Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-06-13 16:15

---

Paminėjome dvidešimtąsias Lietuvos Sąjūdžio metines. Praėjus tiek laiko, žiūrėdamas istorinės dokumentikos juostas jaučiu, kaip per kūną bėga šiurpas – kiek drąsos, ryžto, vienybės ir tikėjimo anuomet turėjo žmonės, nepabijoję atvirai siekti šalies laisvės ir nepriklausomybės ateities vardan. Visi buvo lygūs, tikėjo bendromis idėjomis, ėjo ta pačia kryptimi siekdami vieno tikslo.

Per 20 metų užaugo mūsų vaikai, pasikeitė kartos ir vertybės. Man norisi kritišku žvilgsniu pažvelgti į tai, ką pavyko pasistatyti ant sugriautų Sovietų Sąjungos pamatų – kur atėjome, su kokiais tikslais ir vertybėmis bei kaip gyvename dabar. Atrodo, tauta tapo šiek tiek sutrikusi, nebeturinti stipraus tikėjimo bendrais tikslais – tokio, kokį turėjo siekdama nepriklausomybės. Akivaizdžiai matosi pakitusios visuomenės vertybės, skirtumai tarp kartų, gyvenančių nepriklausomoje šalyje ir gyvenusių sovietinėje priespaudoje. Dabar žmogus asmeninius tikslus kelia aukščiau bendrų, nebėra herojiško kovojimo už bendras idėjas, tokio akivaizdaus patriotizmo ir meilės tėvų žemei.

Natūralu, jog lazda turi du galus: išsikovojus nepriklausomybę, daug kas kito iš esmės – gyvenimas, sąlygos, galimybės. Vieni – greitesni, akylesni – pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis, kiti – suktesni ar gudresni – patys susikūrė galimybių ir būdų jomis pasinaudoti, o likusieji tuo tarpu liko už borto. Kas kaltas? Lėtas lietuvio žemdirbio būdas? Kapitalistines nuotaikas iš Vakarų atpūtęs vėjas? Akivaizdu tik tai, kad šalies žmonės pasidalijo į dvi dalis – praturtėjusiąją vakarietišką kapitalistinę ir paprastąją neturtingą liaudį. O gal net apibendrintai būtų galima sakyti – kaimo ir miesto žmones. Kažkur ėmė ir lyg nepastebimai dingo vidurinioji klasė.

Paradoksalu, bet žvelgiant globaliai skirtumai tarp Lietuvos ir geografiškai tolimų pasaulio taškų sparčiai mažėja. Tai lemia interneto ir masinės komunikacijos priemonių paplitimas. Tuo metu atotrūkis pačios šalies viduje – tarp miesto ir kaimo – išlieka akivaizdus. Psichologiniai, ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp miesto ir kaimo tapo gerai matomi. Ypač aktualus šiandieną yra jaunosios kartos ugdymo klausimas. Jaunam žmogui būtina skiepyti, stiprinti svarbiausias vertybes, negalima leisti pamatinėms vertybėms sunykti. Padėtis, į ją pažvelgus kritiškai, yra išties liūdna. Vienu atveju – kaimo jaunimas nusivylęs, neieško ir neranda perspektyvų, krauna lagaminą ir išvažiuoja laimės ieškoti į Vakarus. Kitu atveju – gabūs ir perspektyvūs jaunuoliai išvyksta tobulėti į miestus. Tačiau rezultatas vis tas pats – „kaimo tuštėjimo metas“. Tokių migracijos ir emigracijos mastų nebūtų, jei atotrūkis tarp miesto ir kaimo sumažėtų. Tai neabejotinai susiję dalykai.

Šie veiksniai pagilina problemą – didina atotrūkį, skirsto Lietuvą į miestą ir kaimą. Mąstau, kiek ir kokių galimybių yra sumažinti miesto ir kaimo socialinius bei ekonominius skirtumus. Kaimui priartėjus prie miesto, mažėtų žmonių nusivylimas, migracija ir emigracija, sumažėję ekonominiai skirtumai įgalintų kelti didesnius tikslus, atsivertų kur kas daugiau galimybių.

Iš šios perspektyvos žvelgiant, tikiuosi, jog šiuo metu įgyvendinamas RAIN projektas bent tam tikra prasme priartins nutolusias Lietuvos vietas prie veiksmo centro. Siekiama maksimaliai išplėsti interneto tinklą šalyje, tokiu būdu palengvinant žmonių darbą institucijose. Įgyvendinus šį projektą, į 241 šalies seniūniją bus nutiestas šviesolaidis, kuris leis teikti interneto paslaugas kaimiškųjų vietovių gyventojams, nevyriausybinėms organizacijoms, valstybės institucijoms ir verslo įmonėms. Bus skatinamas bendradarbiavimas, tobulinama komunikacija, tokiu būdu mažės atstumas tarp miesto ir kaimo. Informacinės technologijos sudaro sąlygas siekti ekonominės gerovės, asmeninio tobulėjimo, karjeros ir mokymosi galimybių. Todėl akivaizdu, kad nevienodos galimybės prieiti prie elektroninio tinklo, apraizgiusio pažangiąją pasaulio dalį, sukuria tam tikrą nelygybės formą. Apie šiuo projektu atsiversiančias galimybes ir jo perspektyvas pakalbėsime rudeniop, kai projektas bus pristatomas Vilkaviškio žmonėms.

Bet ar sprendžiant miesto ir kaimo atotrūkio problemą pakanka tiesiog užtikrinti efektyvų informacijos keitimąsi? Bendro gyvenimo lygio iš esmės tai nekeičia, todėl reikia daug ir įvairesnių būdų atskirčiai mažinti. Patys žmonės turi rūpintis ir skatinti bendruomeninius ryšius, išsiugdyti socialinį solidarumą, bendruomeniškumą, kelti didelius, vienijančius tikslus. Tai sudaro socialinį kapitalą ir daro vienus panašesnius į kitus.

Savo pasvarstymus vis tik norėčiau pabaigti optimistine gaida ir pasidžiaugti tuo, kas iš tiesų pasiekta. Galimybių yra, jos didėja, centras plinta, nors ir ypatingai mažais žingsniais, bet judama nuo kaimo miesto link. Be abejo, tai nuopelnas tų žmonių, kurie stojo už nepriklausomybę, tikėjo savo idėjomis ir iškovojo tai, ką turime dabar. Turime laisvą, nepriklausomą šalį, Europos Sąjungos paramą, atviras rinkas, augančias galimybes. Norintiems, mokantiems ir žinantiems – kelių ir būdų daugybė. Kad tik juos pamatytume ir išdrįstume pasinaudoti visomis atsiveriančiomis galimybėmis.



Algirdas BUTKEVIČIUS

Seimo narys

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---