimynus paliktus brolius. Netrukus parvažiavome į savo namus. Kad ir kaip būtų keista, mūsų namelis, nors ir be langų, buvo išlikęs. Tėtę kaimynai pradžioje buvo palaidoję sodelyje, vėliau jį perlaidojome į kapines.
Mūsų kuklus namelis tebestovi iki šiol, o iš mūsų šeimos esu likęs tik aš vienas.
Valentinas RAINYS
Publikuota: 2008-06-20 17:35:09
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|