Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-05-14 09:41

---

Meistras Janas Soltanovičius muziejininkų ir svečių akivaizdoje restauruotą smuiką įdavė muzikos dėstytojui Gintautui Andriulioniui, kuris juo pirmąkart sugrojo Lietuvos himną.

Autorės nuotr.

Ketvirtadienio vidurdienį į Krašto muziejų smuiką atvežė jį restauravęs Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistas Janas Soltanovičius. Perduodant instrumentą dalyvavo muziejininkai, grupė žurnalistų, filmavo televizija. Išbandydamas smuiką Lietuvos himną juo pagrojo Muzikos mokyklos dėstytojas Gintautas Andriulionis. Dr. V.Kudirkos smuiką dabar galima matyti muziejaus apvaliosios salės stende.

Krašto muziejaus direktorius A.Žilinskas sakė, jog be pagrindo sklando nuomonė, kad smuiko vieta Kudirkos Naumiesčio muziejuje. Smuikas visą laiką buvo Vilkaviškio krašto muziejaus filiale – dr. V.Kudirkos klėtelėje. Jis – kaip nacionalinė vertybė, brangus simbolis, priklausė mūsų krašto žmogui. Smuiką suradęs ir nuo 1980 metų Paežeriuose saugojęs mokytojas Stasys Ankevičius nepaliko testamento, išreiškiančio pageidavimą, kur turėtų būti smuikas. Mokytojas smuikelį, kaip didžiausią brangenybę, laikė namuose, o gyvenimo pabaigoje muziejaus direktoriaus A.Žilinsko prašė toliau jį saugoti. Po mokytojo mirties smuiką muziejui perdavė sūnus Algimantas.

Smuiką apžiūrėjo profesionalūs muzikantai ir pasakė, jog dėl susidėvėjimo bei pakeistų kai kurių detalių groti neįmanoma. Muziejus pasirūpino instrumento restauravimu.

Meistras J.Soltanovičius instrumento išorės nekeitė tik perlakavo, atnaujino ir sutvirtino vidų, iš viso atliko vienuolika sutartyje numatytų veiksmų. „Jis neturėjo tokių defektų, dėl kurių nebūtų galima groti. Pagrindinė bėda, jog jautėsi, kad smuikas buvo traumuotas, paveiktas temperatūros pokyčių, taisytas nekvalifikuotų meistrų“, – pasakojo meistras. Jis paaiškino, kokiose sąlygose toliau dera instrumentą saugoti.

Atidaręs smuiką meistras nufotografavo viduje buvusį įrašą, liudijantį jo priklausomybę daktarui V.Kudirkai. Dėl įrašo autentiškumo muziejus kreipsis į ekspertus. Instrumentą išbandęs G.Andriulionis sakė, jog jis skamba labai švelniai.

Meistras J.Soltanovičius, mokęsis violončelės klasėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, bet pasirinkęs proziškesnę sritį – fiziką – prieš dešimt metų ėmėsi muzikos instrumentų remonto, prisilietė prie garsių muzikantų smuikų. Šiuo metu aptarnauja Lietuvos valstybinę filharmoniją ir M.K.Čiurlionio menų mokyklą, instrumentus remontuoti jam atveža iš Klaipėdos, Kauno orkestrų. Laisvu laiku vienintelis Lietuvoje stabiliai gamina smuikus ir altus. Iš jo privačios dirbtuvės Vilniuje į žmones iškeliavę 24 instrumentai. Smuikui naudojama keletą metų išlaikyta kalnų eglės ir į klevo panaši – jovaro – mediena, kurią perka užsienyje.

„Šio smuiko negalėjo pagaminti pats dr. V.Kudirka, nes toks faktas, kad mėgo drožinėti būtų paminėtas jo biografijoje. Tai 19 amžiaus pabaigos meistrų instrumentas“, – sakė Janas Soltanovičius.

Jis teigė, jog visada įdomu taisyti senovinius, antikvarinius arba žymių žmonių instrumentus. Paklaustas apie restauruoto smuiko vertę sakė, jog nusakyti neįmanoma jau vien dėl to, kad tai dr. Vinco Kudirkos smuikas, kuriuo, neatmestina, galėjo būti sukurta „Tautiška giesmė“.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---