Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-06-13 16:25

---

Po varžybų Jonavos plente 1952 m.: iš kairės – dviratininkas Bronius Krulikauskas, viduryje – Vytautas Strakalaitis. Trečiojo pavardę iš nuotraukų savininko atminties išdildė laikas.
Nuotr. iš asmeninio V.Strakalaičio archyvo.

Į redakciją užsukęs vilkaviškietis Vytautas Strakalaitis sakė norintis papasakoti, kaip dviračių varžybos vyko Lietuvoje ir rajone 1952 metais.

Pastaruoju metu šis sportas Vilkaviškyje tapo ypač populiarus, o prieš gerą pusšimtį metų ir pats V.Strakalaitis pasiekė neblogų rezultatų šioje srityje. Tad turbūt ne vienam būtų įdomu palyginti šiandienines ir tuometines varžybas, pavartyti senas nuotraukas.



Pirmąjį dviratį susitvėrė pats

– Kai po karo grįžome į Bartninkus, pradėjau rinkti įvairiausias dviračio detales, – pasakojo vilkaviškietis. – Rankiojau gelžgalėlius, padangas, gumas, kol iš visos krūvos įvairių detalių surinkau dviratį. Koks jis buvo – toks, bet aš jaučiausi labai laimingas turėdamas savo transporto priemonę, visur su ja važinėjau. Vėliau mama pradėjo dirbti parduotuvėje vedėja ir nupirko man naują latvišką dviratį. Nuo jo praktiškai nenulipdavau – važiuodavau į šokius, visur lėkdavau ir visus pralenkdavau. Lakstydavau per griovius, duobes, net per nuvirtusius medžius šokinėdavau su dviračiu, kad nereikėtų nulipti.

Tada jaunajam dviratininkui buvo 17 metų. Kadangi jis gyveno Bartninkų dvare, kur buvo įsikūrusi ir mokykla, skraidantį ant dviejų ratų vaikiną pastebėjo mokytojas ir treneris Baršauskas. Jis ir prikalbino Vytautą dalyvauti rajoninėje dviračių spartakiadoje.

Skynė pergales rajone

V.Strakalaitis leidosi įkalbamas ir dalyvavo Pilviškiuose vykusioje spartakiadoje. Tada vaikinas važiavo 30 km kelio atkarpą – po 15 km pirmyn ir atgal.

Vilkaviškietis pasakojo, kad paskelbus startą visi galvotrūkčiais puolė važiuoti, griuvo, vėl kėlėsi. O jis palaukė, kol baigsis sumaištis, ir išvažiavo paskutinis.

– Supykau, kad jie taip lėtai važiuoja, užguliau pedalus ir nušvilpiau, – prisiminimais dalijosi buvęs dviratininkas. – Kai pasiekiau finišą, tai spėjau nusiprausti, persirengti, tada tik sulaukėme grįžtančių pirmųjų dviratininkų.

Ir krosui paruoštą trasą septyniolikmetis įveikė be didesnių kliūčių. Vytautas dar ir dabar prisimena, kad kelias iš Pilviškių Barzdų (Šakių r.) link buvęs lentomis klotas. Vietomis išpuvęs, skylėtas. Bet vaikinas tokiais keliais buvo pripratęs važinėti, tai ir dėmesio į duobes nekreipė. Jis net pralenkė jiems kelią rodžiusį „Moskvič“ automobilį. Nuvažiavęs gerą galą išgirdo jį šaukiant, kad ne ten nuvažiavo. Tada vaikinas per prieštankinį griovį kirto kelią, pervažiavo per jį patiestą metalinį baslį ir, grįžęs apie puskilometrį atgal, vis tiek savo kelionę baigė pirmas.



Miestiečiai mokėjo gudrauti

Pasak jo, treneris Selmistraitis trynė rankas stebėdamas tokį jaunuolio pasirodymą ir prižadėjo treniruotėms duoti dviratį. Rajone tuo metu buvo trys sportininkams skirti dviračiai, kuriais jie važinėdavo po dvi tris dienas pasikeisdami. Tuo metu dalių dviračiams nebuvo, tad inventorius greitai sulūždavo.

Pasiekus pergalių rajone, vėliau kaimo berniokui teko dalyvauti plento lenktynėse Kaune. Nepatyręs dviratininkas buvo taip iškėlęs balnelį, kad pedalus siekė tik pirštų galais. V.Strakalaitis atsimena, jog nuvažiavus pusę kelio nuo įtempimo jam pradėjo skaudėti kojas. Teko lipti nuo dviračio ir bėgti šalia, kol nurimo įtemptos sausgyslės. Kadangi su savimi dviratininkas neturėjo jokių raktų, tai per aukštą balnelį sukalė pakelės akmeniu. Patyręs tokių nepatogumų vilkaviškietis finišavo antras.

Nekaip sekėsi ir Jiesios apylinkėse 1952 metais organizuotose kroso varžybose. Vaikiną gudresni miestiečiai nustūmė nuo skardžio. Bet lenktynėse Kauno rajone V.Strakalaitis iškovojo ir pirmą, ir antrą vietas.



Koją pakišo Maskva

Dar vėliau teko savo sugebėjimus rodyti sostinėje. Ten vilkaviškietis prizinės vietos neįstengė iškovoti – jam užteko ketvirtos ar penktos. Bet vaikinas buvo pastebėtas trenerių ir paimtas į Lietuvos rinktinę, o kartu su ja dalyvavo sąjunginėse lenktynėse Kijeve. V.Strakalaitis atsimena, kad tada Lietuvos rinktinė važiavo labai gerai. Reikėjo numinti gal pusantro šimto kilometrų. Tik tada, sovietiniais laikais, visada turėjo laimėti Maskva. Rusai turėjo dvi rinktines. Viena mindavo kiek pajėgia, o kita sudarydavo griūtis ten, kur matydavo, kad priešininkai gali pralenkti. Taip buvo ir tąkart. Pirmos griūties V.Strakalaitis išvengė, tačiau labai skaudi buvo antroji, kai iki finišo liko vos 5–6 kilometrai. Tada sportininkas labai rimtai susižeidė.

Grįžęs po šių varžybų, rudenį vaikinas buvo pašauktas tarnauti į tarybinę armiją. Per trejus tarnybos metus dviračio ten niekas nedavė. Grįžęs Vytautas dar bandė treniruotis, bet įgūdžiai jau buvo prarasti.

– Dviratininkas Bronius Krulikauskas buvo už mane gudresnis, – lyg ir apgailestavo V.Strakalaitis. – Jis liko tarnauti Lietuvoje, paskui dėl sveikatos tarnybą paliko ir toliau treniravosi. Jam buvo suteiktas sporto meistro vardas.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---