„Santaka“ / Artėjant Vilkaviškio katedros konsekracijos 10-mečiui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-06-13 16:18

Dalinkitės:  


Alfonsas Minelga katedros statyboje dirbo septynerius metus.

Autorės nuotr.


Artėjant Vilkaviškio katedros konsekracijos 10-mečiui

Birutė NENĖNIENĖ

Tvirtai suręsta katedra Vilkaviškio miestą puoš šimtmečius



Sakoma, jog jausiesi savo gyvenimą įprasminęs, jei užauginsi vaikus, pasistatysi namą, pasodinsi medžių. UAB „Vilkasta“ technikos direktorius Alfonsas Minelga prie viso šito galėtų pridėti, jog gyvenimą įprasmino pastatydamas dvi bažnyčias.

Statybos inžinierius septynerius metus vadovavo ir vykdė techninę priežiūrą Vilkaviškio katedros statybose, ketverius metus kartu buvo ir Pilviškių bažnyčios atstatymo darbų vadovu. Po šių statybų vienas iš sudėtingesnių jo statinių, prie kurio „budėjo“ nuo pamatų iki įrengimo, – „Violetos“ viešbutis Druskininkuose.

Artėjant Vilkaviškio vyskupijos katedros konsekracijos dešimtmečiui, pakalbinome beveik keturiasdešimties metų darbo stažą turintį statybininką Alfonsą MINELGĄ.



– Kaip dabar jaučiatės kasdien matydamas Vilkaviškio puošmeną – katedrą, kurios statyboms vadovavote nuo pamatų atkasimo iki pačios pabaigos?

– Statybininkams įprasta, jog pastačius objektą pasitraukiama iš jo daug negalvojant. Tačiau katedra – neeilinis, nestandartinis statinys, tai – mano pasididžiavimas. Ir anūkai žino, kad senelis ją pastatė, nors nėra jokios vardinės lentelės, jog Minelga dirbo. Nors nepasakyčiau, kad žmonės nežinotų: jei kur nors įstaigoje prisistatau pavarde, prisimena, jog stačiau katedrą.

Tai objektas, kuriame dirbau ilgiausiai – septynerius metus.

Kartais pasižiūriu statybų nuotraukas, prisimenu projektuotojus, su kuriais daug bendravome, kitus žmones. Tikriausiai daugiau neteks statyti bažnyčios. Tačiau nesureikšminu fakto, jog vadovavau tokioms statyboms.

– Bet juk ne bet kas bažnyčias stato...

– Tokį pastatą statyti reikia pasiryžimo. Tada ir atlyginimai buvo maži – tiek mano, tiek nuolatinių darbininkų, tai atsiliepė pensijos dydžiui. Katedros statyboje dirbo ne kokie rinktiniai žmonės, bet tie, kurie atėjo. Iš pradžių buvo sunkiau, o paskui pripratome vienas prie kito, pamačiau, kas ką sugeba. Nuo pradžios iki pabaigos dirbau tik aš vienas, keletas žmonių atėjo nuo antrų metų. Katedrą statė dešimties žmonių branduolys.

– Kas atvedė į katedros statybų aikštelę?

– Gal toks sutapimas. Dirbau tuometinėje rajono Valdyboje. Ruošiantis statyti katedrą klebonas V.Gustaitis užeidavo pasikonsultuoti dėl medžiagų, statybų. Vienąkart paprašė padėti surasti statybos darbų vadovą. Buvau numatęs du žmones, kurie galėtų tokio darbo imtis, bet abu atsisakė. Kaip tik tuo metu prasidėjo krizė, rajone statybų mažėjo, mano darbo vieta darėsi lyg ir nereikalinga. Tada ir pasakiau dekanui, jog jeigu jis nieko prieš, eisiu aš pats – „tik sakykite, kada pradedame”.

– Taip ir pradėjote?

– Tai buvo 1991 metų balandžio 2 diena. Susiradau kelis žmones, susidarė brigada, betonavome pamatus. Po jų pašventinimo rugpjūčio mėnesį, dar tais pačiais metais, užbetonavome perdangą ir rudeniop pradėjome po truputį mūryti sienas.

Kai pradėjome statyti, absoliučiai neįsivaizdavome, kokia katedra bus, kaip ją statyti. Kai darbo ėmėsi projektuotojai V.Ražaitis ir J.Palaima, ištisai konsultuodavausi, tardavausi telefonu, kaip apskaičiuoti, kaip daryti arkas ir t. t. Juk visko galima išmokti.

– Turbūt tradicinių darbo valandų rėmuose neišsitekdavote?

– Labai retai kada vakarodavome. Per šventes, sekmadieniais niekada nedirbdavome. Išreikalaudavau iš žmonių, kad jie darbo laiku dirbtų gerai ir sąžiningai. Jeigu statybininkas aštuonias valandas sąžiningai išdirba, daugiau ir nereikia. Be to, mūryti yra sunkus fizinis darbas.

– Taip po truputį ir kilo katedra į aukštį...

– Kai kurie žmonės sakė, kad bijosi aukščio. Raminau vyrus: nesijaudinkite, net nepajusite. Taip ir buvo, nes po truputį kildami į viršų įprato, organizmas prisitaikė ir niekas nedejavo. Jei dabar reikėtų iš karto užlipti į bokštą, kiekvienam kojos linktų.

Galiu pasakyti, kad per visą statybų laiką neįvyko nė vienos nelaimės, pats nesusirgau, žmonės neturėjo nedarbingumo lapelių. Pasitaikė, kad įsibrėžė į vinį, paslydo, bet nenukrito. Pirmasis tai aš nukritau – ne iš aukštai, ant nugaros, bet laimingai. Vienas vaikinas krito nuo kopėčių, bet irgi viskas baigėsi gerai.

Visi žinojo mano nuostatą, jog pamatęs neblaivų darbininką išvysiu ir daugiau nepriimsiu.

Daromus pastolius kiekvieną patikrindavau, nes norėjau būti tikras, kad padaryta tvirtai. Vienąkart vis dėlto buvo kuriozinis atvejis. Vyrai per daug plytų sukrovė ant pastolių – ir tie žniugt žemyn vidury bokšto... Aš buvau apačioje, išsigandau, šaukiu: „Kur jūs, vyrai?!“ O jie, kai medis pradėjo traškėti, sušoko ant pamūrytų sienų...

Klebonas sakydavo, jog kiekvieną rytą sukalba maldelę už saugų darbą. Žodžiu, tarsi pagalvė mums buvo padėta.

– Kas lėmė, kad toks didingas statinys sparčiai kilo?

– Nepasakyčiau, kad sparčiai. Galima buvo ir greičiau. Bet, matyt, neužtekdavo finansų. Dekanas per žiemą surasdavo lėšų, tai vasarą dirbdavo ir per penkiasdešimt žmonių, o žiemą – vėl mažiau. Jei iš pat pradžių pinigų būtų buvę pakankamai, galbūt galėta daugiau žmonių sutelkti ir katedrą pastatyti keleriais metais anksčiau.

– Jūs buvote statybų vadovas ir vykdėte techninę priežiūrą, bet, kiek prisimenu, pro dekano akis niekas nepraslysdavo, viskuo jis domėjosi.

– Kartais užlipdavo ant pastolių, bet kol kilo sienos, visiškai nesikišdavo, manimi pasitikėjo. Kai prasidėjo vidaus įrengimas, dekanas daug ką organizavo, patarinėjo.

– Koks buvo džiaugsmingiausias statybų momentas?

– Vienas įspūdingiausių momentų – bokštų užkėlimas. Buvau šimtu procentų įsitikinęs, kad jie tiks, nes iš anksto pasidarėme šabloną, primatavome, tačiau vis tiek nerimavome. Pagaliau iškėlėme, įtvirtinome... Ir matote, kaip iš tolo švyti!

– Žinau, jog Jūs vedėte lyg ir darbų eigos kroniką...

– Pildžiau statybos darbų žurnalą, kuriame žymėjau, ką kurią dieną, kurią valandą darėme. Tebeturiu dirbusių žmonių darbo tabelių juodraščius.

– Kas dar įsimintinesnio išliko iš tų metų?

– Įsimintinas pamatų šventinimo momentas, kapsulės įmūrijimas. Ir žinote, ką pastebėjau? Katedros statybos pradžioje žmones jungė bendrumo jausmas, jie statybininkus užkalbindavo, žadėdavo ateiti patalkininkauti. Tikrai labai daug žmonių talkino. Jeigu atsimenate, dar buvo nesumūryta nė viena plyta, o aplink – jau sukrauta milijonas plytų. Praktiškai visas plytas sukrovė į rietuves talkininkai. Visi ateidavo noriai.

Atsimenu, vis ateidavo viena moterėlė ir sakydavo norinti krauti plytas. Matėsi, jog sveikatos turinti nedaug, bet ji paimdavo po vieną plytą abiem rankomis ir per dieną ar dvi nuo padėklų nukraudavo daugiau nei du tūkstančius plytų! Ateidavo skautai, išvalydavo teritoriją. Žmonės kažkaip jautė pareigą talkinti bažnyčios statybose, o paskui po truputį entuziazmas blėso ir pabaigoje statybininkai liko vieni.

– Ar neišgirsdavote replikų, kuriam galui toks pastatas statomas?

– Ne. Tik mane, pradėjus statybas, įskaudino vienas žmogus, viešai pareikšdamas, jog „kas jau bus, jei komunistas statys bažnyčią“. Nors aš tada buvau pašalintas iš partijos. Dekanas į priekaištus ramiai atsakė, jog mane pasikvietė ne melstis, o kaip statybos specialistą. Visada stengiausi dirbti sąžiningai ir atsakingai.

– Prisimename, kaip kiaurai merkė lietus katedros konsekracijos dieną. O ar statybos darbams nesutrukdė gamtos išdaigos, ar nenugriuvo pamūryta siena?

– Ne, to nebuvo. Įsimintina tik tai, kad dieną ir naktį prieš pamatų šventinimą taip pat lijo smarkus lietus, ryte turėjome iškasti griovelius vandeniui nutekėti. Buvo dar toks atvejis, kai mūrijant bokštą vienoje vietoje dėl technologijos teko išgriauti ir vėl sumūryti gal porą kubų mūro. Tai tik smulkmena, kai visa katedra sumūryta maždaug iš 3300 kubų mūro.

– Kokius dar galite paminėti tik statybininkams žinomus skaičius?

– Dalis jų jau išblėsę, bet kai stačiau, vidurnaktį pažadintas galėjau išvardyti... Ant sienų yra užtinkuota per keturis tūkstančius kvadratinių metrų granitinio tinko. Katedros ilgis – 54 metrai, aukštis iki kryžiaus – 34 metrai, katedros plotas – 1000 kvadratinių metrų.

– Ar darbas tokiame objekte nepakeitė Jūsų pažiūrų?

– Ne, į bažnyčią ir dabar nevaikštau. Žinote, man augant buvo vykdoma arši ateistinė propaganda. Dar pasitaikė taip, jog mano, paauglio, orumą įžeidė tai, kad reikėdavo klauptis ir bučiuoti kunigui ranką... Be to, kunigas per išpažintį būdavo griežtas, pradėjau bijoti bei vengti, taip ir nustojau lankęs bažnyčią. Dabar kunigai su vaikais visai kitaip elgiasi, paglosto galvą, pakalbina.

– Nepaisant Jūsų nusiteikimo, klebonas V.Gustaitis tai priėmė tolerantiškai...

– Mes sutarėme dėl darbo. Gera buvo dirbti, kai manimi pasitikėjo, o aš buvau įsitikinęs, kad darau gerai. Dirbdamas vienas kaip statybos vadovas privalėjau pasitikėti ir savimi, ir savo sprendimais. Džiaugiuosi, kad per septynerius metus nepadariau jokios techninės klaidos. Drąsiai garantuoju, jog katedra tikrai tvirtai suręsta ir gali stovėti ištisus šimtmečius.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujasis muitinės vadas semiasi suvalkietiškos patirties
* Gižiečių iniciatyva įvertinta įspūdingu medaliu
* Gimtinės ilgesys dainininką kasmet parveda į Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas