„Santaka“ / Jubiliejaus proga kaupiamas katedros lobynas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-06-20 17:00

Dalinkitės:  


Dekanas V.Gustaitis sakė, kad katedros jubiliejui rengiama įvairiapusė turininga programa.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Jubiliejaus proga kaupiamas katedros lobynas

Birutė NENĖNIENĖ

Pastaruoju metu akivaizdžiai pagražėjo jau ir taip puošni Vilkaviškio katedros aplinka: prie pagrindinio tako pražydo kupolai ryškiaspalvių gėlių, šveičiamos ir dažomos katedros tvoros... Ruošiamasi katedros konsekracijos 10-mečio sukakčiai.

Apie šią šventę ir dar daug ką su „Santakos“ žurnalistais kalbėjosi redakcijos svečias – Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas GUSTAITIS.

– Jau praėjo dešimt metų, kai mums visiems atsivėrė Katedros durys...

– Tiems, kurie prisidėjo prie katedros statybos ir kūrimo, tai nėra eilinis įvykis. Ypač tai reikšminga man, nes kartu su ja gyvenu nuo pradžių pradžios, nuo pačios atstatymo idėjos gimimo. Gal ir nevykęs palyginimas, bet tyliai ją vadinu „savo vaiku“. Ji užaugo mano akyse, kartu su ja augau ir aš. Katedros dešimtmetis – graži sukaktis, geras atskaitos taškas, kad galėtume atsigręžti ir pasižiūrėti, kas gyvenime įvyko per tą dešimtį metų.

Neįvyko kažkas stebuklinga, tačiau drąsiai galiu sakyti, jog, vyskupijos katedrai esant Vilkaviškyje, buvo naujų įvykių – daugiau negu prieš tai kada buvę. Yra ką prisiminti, nes daugybė dalykų vyko pirmą kartą: vyskupijos katedroje šventinami diakonai ir kunigai, Didįjį Ketvirtadienį šventinami aliejai, vyksta įvairūs vyskupijos renginiai ir šventės, sakraliosios muzikos koncertai ir t. t. Visa tai mus, dirbančius ir gyvenančius čia, įpareigoja nešti didesnį darbų, pasiruošimo ir atsakomybės krūvį.

Kai autobusais atvažiavę iš įvairių Lietuvos vietų turistai lanko katedrą ir teiraujasi apie jos statybas, ankstesniais metais nuoširdžiai klysdavau nusakydamas jos amžių. Iki praėjusio rudens net neįsileidau minties, jog taip siaubingai greitai bėga laikas ir jau praėjo dešimt metų. Tada pradėjome galvoti, kaip reikėtų paminėti šią sukaktį. Manau, jog tai svarbu mums visiems, kad atšviežintume atmintį, kad pasidžiaugtume vieni kitais. Tuo noriu pasakyti, kad šie dešimt metų visiems kartu buvo darbingi ir turiningi. Už įvairiapusę pagalbą esu dėkingas visiems visiems, taip pat ir „Santakos“ redakcijai.

Prisipažinsiu, širdyje šiek tiek „savinuosi“ katedrą, bet mane žeidžia, kai išgirstu sakant „dekano katedra“. Noriu, kad ji būtų „mūsų visų katedra“ ir kad visi drauge jaustume atsakomybę už ją.

– Teko girdėti, jog prieš katedros 10-mečio konsekracijos sukaktį vyks dar vienas renginys.

– Šiemet nuo šv. apaštalų Pauliaus ir Petro šventės (birželio 29 d.) visuotinėje bažnyčioje paskelbti švento Pauliaus metai, kurie tęsis visus metus, iki 2009 metų birželio 28 d. Vyks įvairūs renginiai. Vilkaviškio katedroje birželio 29 dieną bus pašventinti keli diakonai ir kunigai. Taip pat į katedrą atvažiuos visų vyskupijos parapijų atstovai, kad į savo bažnyčias parsivežtų tautų apaštalo Pauliaus žinios simbolinę ugnį. Ji simbolizuotų šv. Pauliaus metų pradžią ir primintų, jog kiekvienas turime būti šviesa savo šeimoje, kaime, mieste – ten, kur gyvename ir dirbame.

– Jau seniai sudaryta katedros konsekracijos dešimties metų sukakties šventės programa...

– Jubiliejų minėsime liepos 5, 6 ir 11 dienomis.

Švęsti pradėsime liepos 5 dieną, penktadienį. 17 val. katedroje vyks sakralinės muzikos koncertas, 18 val. bus aukojamos šv. Mišios už valstybę, vyskupas teiks Sutvirtinimo Sakramentą, po to – koncertas Valstybės dienos proga J.Basanavičiaus aikštėje.

Liepos 6-ąją rytinės šv. Mišios bus aukojamos už gyvus ir mirusius katedros statytojus bei rėmėjus, po jų vyks Švč. Sakramento adoracija, 12 val. – jubiliejaus minėjimo pagrindinės šv. Mišios už Vilkaviškio miestą, vyskupiją ir visus žmones. Tikimės, kad dalyvaus visų dekanato parapijų kunigai su tikinčiaisiais, giedos jungtinis parapijų bažnyčių choras.

Nutarėme, jog liepos 11-oji, tikroji katedros konsekracijos diena, bus kaip „liaudiško pamaldumo“ diena. Nuo 17.30 val. katedros šventoriuje pradės griežti kapelos, muzikantai, taip pasitikdami ateinančiuosius į vakaro šv. Mišias. Mišių metu taip pat skambės liaudiškų melodijų giesmės. Po šv. Mišių numatomas kapelų, vokalinių ansamblių koncertas parapijos namų kieme.

– Kokių sulauksime svečių?

– Į šventės renginius pakviesta keletas Seimo narių, rajono vadovai, aišku, dalyvaus ir Bažnyčios hierarchų, kunigų. Manau, jog svarbiausia ne tai, kiek ir kokių svečių atvažiuos, bet kad mūsų visų nuotaika būtų gera, kad pasidžiaugtume vieni kitais ir tuo, jog kiekvienas kažką darėme, kurdami katedrą.

– Bažnyčiose iškilmingų šv. Mišių metu būna procesijos. Vilkaviškio katedroje jos rengiamos įvairiomis progomis. Norėtume plačiau išgirsti apie atnašų procesijų istoriją, jų prasmę bei tikslą, kuo jos išsiskiria Vilkaviškio katedroje.

– Nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo atnešama tai, ko reikia mišioms – vyno ir duonos – ir kuo galima sušelpti vargšus. Atnašos būdavo padedamos prie altoriaus. Šventajame Rašte randame pirmųjų atnašų užuomazgas, kai turtingieji, tapę krikščionimis, parduodavo savo žemę ir gautus pinigus sudėdavo po apaštalų kojomis, o šie išdalydavo pagal reikalą, kad bendruomenėje nebūtų stokojančių.

Vilkaviškyje dabartinių atnašų procesijų užuomazga buvo maždaug prieš penkiolika metų. Pirmą kartą Velykų prisikėlimo šv. Mišiose buvo atneštas gyvas avinėlis – kaip pasiaukojančio ir romaus Kristaus pavyzdys. Vėliau mokiniams aukojamose mišiose pradėtos nešti paprastos atnašos: mokyklinis vadovėlis, sąsiuviniai ir kt. Tokios atnašos – nieko neįpareigoja, bet duoda tam tikrą stimulą. Svarbesnis yra atnašų komentaras, nes simboliai stipriai paveikia ir įstringa giliai į širdį.

Nusistovėjo tradicija, kad žemdirbiai, pavyzdžiui, atneša savo užaugintų gėrybių ir kaip darbštumo įrodymą – vaškinę žvakę. Tos gėrybės nukeliauja į socialinę virtuvę ir ten suvartojamos. Žemdirbių atnašų procesijoje yra svarbu tai, kad žmogus ateina norėdamas padėkoti Viešpačiui, jog galėjo užauginti derlių, užteko duonos sau ir kitiems.

Švenčių progomis daromos iškilmingesnės ir „brangesnės“ atnašų procesijos. Pavyzdžiui, 2006 metais vykusio Eucharistinio kongreso metu vyskupijos kunigai katedrai padovanojo procesijų kryžių, Seimo nariai – monstranciją, vienos iš firmų atstovai – komuninę ir t. t. Taip ir kaupiasi vadinamieji lobynai. Parapijos pastoracinėje taryboje nutarta, jog katedros konsekracijos 10-mečio proga atnašas neštų įvairių profesijų atstovai: žemdirbiai, medikai, mokytojai, teisininkai, verslininkai ir kitų sričių atstovai. Mintyje turima tai, jog tokia proga jie prisidės katedrai padovanodami išliekamąją vertę turinčių liturginių vertybių.

Kai kurios tik per stebuklą išlikusios senosios Vilkaviškio katedros vertybės, pavyzdžiui, XVII a. monstrancija, buvo rodomos Vilniaus taikomosios dailės muziejuje krikščionybės Jubiliejaus metais surengtoje krikščioniškojo meno parodoje. Ši monstrancija brangi tuo, kad yra viena seniausių Lietuvoje. Verta prisiminti, jog savo laiku Vilkaviškio bažnyčia tuometinėje Seinų vyskupijoje buvo puošniausia ir turtingiausia liturginėmis vertybėmis. Per karą ir po karo viskas dingo, buvo sunaikinta.

– Jūsų manymu, atnašų procesijose paaukoti liturginiai indai, drabužiai, kitos vertybės ir sudarys dabartinį katedros lobyną?

– Vilkaviškio katedrai jau yra pakankamai parūpinta reikalingų, tvarkingų liturginių rūbų, indų. Perkopiant į antrąjį katedros dešimtmetį, norisi galvoti apie jų vertingumą ir didingumą. Tai tik švenčių proga naudojami dalykai. Sutikime su tuo, jog ir išoriniai gražūs dalykai žmogų teigiamai veikia, suteikia iškilmingumo.

– Ar katedroje ateityje dar bus atliekami kokie nors didesni darbai?

– Žmonės turėjo pastebėti, jog dėl patogumo įstatėme naujas duris iš zakristijos į bažnyčią. Bus įrengtos kapitulos narių ložės, prie jų priderintas stacionarus vyskupo sostas, planuojama įrengti krikštyklą. Bet tam reikia idėjų ir laiko, o jis nuolat paragina pakoreguoti kai kuriuos dalykus – ir tai pamažu daroma. Didžiausias širdies sopulys – katedros šildymas. Žiemą palaikome 7–8 laipsnių šilumą. Minimaliai šildydami, per mėnesį sumokame iki 6 tūkst. litų, o jeigu elektra dar pabrangs... Mes tokių pinigų neturėsime, nes per mėnesį aukų tiek nesurenkame. Kiek sukaupiame vasarą ir per atlaidus, tiek išleidžiame per žiemą. Kai pradedame kokį nors remontą, visada tenka sukti galvą, kaip ir iš kur surasti lėšų. Viena paguoda, kad man yra lengviau prašyti, nes prašau, ieškau ne sau. Apskritai, man nemaloniausia ir sunkiausia kalbėti apie pinigus. Neseniai susikūrusioje pastoracinėje taryboje kalbėjomės, kaip sukaupti parapijos biudžetą.

– Iš Jūsų kartais tenka išgirsti, jog pavargote ir daugiau nieko nedarysite, tačiau apsisukate ir vėl kažką sugalvojate, kuriate naujus, didelius planus. Kiek tiesos mūsų išgirstose kalbose, jog Vilkaviškyje, upės pakrantėje, ruošiatės įrengti amfiteatrą ar kažką panašaus?

– Apie amfiteatrą – tai tik gandai. Gal tik kažkur garsiai pamąsčiau.

Iš tikrųjų, po kiekvieno renginio pats sau sakau, jog nieko daugiau nedarysiu. Bet ne dėl to, kad Vilkaviškyje nieko daugiau nereikia, bet todėl, kad pradedu jausti fizinį nuovargį. Įvertinęs tai, kas įvyko, manau, jog galima buvo padaryti geriau ir daugiau. Ir dabar galvoju, jog po šio didesnio – katedros konsekracijos 10-mečio – renginio daugiau didesnių darbų nesiimsiu.

Tačiau gyvenimas padiktuoja taip, jog nedaryti negali, nes tau rūpi, ir vėl imiesi... Bet kokių planų imtis maloniau, kai sulauki pritarimo ir pagalbos – juk viso to reikia ne asmeniškai man, o norisi daryti, kad žmonėms patiktų, turėtų išliekamąją vertę.

Pavyzdžiui, neatsisakau seniai savo puoselėjamos svajonės surasti sklypelį žemės parkui, kuriame kiekviena jaunavedžių pora galėtų pasodinti po savo medį, tėvai, seneliai medelį pasodintų savo vaikams, anūkams. Galėtų toks parkas būti netoli miesto kaip žmonių traukos vieta. Mes, aišku, jo užaugusio nesulauksime, bet sulauks ainiai – juk mūsų krašte miškų ir parkų nėra per daug. Žinoma, esame tokie, kad vis ieškome priežasčių ir pasiteisinimų, kaip geriau nieko nedaryti.

– Viename iš rajono Tarybos posėdžių Jūs ėmėtės taikyti opoziciją ir poziciją. Su kuriais Jums lengviau susikalbėti?

– Su visais puikiausiai susikalbu. Aš visuomet sakau, jog nė vieni nėra absoliučiai teisūs. Visi turi savo tiesą, tik svarbu „iš kurio kampo pažiūrėsi“. Man norisi vieno dalyko, tai ir stengiuosi daryti – kad šnekėtųsi. Ar susikalbės – jau ne mano dalykas. Bet aš visą laiką už tai, kad visi mes šnekėtumėmės. Didžiausi konfliktai kyla, kai mums atrodo, jog jei aš žinau, kad esu teisus, tai ir kitam viskas turi būti aišku. „Žiežirbos“ kyla dėl to, kad į tą patį klausimą nepažiūrima iš visų pusių. Juk nebūna taip, jog būtume absoliučiai teisūs, – turime išgirsti ir tai, ką sako kitas žmogus.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas